Kas slepiasi po mūsų fasadais?

Rūta Oginskaitė 2020-01-27 menufaktura.lt
„Meno raktu“ apdovanota „Operomanijos“ prodiuserė, festivalio „Naujosios operos akcija“ organizatorė Ana Ablamonova (kairėje), „Teksto raktu“ apdovanota operos teatro ir scenos menų kritikė Rima Jūraitė (dešinėje). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Meno raktu“ apdovanota „Operomanijos“ prodiuserė, festivalio „Naujosios operos akcija“ organizatorė Ana Ablamonova (kairėje), „Teksto raktu“ apdovanota operos teatro ir scenos menų kritikė Rima Jūraitė (dešinėje). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Kodėl teatro kritikės spintoje - rokeriški drabužiai ir elektrinė gitara su fūzu? Kuo operomanų kūrybinė stovykla panaši į filmą „Dogvilis“ ir kodėl prodiuserei norėjosi pabėgti nuo Roberto Wilsono? Ir dar daug dalykų, kurių mes nežinojome, bet pagaliau radome progą paklausti.

Pažinti ir pagerbti - tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, kai susirenkama įteikti „Teksto raktą“ ir „Meno raktą“. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė operos teatro kritikė, „Menų faktūros“ redaktorė Rima Jūraitė ir „Operomanijos“ prodiuserė, festivalio „Naujosios operos akcija“ organizatorė Ana Ablamonova, kuri taip pat dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Meno centro vadove. Po muzikologės Jūratės Katinaitės sveikinimo Rimai ir Vaido Jauniškio - Anai, vyko laureatėms pateiktų klausimų ir jų atsakymų valanda.

***

Rima, esi ne tik kritikė ir redaktorė, bet ir LMTA dėstytoja. Ką dėstai ir kam?

Rima: Šiuo metu - Operos dramaturgijos ir interpretacijos kursą, skirtą teatro režisieriams trečiakursiams. Teko dėstyti ir Operos dramaturgiją operos solistams magistrantams.

Man pačiai Operos dramaturgiją dėstė Junija Galejeva. Ji suteikė ne tik labai daug žinių, bet ir paskatinimo, kad tapčiau operos kritikė. Norėčiau kada nors bent pusę tiek žinoti ir sugebėti išdėstyti, kiek gavau iš Junijos Galejevos. Jos dėstomi Baroko operos ir Operos dramaturgijos kursai buvo skirti ne teatrologams, o Muzikos fakulteto studentams, daugiausia - operos solistams, bet kartais nutikdavo taip, kad į paskaitas ateidavau aš viena (nors oficialiai ten apskritai tarsi nė neturėdavau būti).

O kaip muzika atsirado tavo gyvenime?

Rima: Pusiau privalomuoju būdu. Nuo ketverių metų, kai vadinamoji darželio muzikytė pastebėjo ir pasakė, kad turiu gerą klausą ir galiu dainuoti, mama nusprendė, kad visgi turėčiau groti. Dainuoti man tikriausiai būtų ypač tikę ir patikę, o štai su fortepijono pamokomis taip ir nesusitaikiau per visus 10 mokymosi metų. Vis dėlto tai turėjo naudos, nes laisvai skaitau natas iš lapo, nors taip niekada ir nesimokiau muzikos mokykloje. Pianiste nesiruošiau būti, piktybiškai neskambinau pianinu ir kategoriškai jo atsisakiau. Vėliau grojau klasikine ir elektrine gitaromis, kurias dabar irgi jaučiuosi apleidusi. Ir dar nuo 14-15 metų mokiausi klasikinio dainavimo pagrindų. Operos partijų tikrai neruošiau, bet tarsi kažkiek prie to prisiliečiau, nors nesiruošiau eiti tuo keliu. Man labiau patinka būti kitoje - vertinančiojo ir rašančiojo - pusėje.

Augau Kaune, o tai labiau operetės nei operos miestas. Niekada nesižavėjau šiuo žanru, man nuo mažens jis atrodė neįtikimas ir netgi nekomiškas. Tėvai mane nuo pat vaikystės (maždaug nuo 10 metų) vežiodavosi į Vilnių, į Operos ir baleto teatrą, bet dar dažniau - į dramos spektaklius.

Kartais būdavau ir labai nepaklusni žiūrovė, ypač ankstyvos paauglystės laikotarpiu, kuomet į teatrą priverstinai atveždavo visą klasę. Prisimenu, kaip su bendraklasiais Operos ir baleto teatre iš balkono mėtėme saldainių popierėlius. O kartą viena ponia mušė mane su programėle todėl, kad kalbėjau spektaklio metu. Esu pabėgusi iš antros baleto spektaklio dalies, vėlgi kai mus atvežė į teatrą su klase.

Pati esi buvusi scenoje?

Rima: Kas baisiausia - taip, bet jeigu pasakysiu - netikėsit. Kauno muzikiniame teatre dar būdama visai maža šokau vaikų baleto studijoje. Suprantu jūsų juoką, bet buvo kiti laikai. „Daktare Aiskaudoje“ pradėjau nuo paties mažiausio vaidmens Viščiukų ansamblyje, po to pakilau iki Beždžionės ir kitų vaidmenų. Šokau tol, kol mūsų vadovė išvažiavo į Klaipėdą, ir tada subyrėjo vaikų baleto studija.

Ana, ar muzika tavo gyvenime atsirado prievartiniu būdu?

Ana: Matyt, kaip ir daugumos vaikų. Nuo penkerių metų tėvai nuvedė į Balio Dvariono muzikos mokyklą, kurioje atpyliau 13 metų. Mokiausi chorinio dirigavimo. Iki tam tikro momento tai buvo tiesiog dalis rutinos. Paauglystėje įvyksta įvairūs lūžiai: protestuoji, beveik meti, o po to supranti, kad per savaitę reikia pasiruošti egzaminui iš dalyko, kurio pamokas visą pusmetį praleidai, nes atseit sirgai... Atsimenu tą savaitę. Ruošėmės kartu su mokytoja ir kaip tik tada, per tą intensyvaus mokymosi laiką turbūt ir atsivėrė „čakros“. Būdama 12 metų pajutau, kad mano profesinė veikla bus susijusi su muzika. Pasakiau tėvams, jie pasijuokė. Bet taip ir įvyko.

Ana, esu girdėjusi istoriją, kad būtent muzikos mokykloje išmokai lietuvių kalbą. Kaip tai nutiko?

Ana: Nesu lietuvė, manyje susimaišę įvairios tautos - ukrainiečių, rusų, lenkų, vengrų, žydų. Vaikystėje nekalbėjau lietuviškai. Kai augau, buvo devintojo ir dešimtojo dešimtmečių riba, neramus laikas, paprastoje rusų mokykloje nebuvo stiprių lietuvių kalbos pamokų, o muzikos mokykloje iki tam tikro laiko tik dainuoji, groji ir kalbos nelabai reikia. Bet kai prasidėjo muzikos istorija, pirmą pusmetį vien iš klausos užsirašinėjau tai, ką girdėjau per pamokas. Tada ir teko staigiai pradėti kalbėti lietuviškai.

Kaip ir kur rinkaisi studijas?

Ana: Buvau nusprendusi, kad mano profesija bus susijusi su menu, tuo metu mane labai įkvėpė slavų chorinė kultūra, todėl norėjau važiuoti ten, kur galiu to mokytis. Maždaug tuo pat paauglystės metu susižavėjau ir muzikiniu teatru. Nuo vaikystės įsiminiau, kad dramos teatre visi rėkia, ir nors teatras kaip reiškinys man išties labai patiko, aktorių rėkimas veikė atstumiančiai. Užtat operos teatre psichika veikiama per muziką. Atrodė, kad garso pagalba galima pasakyti kur kas daugiau ir paveikiau. Ir tai traukė. Žinoma, operos pompastika man nepatiko, bet domino pats muzikinis teatras, jo idėja ir mechanizmas, todėl norėjau ką nors veikti ir šioje srityje, dar nežinodama, kokių ten būna profesijų. Ką galima veikti teatre? Tikriausiai režisuoti. Tuo metu vis ką nors sugalvodavau, organizuodavau, bet nežinojau, kad tai taip pat gali būti profesija. Domėjimasis choro dirigavimu, muzikiniu teatru, organizavimas išaugo į norą visa tai studijuoti. Kai atėjo laikas rinktis studijas, Vilniuje muzikos vadybos kursas nebuvo renkamas. Išvažiavau į Sankt Peterburgą mokytis choro dirigavimo, ten būdama metus supratau, kad tai puikus miestas studijoms, bet nenoriu prarasti ryšio su Lietuva, todėl grįžusi įstojau dar ir į muzikos vadybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir keturis metus važinėjau maršrutu Vilnius-Peterburgas.

Laikas Rimos paklausti, kodėl ji pirmiau rinkosi žurnalistiką, o ne teatrologiją ar muzikologiją?

Rima: Šiandien manau, kad ilgi keliai yra ne prastesni nei trumpieji. Nuo 14 metų žinojau, kad muzika, teatras ir rašymas yra trys kryptys, kuriose norėčiau būti. Į muzikologiją tarsi nė negalėjau stoti, nes nesu baigusi muzikos mokyklos. Bet labai tvirtai žinojau, kad noriu rašyti ir tuomet atrodė, kad žurnalistika - kaip tik man tinkama sritis. Džiaugiuosi žurnalistikos studijomis Vilniaus universitete, nes labai intensyviai išbandžiau save kaip rašantį žmogų: po pirmo kurso nuėjau atlikti praktiką į dienraščio „Lietuvos žinios“ kultūros skiltį, ir jie manęs nebepaleido. Dirbau ten tris metus, iš dalies apleisdama studijas. Bet ir universitete gavau naudingų žinių, mano kursui dėstė ryškios asmenybės, kurių šiandien, deja, jau nebėra: informacinės žurnalistikos ir radijo laidų kūrimo disciplinas dėstė Romas Sakadolskis - jis man iki šių dienų išliko besąlygiškai etiško žurnalisto pavyzdys ir tikras autoritetas, fotografiją ir kino istoriją dėstė Skirmantas Valiulis, estetiką - Leonarda Jekentaitė, derybų meną - Edita Čekuolienė.

Ir kol neatsiėmiau žurnalistikos bakalauro diplomo, neturėjau jokio plano, kas toliau. Tik po to pradėjau tyrinėti LMTA puslapį, radau, kad tais metais renkamas teatrologų kursas ir supratau, kad čia tikriausiai TAI. Prisimenu, kad paskambinau profesorei Ramunei Marcinkevičiūtei: sakau, noriu būti operos kritikė, tai kur man stoti - į muzikologiją ar teatrologiją? Profesorė Ramunė užtikrino: tiktai pas mus, tiktai į teatrologiją. Daugelis stojančiųjų kone pusmetį prieš stojamuosius egzaminus - kūrybinį konkursą - į teatrologiją lankė specialiai LMTA organizuotas konsultacijas, o aš atėjau tik į paskutiniąją, kuri vyko likus keletui dienų iki to egzamino-konkurso. Tąkart profesorė Irena Aleksaitė labai įtariai žiūrėjo į mane: kodėl žmogus, turintis universiteto bakalauro diplomą nori dar vienų bakalauro studijų, kas su tuo žmogumi negerai? Ji mane ištardė, išsiaiškino ir, regis, patikėjo, kad tai buvo rimtas, apgalvotas sprendimas. Juolab kad pretenduoti į nemokamą vietą nebeturėjau teisės, o keturių metų trukmės teatrologijos bakalauro studijos tuo metu kainavo 48 tūkst. litų. Žinoma, tiek neturėjau, bet jos man tiek ir nekainavo - iš dalies taip įvyko ir profesorės Aleksaitės rūpesčiu. Po pirmųjų mokamų mokslo metų, ji beatodairiškai rūpinosi gauti lėšų mano studijoms - kreipėsi į įvairius fondus ir netgi rašė laiškus pagarsėjusiems asmenims. Be to, kreipėsi į akademijos rektorių, sakydama: aš pas jus atėjau pasikalbėti dėl vienos studentės ir neišeisiu, kol nesusitarsime. Ji ieškojo įvairių kelių ir jos rūpestis turėjo rezultatų.

Gal kažkam ir buvo kilusi nuostaba, kad ėmiau studijuoti teatrologiją, bet tik ne mano artimiesiems, su kuriais nors niekada apie tai nebuvau kalbėjusi - niekada! - bet kai pasakiau, kad stoju į LMTA, buvo toks įspūdis, lyg jie visada tą žinojo, kaip ir aš pati.

Fantastiški tėvai... Rima, esame kažkurį vakarą nepaprastai linksmai prisiminę Ireną Aleksaitę.

Rima: Tai kad jos liūdnai ir neįmanoma prisiminti. Tokių pozityvių, intensyvių ir teatrališkų paskaitų, kokias mums dėstė Profesorė, daugiau nesu patyrusi. Be to, visada jaučiau ypatingą profesorės simpatiją, iš dalies galbūt ir todėl, kad mano tėvai, studijuodami architektūrą VISI[1], buvo patys pirmieji jos studentai - Irena Aleksaitė jiems dėstė estetiką.

Studijuoti man nebuvo lengva. Pastudijavus vos pusantro kurso atrodė, kad nieko nebus ir galbūt aš suklydau, manydama, kad galiu bandyti rašyti. Todėl kai kuriems dėstytojams jaučiuosi ypač dėkinga ir dažnai apie tai galvoju. Tai šviesaus atminimo šokio kritikė Vita Mozūraitė, kurios paskaitos buvo performatyvios ir įsimintinos. Aktorė Viktorija Kuodytė kantriai pralaužė ledus į mane, ji man dėstė vaidybą ir režisūrą, nors iš pradžių aš kategoriškai sakiau, kad atėjau čia rašyti, o ne vaidinti ir režisuoti, - ir iš tiesų darbas su Viktorija Kuodyte buvo nuostabi patirtis. Esu labai dėkinga Vaidui Jauniškiui, nes jo dėka nenustojau rašyti. Vaidas trečiame kurse percitavo skambiąją frazę, kad „be šūdo nebus grūdo“ - kai parašiau eilinę recenziją, kuri atitiko tą pirmąjį kriterijų. Tąkart Vaido pasakymą suinterpretavau kaip paskatinimą. O kai jis mano - studentės - recenzijas paskelbė „Menų faktūroje“ pradėjau tikėti, kad teatro kritika, spektaklių recenzavimas vis dėlto yra mano kelias. Nes iki tol jaučiau tebesitęsiantį žurnalistinių įgūdžių šleifą, kuris ne padėjo, o kaip tik apsunkino mėginimą rašyti teatro kritikos tekstus.

Ana, baigei dvejas studijas, kaip atradai, kur savo žinias pritaikyti? Jau priartėjome prie naujosios operos ir „Operomanijos“. Atsirado tai, ko Lietuvoje nebuvo, t. y. nebuvo ką tęsti, reikėjo viską pradėti nuo nulio. Kaip tai vyko?

Ana: Gavusi du diplomus, nustojau važinėti tarp dviejų miestų, tad atsirado laisvo laiko, nes tik dirbau vadybinį darbą ir studijavau vadybos magistrantūroje, ir rugsėjo mėnesį Akademijoje pastebėjau skelbimą: jauni kompozitoriai, rašytojai ir dainininkai ruošiasi kurti ir statyti naujas operas, ieško atlikėjų... Pagalvojau, kad čia galiu pritaikyti savo chormeisterės žinias. Prie skelbimo buvo paliktas kontaktas - Jono Sakalausko elektroninis paštas. Parašiau Jonui: noriu padirbėti su chorais, turiu laiko...

Paaiškėjo, kad tuo metu jau buvo kuriamos operos, tad surinkau chorą, kuris buvo labiau vokalinis ansamblis, ir pradėjome repetuoti. Buvo aišku, kad ruošiamės festivaliui. Chaotiškai, bet neįtikėtinai entuziastingai, visi darydami viską, ko reikėjo. Organizacinių būtinybių burbulas labai išsiplėtė. Mačiau, ką reikia padaryti, kad festivalis įvyktų, ir imdavausi tų užduočių. Artėjant festivaliui - 2008 metų pradžioje - mes su Jonu prisiėmėme pagrindinį festivalio rengimo smūgį. Vieno naktinio susirašinėjimo metu atsirado ir „Operomanijos“ pavadinimas, nes tada tikrai visus buvo apėmusi kūrybos ir organizavimo manija, operos „šizofrenija“, operos narkomanija - niekas nemiegojo, visi repetavo, kiekvienoje Akademijos mūrų pakampėje, net ir mažuose kambarėliuose, atsidarę duris, jeigu netilpdavo patalpoje... Nežinau, ar kada nors vėliau gyvenime patyriau tokį stiprų bendruomenišką kūrybinį pamišimą.

Pirmąjį „Naujosios operos akcijos“ festivalį - NOA - surengėme 2008 metų vasario pabaigoje „Lėlės“ teatre, parodėme šešias trumpąsias operas. Visiems - žiūrovams ir kūrėjams - labai patiko. Tada dar veikėme per Akademijos studentų atstovybę, o norėdami tęsti, nutarėme įkurti viešąją įstaigą „Operomanija“. Galbūt dabar nenorėčiau, kad pavadinimas būtų būtent toks, žodis „manija“ mane šiek tiek trikdo, bet tuo metu toks pavadinimas buvo labai tikslus, tad istoriškai jis yra pagrįstas.

Kurioje stadijoje ir kaip Rima įžengė į „Operomaniją“?

Rima: Irgi tarsi per aplinkui. 2008 metais kaip „Lietuvos žinių“ žurnalistė gavau parengti tekstą pramogine tema: padaryti interviu su populiariosios klasikos grupės „El Fuego“ nariais. Komiška pradžia. Susitikome su tuometiniais grupės nariais ir interviu metu tarp manęs ir Jono Sakalausko atsirado kažkoks vaibas, mes kalbėjomės duota tema, bet jis matė, kad man kur kas įdomiau, ką jis mąsto ir rengiasi veikti kaip jaunas, iš esmės debiutuojantis operos solistas, o ne kaip grupės „El Fuego“ narys. Tada buvo jau įvykęs pirmasis NOA festivalis, artėjo antras, ir Jonas pasakojo, kokios operos bus rodomos, aš užsikabinau, ėmiau laikraščiui vis daugiau rašyti apie artėjantį NOA ir apie Jono Sakalausko kaip šiuolaikinės operos atstovo veiklą. Kažkuriuo momentu pasakiau jam, kad apie tai neįdomu rašyti žurnalistiškai, norėčiau kitaip. Jis mane palaikė: žinoma, tu turi rašyti kitaip!

Puikiai atsimenu ir tą dieną (2009 m. balandžio pradžioje), kai baigiau trejus metus trukusį darbą „Lietuvos žiniose“, parašiau visiems savo kontaktams, kad perduodu reikalus kitam asmeniui ir išėjau iš redakcijos pastato Žvėryne. Dar tik ėjau per tiltą, kai paskambino Jonas, perskaitęs tą mano el. laišką: kadangi dabar turi laiko, laukiu tavęs visuose kaip tik prasidedančio 2-ojo NOA festivalio spektakliuose ir dar tau reikėtų susipažinti su Ana Ablamonova. Su Ana susipažinome 2009-ųjų rugsėjį. Recenzuoti anuomet dar nedrįsau, bet esu padėjusi parengti kelias festivalio programėles - festivalio katalogus.

Ketvirtojo NOA festivalio metu vyko naujosios operos recenzijų konkursas, kuriame neišdrįsau dalyvauti, nes komisijos narių sąraše pamačiau muzikologės Jūratės Katinaitės pavardę. Galvojau, kad negaliu sau leisti sudalyvauti, nes buvau dar tik teatrologijos antro kurso studentė ir buvau įsitikinusi, kad blogai parašysiu, nusišnekėsiu, - kažkodėl maniau, kad iš visų gausių dalyvių Jūratė Katinaitė įsimins mano pavardę kaip nevykusiai rašančios. Tai buvo didelės savikritikos ir abejonių laikas. Toje recenzijų konkurso komisijoje dirbo ir Vaidas Jauniškis bei Vita Mozūraitė, tačiau jų nebijojau, o Jūratės Katinaitės bijojau, nes kai Vaidas liepdavo į paskaitas atsinešti ir pristatyti geriausias ir blogiausias recenzijas, aš kaip geriausius pavyzdžius pristatydavau jūsų, Jūrate.

Ana, kodėl buvo surengtas recenzijų konkursas ir kokiame kontekste jis vyko?     

Ana: Kai suformuojame festivalio programą, sudėliojame pagrindinius taškus, imame galvoti apie papildomų įvykių sluoksnį. Taip kilo mintis organizuoti konkursą kritikams. Tuo metu dar niekas nerengė kritikų dirbtuvių ar konkursų, dar nevyko ir „Naujojo Baltijos šokio“ seminarai „Šokis žodžiu“. NOA festivalio kritikos konkursas buvo pirmasis toks Lietuvos meno lauke. Greta to, kad stengėmės prasminga veikla papildyti festivalio programą, buvo poreikis pritraukti jaunus įvairių meno sričių analitikus, kurie galėtų saugiai prisiliesti prie operos žanro. Rima, regis, tąkart išsigando, betgi konkurse galima drąsiau išbandyti save, niekas nesibars. Tada dalyvavo 23 jaunieji autoriai, jie parašė 39 recenzijas; žmonės, kurie anuomet dalyvavo konkurse, dabar sėkmingai rašo apie įvairias sritis - kiną, muziką, scenos menus, literatūrą. Prieš 9 metus jie buvo studentai ar ką tik baigę studijas.

„Operomanija“ rengia ir kūrybines stovyklas. Kaip jos atrodo?

Ana: Nuo pat pradžių supratome, kad idėjų generavimui turime sukurti erdvę, nes susirinkti kavinėje ir „pageneruoti“ yra viena, o kartu išvažiuoti toliau nuo civilizacijos, gyventi bendra buitimi, laukti eilėje prie dušo, kartu gaminti vakarienę, galų gale prisigerti - tai visiškai kita aplinka, kuri įkvepia kitaip dalytis idėjomis. Todėl atsirado kasmetinė stovykla, daugiausiai kartų ji yra vykusi Juodkrantėje, kur gyvenome Liudviko Rėzos mokyklos palėpėje, miegojome ant grindų, atskirdami erdves kėdėmis kaip filme „Dogvilis“. Buvo virtuvės zona, atskiras darbo kambarys, kur mes visi suveždavome savo aparatūrą ir galėjome sąlyginai ramiai padirbėti. Formavome savo tradicijas ir bendro komunos gyvenimo taisykles. Įdomus laikas. Vienintelė stovykla vyko ir Juodkrantėje, ir Kražiuose, ji truko beveik tris savaites, ir kaip tik toje stovykloje autorėms kilo operos „Geros dienos!“ idėja, buvo sukurtas ir atliktas jos pagrindinio choro eskizas. Tai buvo 2010-ieji.

Stovyklos buvo reikalingos tam, kad mes drąsiai darytume viską, ką norime, išsitaškytume. Sugalvodavome temą - performansai, instaliacijos, trumpo metro operos ar muzikiniai kino šortai, kuriuos filmuodavome, lakstydami po visą Neringą. Po pirmų dviejų stovyklų trečiais metais kūrybines rezidencijas Juodkrantėje papildėme ir vadinamųjų „koncertų“ ciklais, kuriuos organizuodavome įvairiose Neringos salėse, galerijose, paplūdimiuose, miške, prieplaukose, laivuose. Visa tai tam, kad būtume drausmingesni, jaustume atsakomybę, pernelyg neatsipalaiduotume, o kartu ir susitiktume su žiūrovais. Dieną kuriame, vakarais - renginiai, o po to jau tūsas.

Iki 2016 metų stovyklas rengėme bendruomenišku, komunos principu, bet tuomet pajutau, kad jau reikėtų šiek tiek kitokio formato, ir paskutinius tris metus kiekviena stovykla skiriama konkrečiam kūriniui. Idėjų waiting list´as yra ganėtinai ilgas. Plėtodami konkretų projektą, su jo kūrybine komanda išvažiuojame savaitei ar ilgiau į tam tikrą vietą ir ten gilinamės į temą, bandome, diskutuojame, eskizuojame. Pavyzdžiui, su garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ grupe 2018-asiais važiavome į Platelius, kur žurnalisto Eugenijaus Bunkos konsultuojami tyrinėjome Holokaustą Žemaitijoje, 2019-aisiais šios kūrybinės komandos nariai skrido į Izraelį, kur kalbėjosi su išlikusiais Vilniaus geto gyventojais.....

„Operomanija“ pradėjo naują meno kryptį Lietuvoje. O kaip su parama? Ar visada rasdavote pritarimą?

Ana: Dabar jis tarsi yra. Ir pirmam festivaliui, kurį rengėme dar LMTA studentų atstovybės vardu, iš įvairių fondų gavome viską, ko prašėme, nors prašėme išties labai kukliai. Po to buvo įvairiai. Tekdavo ir patiems susimokėti už tai, ką darome. Po keturių festivalių, kur kiekviename parodydavome po penkias šešias naujų operų premjeras, mes tapome tarsi savo sukurtos sistemos įkaitais. Buvo sunku išlaikyti tokį tempą. Be to, jau ir nelabai prasminga. Tada nutarėme, kad iš jau ankstesniems festivaliams sukurtų darbų reikėtų atrinkti labiausiai pavykusius, juos kokybiškai užbaigti ir būtent iš jų padaryti kitą festivalį-showcase´ą. Šios idėjos realizacijai gavome 12 tūkstančių litų. Šešiems spektakliams!

Sugalvojome, kad jei jau toks mažas biudžetas, tai turėtų būti ir mažos operos - nanooperos. Parašėme nanooperos manifestą, kuriame gana aštriai išdėstėme viską, ką galvojame, sukūrėme šešias trumpas operas - nuo 2 minučių 52 sekundžių iki 12 minučių trukmės - ir surengėme vienos dienos festivalį. Iš tikrųjų apsigavome, nes operos kad ir tokios trumpos, bet šešios, ir joms reikėjo tų pačių ingredientų, kaip ir ilgoms, o logistiškai buvo dar sudėtingiau viską keisti tarp jų, kad žiūrovams pauzės neprailgtų.

Kitais metais NOA nieko negavo, jokių pinigų. Bet kaip tik tuo metu, kai sužinojome tą blogąją naujieną, iš Tarptautinio teatro instituto atėjo žinia, kad opera „Geros dienos!“ atrinkta į tarptautinio konkurso „Music Theatre NOW“, kuriam siunčiau aštuonių spektaklių paraiškas, finalą ir kartu su kitais atrinktaisiais iš viso pasaulio kviečiama prisistatyti Švedijoje. Ne parodyti pačią operą, o papasakoti - surengti performative lecture. Nuvykome, papasakojome, opera laimėjo prizą. Pats prizas - „Geros dienos!“ gastrolės Šanchajuje, bet be honorarų ir dar turėjome surasti lėšų 17 žmonių skrydžiams. Suradau. Logistikos, komunikacijos ir technologijų prasme Šanchajaus gastrolės buvo labai sudėtingos. Po Šanchajaus sekė „Geros dienos!“ kvietimas į Niujorką, ten jau už skrydžius sumokėjo, labai svetingai ir rūpestingai priėmė, buvo ir šiokie tokie honorarai, o ir recenzijos buvo labai geros ir kokiuose leidiniuose! Ratas užsisuko. Ir Lietuvoje pradėjome lengviau gauti finansavimą.

Kartu paaiškėjo, kad gastrolės atima labai daug laiko ir jėgų, todėl NOA festivalio modelį teko keisti, nes rūpintis gastrolėmis ir parengti kasmet po penkias šešias premjeras buvo per sudėtinga. Dabar festivalis vyksta kas tris metus, per tą laiką įmanoma padirbėti ir su tais spektakliais, kurių premjeros jau įvyko, pasirūpinti jų rodymu ir gastrolėmis, ir palengva ruošti būsimas premjeras.

Mes iki šiol kalbėjomės apie naująją operą, o koks Rimos santykis su klasikine opera?

Rima: Geras! Laikau ranką ant Latvijos nacionalinės operos ir baleto teatro pulso, ten dominuoja klasikinių operų pastatymai, užsienyje irgi lankausi tradiciniuose teatruose, gal kai kur ir labai konservatyviuose. Ne visada ir ne apie viską rašau, kartais man atrodo, kad kai kurie operos spektakliai neturi teatrinio matmens, apie kurį galėčiau rašyti, tada tokių spektaklių žiūrėjimą laikau investicija į save pačią. Pavyzdžiui, Vienos valstybinėje operoje klausausi muzikinio atlikimo ir lavinu kokybiško klausymosi įgūdžius.

Man patinka klasikinė opera, tik nemėgstu tradicinių pastatymų. Galbūt jie geri, leidžia suskambėti muzikai, bet man neįdomūs, jei nesuteikia teatrinių potyrių ir atradimų. Vertinu originalius, režisūriškai stiprius, novatoriškus operos režisierių sumanymus ir, kitaip nei muzikologai, esu nuolaidesnė muzikiniam atlikimui, jeigu matau įdomią teatrinę koncepciją.

Vaidas Jauniškis: Į Latviją tave buvo užnešę ne tik dėl operos. Kai kalbėjomės apie romaną „Jelgava 94“, sakei, kad atpažįsti ten aprašytus metalistų klubus. Kaip ten atsidūrei?

Rima: Beje, mane elektrine gitara groti mokė taip pat rokeris. O į Jelgavos kultūrkę su sunkesnės muzikos žanrais mane „užnešė“ labai anksti. Kai pakalbėjome apie tą romaną ir Jelgavą, Vaidas pasakė: eina sau, kas slepiasi po mūsų fasadais! Teatrologijos studijų kolegos matė visai kitą mano fasadą, nei, pavyzdžiui, ankstesnių laikų - žurnalistikos studijų metu sutikti bičiuliai. Seniai nebedėviu odinių kelnių, nesilakuoju nagų juodai ir nebesidarau išprotėjusio make up´o. Buvo toks etapas, iš jo, kaip ir daugelis, tiesiog išaugau.

Su roko muzikantais susidūriau ir Vilniuje, tiesiog sukausi tuose sluoksniuose. Mano elektrinė gitara irgi tokia šiek tiek vizualiai „papiktinta“ - juoda, su žaibais; taip pat fūzinė. Kai man padėjo ją įsigyti, pamenu, klausė: kam mergaitei tokios piktos gitaros?🙂 Namie pasijungdavau kolonėlę ir grodavau be ausinių. Tas gyvenimo etapas baigėsi staiga, antrame teatrologijos kurse, tuomet kai jau tikrai stačia galva panirau į teatrą, studijas ir darbus. Bet gitarą tebeturiu, o visokie kerziniai batai ir kita amunicija - spintoje. Helovino vakarėliui galėčiau išsitraukti.

Ramunė Marcinkevičiūtė: Motociklo reikėtų.

Rima: Šitai irgi buvo.

Aušra Kaminskaitė: Ana, ar esi gavusi pasiūlymų dėstyti? Nes tavo sukaupta patirtis labai vertinga.

Ana: Man siūlo, bet tai visada atrodo daugmaž taip: paskambina ir pasako, kad reikia vos ne dabar konkrečiai temai skirtos studijų programos. Tokiems skambintojams atsakau, kad taip greitai pasiruošti negalėsiu, tad manęs tai nedomina. Man atrodo, kažkaip ne taip tai turėtų vykti...

Vaidas Jauniškis: Ana, koks buvo tavo matytas spektaklis, nuo kurio panorai kurti „Operomaniją“, arba koks tavo matytas spektaklis pasirodė idealus? Ar buvo toks?

Ana: Nežinau, ar buvo toks vienas spektaklis. Gal vis dėlto jo nebuvo. „Operomanija“ atsirado spontaniškai, be jokio iš anksto kruopščiai ruošto „verslo“ plano, kad štai kursime organizaciją. Tiesiog taip jau atsitiko. Ir kai tai įvyko, tuomet atsirado supratimas, ką čia toliau galima daryti. Mane labiau inspiravo muzikos teatro reiškinio koncepcija, mechanizmas ir galimybės. Išskirti kažkurį vieną darbą būtų labai sudėtinga. Tam tikrais etapais atsirasdavo tai vieni, tai kiti favoritai. Pavyzdžiui, Roberto Wilsono „Šekspyro sonetai“, kurio vaizdo įrašą YouTube peržiūrėjau, atrodo, iki skylių, o vėliau važiavau į Berlyną žiūrėti gyvai.

Ramunė Marcinkevičiūtė: Ana, papasakokite, kaip jūs vykote į Roberto Wilsono centrą Amerikoje.

Ana: Kaip žinote, Wilsonas turi savo karalystę Long Ailende - „Watermill centrą“, už trijų valandų kelio nuo Niujorko. Kaip tik tuo susižavėjimo „Šekspyro sonetais“ laikotarpiu aplikavau į ten kasmet vykstančią vasaros programą, mane atrinko. Šiaip jie kviečia daugiausia menininkus, bet patenka ir tie, kuriuos atrenka į vadinamąją Management team - komandą, kuri dirba su pagrindiniais visų veiklų organizatoriais, nuolatiniais „Watermill centro“ darbuotojais. Nors iš esmės visi tame centre dirba viską Wilsono labui. Atvykau, du mėnesius gyvenau „Watermill centro“ komunoje, dirbome nuo ryto iki vakaro: organizavome, sprendėme daugybę koordinacinių klausimų, vairavome sunkvežimius, siuvome, sodinome Wilsono taip mėgstamus mėlynių krūmus, repeticijose reguliavome garsą, ieškojome ir pirkome ko reikėjo Centrui ir jame vykstančiai veiklai, visi kartu gaminome maistą... Tai buvo tokio lygio multitaskinimas ir tarnystė menininkui, kad...! Panašus pamišimas, kaip „Naujosios operos akcijoje“ arba „Operomanijos“ stovyklose, tik NOA yra kitoks mastelis, viską darome sau, mums, o ten - viskas JAM.

Bet ši patirtis, be abejonės, buvo labai įdomi, unikali ir vertinga. Teko nemažai išmokti, sužinoti, atsirado naujų įdomių kūrybinių pažinčių. Nežinau, ar dar kartą galėčiau sau leisti tokį malonumą. Yra menininkų, kurie prisiriša, aplikuoja ir po antrą trečią kartą, vyksta ten pratęsti patirtį, bet tai nėra lengva, tiek laiko atžvilgiu, tiek fiziškai, tiek emociškai. Karšta, laisvo laiko beveik nėra, nuolatinė įtampa, begalė „paskutinės minutės“ užduočių, kurias turi vykdyti čia ir dabar, daug žmonių aplink... Ir vienas lyderis - Wilsonas. Jis mažai miega, daug dirba ir nemėgsta matyti besiilsinčių žmonių. Pagal Watermill´o taisykles, mūsų laisvas laikas būdavo sekmadieniais nuo 16 valandos. Visi jau pakuojasi ir ruošiasi išvažiuoti, bet jeigu Wilsonas tave pastebi - niekur neišvažiuosi, lauk papildomų užduočių. O tos užduotys: nuo kokių nors rimtesnių iššūkių iki poreikio virtuvėje perdėlioti nesimetriškai sustatytas stiklines. Pirmomis savaitėmis jausdavomės laimingi sulaukę tiesioginio paties Wilsono dėmesio (!), eidavome ir vykdydavome paliepimus, po to perpratome, kad sekmadienį tą valandą reikia kuo greičiau dingti iš Watermill´o.

Monika Jašinskaitė: Noriu abiejų paklausti, kokia jūsų dienotvarkė Lietuvoje? Iš ko susideda operos prodiuserės ir operos teatro kritikės dienos?

Rima: Kaip yra „Operomanija“, taip yra ir „Menųfaktūromanija“, - tai tarsi toks žanras mano gyvenime. Mano darbo diena dažnai, deja, klostosi be ribų: ir anksti, ir vėlai, ir naktį, ir savaitgaliais tenka imtis darbų. Tikrinu redakcijos paštą, redaguoju tekstus, žiūriu spektaklius, rašau recenzijas. Rašymui man labiausiai tinka rytas. Antradieniais akademijoje vedu paskaitas studentams. Savo darbo ritmą pavadinčiau „kintančia rutina“. Stengiuosi savaitgaliais nors vieną dieną nedirbti ir pailsėti. Kartais man sekasi.

Ana: Atsikeliu... Ir varau.

Klausinėjo ir užrašė Rūta Oginskaitė

 


[1] Vilniaus inžinerinis statybos institutas, dabar - Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Salonas