2019 metai Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriui Andriui Gaučui buvo daugiau nei įspūdingi - įveikęs didžiulę atranką, jis buvo pakviestas į legendinį „Shakespeare´s Globe“ teatrą Londone trims spektakliams: „Periklis“, „Klaidų komedija“ ir „Dvyliktoji naktis“. Jis - pirmasis Lietuvos teatro aktorius, kūręs vaidmenis šiai scenai ir su trupe leidęsis į pasaulinį turą.
Jei lemta, tai lemta
Prieš keletą metų 27 metų kaunietis aktorius Andrius Gaučas baigė vaidybos magistro studijas prestižinėje „East 15 Acting School“ mokykloje Esekso universitete Londone. Po to grįžo į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, kūrė naujus vaidmenis ir vaidino spektakliuose iki pernykščio rudens. Pačiame naujos premjeros repeticijų įkarštyje kūrėją pasiekė žinutė iš universiteto, jog jis kviečiamas į „Shakespeare´s Globe“ teatro atrankas. Netrukus į Andriaus Feisbuką parašė buvęs dėstytojas Robinas Snelleris. Nieko nelaukdamas Andrius susisiekė su teatru. Tuomet prasidėjo tikra drama: intensyvus repeticijų grafikas neleido aktoriui visko mesti ir vykti į atrankas, tad teko improvizuoti - nusiųsti vaizdo įrašus, kuriuose jis įrašė Olivijos iš „Dvyliktosios nakties“ ir du priešingus savo tipažui monologus. Šiandien tą epizodą prisiminti juokinga, o tuomet tai buvo išties dramatiška: ant lentynos pastatytas išmanusis telefonas, šalia - lapas su tekstu. „Išsiunčiau patį pirmą įrašą, o tada jį peržiūrėjau. Norėjosi sulįsti skradžiai į žemę“, - sakė tąkart mintyse savo šansą palaidoti spėjęs Andrius. Bet po dviejų savaičių atėjo kvietimas atvykti į pokalbį. Paryčiais išskridęs, vidurdienį jis jau dalyvavo atrankoje - perskaitė du išmoktus monologus ir... išgirdo kontrakto sąlygas. Beliko šią naujieną pristatyti Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovui ir išvykti į Didžiąją Britaniją aštuoniems iššūkių ir kūrybinių atradimų kupiniems mėnesiams.
Per 12 savaičių aktorius sukūrė keletą vaidmenų skirtingose W. Shakespeare´o pjesėse: „Periklis“ (Antiochas ir Kerimonas), „Klaidų komedija“ (Antifolas iš Efeso) ir „Dvyliktoji naktis“ (Olivija). Spektaklius statė režisierius Brendanas O´Hea´as ir režisieriaus asistentė Isabelė Marr. Pirmiausia vyko teksto analizė, darbas su juo. Po to teko rekordiškai greitai išmokti daug eiliuoto teksto. „Kartais smegenys nespėdavo visko aprėpti. Mintis labai greita, kita kalba, staigus veiksmas“, - nelengvą etapą prisiminė Andrius. Padėjo puiki anglų kalba ir tartis. „Mano kolegos buvo iš įvairių pasaulio šalių, skirtingų rasių: amerikietis, australas, mergina iš Pietų Afrikos, tiesa, jau 10 metų gyvenanti Didžiojoje Britanijoje, du airiai. Pusė kolektyvo - vyrai ir kita pusė - moterys. „Shakespeare´o Globe“ norima, kad scenoje būtų lygus vyrų ir moterų skaičius, kad būtų išvengta seksizmo, taip pat paneigiant dėsnį, jog vaidina tik vyrai. Moteris gali kurti vyro vaidmenį, o vyras - moters“, - vardijo aktorius.
Shakespeare´as ir Honkonge Shakespeare´as
„Nemoku keliais žodžiais nusakyti gastrolių JAV, Kinijoje, Singapūre, Austrijoje ir Norvegijoje įspūdžių. Vaidinome labai skirtingiems žiūrovams, ir visi jie į Shakespeare´o tekstą reagavo taip pat! Austrijoje publika mane tiesiog sužavėjo - klausė, mąstė kartu su aktoriais. Po spektaklio laukė net 15 nusilenkimų! Shakespeare´o pjesės - tai klasika. Negana to, laiko patikrinta klasika. Panašu, kad niekada nepasikeis požiūris į šitą dramaturgą, todėl klasiką statyti būtina, - ji turi galių suvienyti žmones. Mes, aktoriai, dirbame dėl žiūrovų, o jie turi būti aktyvūs, reaguojantys. Shakespeare´as skatina mąstyti“, - tvirtino A. Gaučas.
Pasaulinis „Shakespeare´s Globe“ turas buvo labai sudėtingas, aktorių kontraktuose yra punktai dėl savęs priežiūros ir psichinės sveikatos. Per dešimt metų teatras neatšaukė nė vieno spektaklio. Beje, šiame teatre nenaudojami jokie mikrofonai - aktoriai puikiai išlavinę savo balsą. Vaidinant unikaliame teatre garsas sklinda į visas puses, žiūrovų salėje negesinama šviesa. Būtent dėl to kilo keblumų gastrolių Kinijoje metu - teatrų atstovai labai prieštaravo vaidybai be mikrofonų, bet „Shakespeare´s Globe“ taisyklės nelaužomos. Andriui įsiminė ir Kinijos (Honkongo) publikos reakcija į spektaklius: „Kinai labai mėgsta europietišką teatrą, nes jis kitoks. Jie savo teatre nemato žmonių, rasių, lytinės tapatybės grupių įvairovės. Tai labai įdomu, nauja.“
Turo metu po spektaklių trupė organizuodavo 15-20 minučių klausimų-atsakymų sesiją. „Mano manymu, jos labai svarbios. Žiūrovai nuolatos užduodavo klausimus: „Kaip jums sekėsi išmokti tris pjesių tekstus per tokį trumpą laiką?“ Bet aš puikiai suprantu, kad žmogui, kuris dirba banke, tai yra įdomu“, - dalijosi aktorius.
Audience choice arba žiūrovų pasirinkimai
Dar viena naujovė - taip vadinami Audience choice (liet. publikos pasirinkimas), kuomet publika savo reagavimu ir šūksniais pati išsirinkdavo norimą spektaklį. Tai reiškia, kad būdavo paruošiami visų trijų spektaklių kostiumai: „Klaidų komedijos“ - 30, „Dvyliktosios nakties“ - daugiau kaip 50 ir net 70, naudojamų „Periklyje“. Taip pat aptarnaujantis personalas išdėliodavo visų spektaklių rekvizitą, - ginklus, karūnas ir mažiausias smulkmenas. Dažniausiai publika rinkdavosi „Dvyliktąją naktį“: aktorė pradėdavo groti, o iš užkulisių atėjusios kostiumininkės jai padėdavo apsirengti, sušukuodavo plaukus, paryškindavo akis. Visuose spektakliuose persirengimai labai spartūs, - kartais jiems skiriamos vos 6 sekundės.
Plastiškas ir puikiai judantis Andrius įvaldė iki tol jam nepažįstamą muzikos instrumentą - bandžą. „Skrebindavau namie iki kraujo nutrintais pirštais. Niekur nedingsi. Kolegos taip pat mokėsi ir grojo trombonu, smuiku, trimitu, akordeonu. Susidarė visas orkestras“, - vardijo aktorius.
Išsiilgusiems klasikinio teatro
Eidamas į „Shakespeare´s Globe“, kuriame yra 1700 vietų, iš jų - 500 stovimų, pasirodymus, žiūrovas garantuotas, kad jo lauks autentiškas tekstas, klasikinis spektaklis. Andrius Gaučas prisiminė jam visiškai naują darbo principą: „360 laipsnių vaidyba - nereali: žiūrovai išsidėstę per kelis aukštus ir juos reikia aprėpti. Sakyčiau, „Globe“ yra 3D be papildomų dirgiklių, teatras, kuriame žiūrovai gali dalyvauti. Tai jau egzotika. Iš pradžių man buvo sunku suprasti, kaip teks vaidinti be dekoracijų, kad nebus jokio stalo atsiremti... Neįsivaizdavau, kaip reikės atsiminti mizanscenas. Bet jas ir judesius užsirašinėja režisieriaus asistentas. Tam įdedama labai daug darbo, dažniausiai režisuoja buvę aktoriai, kurie puikiai žino, kas veikia, kaip tinkamai sudėlioti mizansceną, kaip sukurti įspūdingą sceną. Akustika - puiki. Svarbu aiškiai tarti priebalses.“
Teatras turi ir nerašytų taisyklių, pavyzdžiui, nepertraukti publikos, nestabdyti žiūrovų. Kartą, vaidinant Olivijos ir Malvolijaus sceną „Dvyliktojoje naktyje“, kurioje Malvolijus pasirodo su kvailomis geltonomis kojinėmis, publikos juokas truko 1 min 35 sek.! „Publika nepaliaujamai juokėsi. Atrodė, kad tai nesibaigs. Ką daryti? Žvilgtelėjau į užkulisiuose stovinčią režisieriaus padėjėją, o ji rankomis rodė laukti“, - prisiminė Olivijos vaidmenį atlikęs Andrius. Aktoriui gera, kad visus spektaklius pamatė jo profesijos mokytojai - Vytautas Anužis ir Velta Anužienė.
Neužsibūti vienoje vietoje
Vertindamas savo patirtį, Andrius sakė: „Teatre būti įleidus šaknis vienoje vietoje jau nebeišeina - aktorius negali įaugti vienoje vietoje. Menas pasikeitė, jo kryptys, tendencijos pasikeitė. Kad jas sužinotum, turi jose būti. Menas kaip nusistovėjęs vanduo darosi nebeįdomus; jis neauga, o kartu neauga žiūrovas. Pasidaro patogu blogąja prasme.“
Pasibaigus kontraktui, režisierė Isabelė Marr jį pakvietė į projektą „Deep night, Dark night“ senajame „Shakespeare´s Sam Wanamaker“ teatre. Andrius skaitė Sami´o Ibrahimo tekstą „50 Berkeley Square“. „Labai įdomi patirtis. Jokios dirbtinės šviesos - tik žvakės. Sietynai, sienos - viskas impregnuota. Tau pasiuva nedegų kostiumą, duoda nedegų popierių, naudoja nedegų plaukų laką. O kokia atmosfera 500 vietų salėje, kuri nuščiuvusi klauso! Puikus aktorinis trenažas“, - vardijo aktorius.
Andrius Gaučas, per aštuonis mėnesius suvaidinęs 113 spektaklių, neslėpė, kad ši patirtis leido atrasti esminių dalykų: „Kaip aktorius atradau, ką reiškia vaidinti „šviežiai“, kai nuolatos kartojasi spektakliai. Atradau, kad aktorius be režisieriaus, be scenografų, kitų dailininkų, be gerų prodiuserių, vadybininkų yra niekas. Teatre turėtų būti absoliuti visų instancijų harmonija ir sintezė. Tada gera dirbti, o žiūrovams įdomu.“ Aktorius teigia tą harmoniją šiuo metu randantis Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
