Šiuolaikinio šokio atstovai keletą metų kalba apie nacionalinės šiuolaikinio šokio trupės poreikį Lietuvoje. Profesionalų turime pakankamai, kompetentingų žmonių, galinčių suformuoti europinio lygio repertuarą - taip pat. Sostinės meras (žinoma, trupė neprivalo veikti Vilniuje) džiaugiasi augančiu miesto gyventojų skaičiumi, didėjančiomis investicijomis ir gerėjančiu įvaizdžiu Vakaruose, tad peršasi išvados, kad esame pribrendę tarptautinei trupei, kokią, cituojant kažkurį šokio lauko atstovą, „turi kiekvienas save gerbiantis Europos miestas“. Profesionalai tikina, kad tik to ir trūksta, norint pakelti ir išlaikyti aukšto lygio šiuolaikinį šokį. Visiškai tam pritardama keliu idėją į kitą lauką: o kas, jei įkurtume ir nacionalinę scenos meno kritikų grupę, kuri įdarbintų keletą profesionalų ir įpareigotų juos kasdien rašyti, reguliariai reflektuoti didžiąją dalį scenos meno kūrinių ir kasmet parengti planuojamų publikacijų planą bei nuveiktų darbų ataskaitą?
Pati nežinau, kiek ši idėja rimta ir kiek ironiška. Visų pirma, ji atrodo nerealistiška, nes grupė - komanda, kurioje visi veikia kartu, o kritikai, kaip žinome, dirba po vieną. Kita vertus, ne vienas profesionalas yra pažymėjęs, kad kritiko profesijos išlaikymas turėtų būti nacionalinis prioritetas, nes į daugybę Kultūros ministerijos sudaromų komisijų privaloma įtraukti vieną ar daugiau profesionalių scenos meno vertintojų. Nekalbant jau apie nepaliaujamai kai kurių kritikų kartojamą poziciją: mielai visą savo laiką skirtume rašymui ir tobulėjimui, jei tik atlygis leistų patenkinti poreikius ir šiek tiek norų.
Perskaičiusi Rūtos Oginskaitės „Lapkričio verandą“, kurioje autorė apsvarsto kritikų rašymo išrankumo priežastis, prisiminiau, kad yra dar vienas trikdis mūsų lauko atstovams nuolat dirbti ir auginti kompetencijas - tai principai. „Kritikas nerašo apie kiekvieną pamatytą spektaklį“, pažymi Oginskaitė ir čia pat veda paraleles su režisieriais, kurie nestato kiekvienos parašytos pjesės. Negaliu ginčytis, tik trumpam šmėsteli prisiminimas, kaip visai neseniai režisieriai buvo nuolat kritikuojami dėl to, kad nestato lietuvių autorių pjesių.
Kritikas rašo tada, kada nori, o ne tada, kai to reikia kūrėjui - tokią mintį įskaičiau „Lapkričio verandoje“ ir tai tapo inspiracija pasvarstyti, kaip tokia pozicija tarpsta šiandien, kokį kritikos kontekstą ji formuoja. Pirmiausiai norisi paantrinti Oginskaitei ir drauge Vaidui Jauniškiui, ne kartą kalbėjusiam, kad kritika neturi aptarnauti kūrėjo. Jei kūrėjui įdomi kritiko nuomonė, jis visuomet laisvas paklausti asmeniškai, tačiau kritikas nėra viešųjų ryšių atstovas, suinteresuotas informacijos apie kūrinį paskleidimu. Ne vienas profesionalas pasakys, kad nerašymas apie spektaklį irgi yra pozicija - dažniausiai tai reiškia, kad spektaklis kritiko neįkvepia, nesukuria jam tokios meninės vertės, kurią manytų verta apsvarstyti. Nerašymas, žinoma, turi tam tikrą prasmę - kultūros naujienomis besidomintys skaitytojai supras, jog recenzentų tyla tolygi spektaklio nuosprendžiui „ne itin reikšmingas“. Tai irgi atitinka kritiko funkciją, kurią įvardija Oginskaitė: padėti žiūrovams atsirinkti ir padrąsinti susipažinti su naujais reiškiniais.
Tyla galėtų tapti puikia socialinės pozicijos išraiška, tačiau paprastai kritikai tuo neužsiima ar bent neištransliuoja tylos priežasčių. Pavyzdžiui, sąmoningas atsisakymas rašyti apie kurio nors režisieriaus spektaklius būtų tolygus deklaracijai, kad nepritari vieniems ar kitiems jo veiksmams - meniniams ar išeinantiems už meno ribų. Tik nežinau, kiek tai prasmingiau ir veiksmingiau už sprendimą rašyti ir įvardyti savo kritišką poziciją.
Čia norisi kelti klausimą: ar gali egzistuoti profesija, kuria profesionalai užsiima tik tada, kai patys to nori? Daug kalbame apie tai, kokioje prastoje situacijoje yra scenos menų kritika, kad ji niekam neįdomi, kaip jos vietą užima neprofesionalų komentarai socialiniuose tinkluose, ir tuo pat metu iškeliame save aukščiau profesijos drąsiai deklaruodami: rašau tik tada, kai noriu (kalbu apie sąmoningą poziciją, o ne finansinių aplinkybių nulemtus sprendimus). Aišku, kad tokia pozicija galima ir netgi pavydėtina: rašyti tik tada, kai spektaklis įkvepia naujas idėjas, rezonuoja su asmeniniais išgyvenimais. Nieko keisto, kai taip elgiasi vadinamasis kritikos elitas, t. y. žmonės, rašantys daugybę metų - tie, kurių autoritetu pasitiki krūva skaitytojų. Tačiau tokiais netampama vos pradėjus rašyti. Štai Oginskaitė mini Daną Rutkutę, kuri dažniau rašydavo ne kritikos tekstus, o aktorių (t. y. savo profesijos atstovų) portretus, ir labai tiksliai vadina ją kritikos primadona - rašė kaip norėjo ir kiek norėjo, kėlė savo sąlygas. Ir kiti prisitaikydavo, nes žinojo, kad iš nieko kito nesulauks tokio puikaus rezultato.
Bet ar kritikos profesija galėtų išsilaikyti vien iš primadonų? Tokios asmenybės neabejotinai yra įkvėpimo šaltiniai, sužavintys jaunus žmones, būsimus profesionalus, patraukiantys juos domėtis ir užsiimti kritika. Labai liūdna, kai taip „užkabinti“ jie susiduria su realybe: daugumai profesionalų kritika yra ne profesija, o laisvalaikis, kuriuo žmonės veikia tai, ką nori, o ne tai, ką jaučia pareigą daryti. Galima stebėtis, kodėl iki šiol beveik nesvarstėme, kad rašyti ne tik įdomu, bet kartais tiesiog reikia - tam, kad kritikos reiškinys įsitvirtintų kaip profesija, be kurios scenos menų procesai būtų neįsivaizduojami. Profesija negali egzistuoti nekultivuojama, kaip ir profesionalai negali auginti darbo kokybės nuolat jo nedirbdami.
Tiesa, šią temą Oginskaitė užkabina kalbėdama apie redakcijas ir keldama idėją kiekvienai jų pasisamdyti po du tris autorius, kurie nuolat reflektuotų scenos menų įvykius. Labai praktiška, nors finansiškai abejotinai įgyvendinama idėja. Kitas dalykas - tokia sistema, mano nuomone, palanki brandiems, savo rašymo stilių aiškiai suformavusiems ir juo visiškai pasitikintiems kritikams. Kitiems dažnai įdomu pabandyti įvairias medijas, skirtingus rašymo būdus, daugiau ir mažiau taisyklių reikalaujančias platformas, kad ilgainiui, sąmoningai arba ne, vienose apsistotų, o kitų atsisakytų (taip, paradoksalu: norime privilegijų, bet nelinkstame dėl jų įsipareigoti). Jau nekalbant apie tai, kad nesant oficialiems nuolatiniams įsipareigojimams į rinką lengviau įsilieti pradedantiems kritikams. O kur dar tokia fiktyvi situacija kaip poreikis keičiant buvusį darbuotoją viską daryti taip, kaip darė pirmtakas.
Galbūt pastaroji situacija ne tokia ir fiktyvi - pavyzdžiui, „Lapkričio verandoje“ justi nostalgija kadaise (puikiai) rašiusių kritikų atžvilgiu. Kaip ankstesniųjų Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus darbų, taip pat ilgimės ir kadaise reguliariai pasirodydavusių Egmonto Jansono, Danos Rutkutės, Irenos Aleksaitės, Audronės Girdzijauskaitės, Ramunės Marcinkevičiūtės ir kitų autorių recenzijų. Ilgėdamiesi kartais sugaištame daug laiko, kurio nebelieka darbui - tam, kuris padėtų atsirasti naujų laikų kritikos žvaigždėms. Čia pat kyla klausimas: norime tęsti geruosius pavyzdžius ar skatinti autorinę kritiką? Sigita Ivaškaitė savo tekstuose neretai įterpia (mano supratimu, ironiškus) komentarus apie LMTA išmoktas kritikos taisykles ir kaskart jos skamba vis absurdiškiau. Čia prisimenu Odino teatro Danijoje įkūrėjo, teatro antropologijos pradininko Eugenio Barbos knygoje „The Paper Canoe“ paminėtą danų fiziką, Nobelio premijos laureatą Nielsą Bohrą, kuris paklaustas apie elementų periodiškumą aiškinančio modelio ankstyvą atradimą paaiškino, kad pradėjęs dirbti orientavosi ne į tai, kas buvo žinoma, o į tai, ką žinojo jis pats. Darau išvadą, kad remdamasis giliomis žiniomis apie tai, kas jau atrasta, mokslininkas neužkirto kelio savo paties sampratos diktuojamiems tyrimams ir jų rezultatų materializacijai.
Visiems žinomas patarimas: jei gali nerašyti - nerašyk. Kiekvienas gali nerašyti ir kritikai Lietuvoje tai ne kartą įrodė. Tačiau ar nerašymas kaskart, kai nesijauti pakankamai susidomėjęs ar pajėgus visavertiškai aptarti spektaklį, iš tiesų yra vertingesnis nei bandymas tai padaryti remiantis esamuoju laiku turimais gebėjimais ar tiesiog vykdant įsipareigojimus? Man atrodo, kad ne, o objektyvaus atsakymo aš nežinau.
