Radijo diskusija (3): Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos 2019“

2019-10-23 menufaktura.lt
Iš kairės: teatro kritikė Rūta Oginskaitė, teatrologė ir dramaturgė Kristina Steiblytė, scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė Rima Jūraitė, teatrologė Ramune Balevičiūtė. Karinos Metrikytės nuotrauka
Iš kairės: teatro kritikė Rūta Oginskaitė, teatrologė ir dramaturgė Kristina Steiblytė, scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė Rima Jūraitė, teatrologė Ramune Balevičiūtė. Karinos Metrikytės nuotrauka

aA

Scenos menų naujienas ir refleksijas pristatanti svetainė „Menų faktūra“ kviečia klausytis trečiosios radijo laidos. Šįkart – kitaip nei iki šiol – aptarsime ne teatro lauke natūraliai užgimstantį, bet sąmoningai 16 metų palaikomą reiškinį. Tai yra vienas svarbiausių teatro renginių Lietuvoje – Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“.

Šiemet festivalio renginių programa buvo nepaprastai plati. Prieš prasidedant tarptautinei programai tradiciškai pristatyta Lietuvos kūrėjų darbų platforma. Paraleliai festivalis kvietė į Baltijos dramos forumą ir tarptautinę konferenciją „Mind the Gap“, kurioje diskutuota apie skirtingų kartų teatro kūrėjų santykį ir (ne)gebėjimą kalbėtis.

Tarptautinėje programoje pristatyti penki spektakliai: trupės „Gob Squad“ darbas „Sukūrimas. Paveikslai Dorianui“, trupės „Forced Entertainment“ sukurtas (ir kartu su asistente Uršule Bartoševičiūte Vilniuje pastatytas) „Naktis seka dieną“ pagal Timo Etchellso pjesę, taip pat Lolos Arias „Minų laukas“ ir du monospektakliai: Mallikos Tanejos „Būk atsargi“ bei Amero Hlehelio „Taha. Poeto gyvenimas“. Tarptautinę festivalio programą lydėjo diskusijos su spektaklių kūrėjais, pokalbiai aktualiomis temomis, kurių kai kuriuos bus galima išgirsti NYLA tinklalaidėse, taip pat vakarėliai kultūros bare „Kablys“.

Šis pokalbis skirtas aptarti tarptautinėje festivalio programoje matytus spektaklius ir atrastas temas. Apie tai kalbėjomės su teatrologe Ramune Balevičiūte, teatro kritike Rūta Oginskaite, scenos menų kritike Rima Jūraite ir teatrologe bei dramaturge Kristina Steiblyte. „Menų spaustuvės“ Infotekoje vykusį pokalbį moderavo scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, o balsus įrašė žurnalistė, radijo laidų vedėja Karina Metrikytė.

Twine: Be a better creative

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.