Su šokėju, menininkų mentoriumi Bushu HARTSHORNU kalbasi Monika MEILUTYTĖ
Kada ir kaip menininkui(-ei) pasakyti, ką galvoji apie jo meno kūrinį? Kokias klaidas darome, atsidūrę tokiose situacijose? Prasidėjus teatro sezonui, kviečiame pamąstyti, kaip galėtume geriau komunikuoti ir išreikšti savo nuomonę, kad ji būtų naudinga menininkui(-ei), skatintų toliau kurti ir tobulėti.
Kaip užmegzti ir priimti grįžtamąjį ryšį, kalbėjomės su Bushu Hartshornu, Jungtinės Karalystės šokio atstovu. Ilgus metus dirbęs vilkiko vairuotoju, vėliau Didžiojoje Britanijoje baigęs teatro mokslus, dabar Hartshornas dirba šokio kuratoriumi Italijoje, Sardegna teatre, rūpinasi Škotijos Edinburgo „Dancebase“ menininkų tobulėjimu, keliauja po pasaulį kaip šokėjų ir menininkų mentorius (caocher).
Monika Meilutytė. Kodėl rengiate kūrybines dirbtuves apie tai, kaip priimti ir užmegzti grįžtamąjį ryšį?
Bush Hartshorn. Todėl, kad man už tai moka. O jei rimtai, juk esame žmonės, bendravimas mums itin svarbus. Daugybę kartų mačiau, kaip bendraujama netinkamais būdais. Susiduriu su tuo ir šokio, kuriam pats priklausau, aplinkoje. Žiūrovai nelabai moka pasakyti menininkams, kas padėtų patobulinti jų kūrinį. „Spektaklis būtų nuostabus, jeigu truktų 20 minučių trumpiau“, - toks pasakymas reiškia, kad šokis pernelyg ilgas ir nuobodus. Ar toks pasakymas padės menininkui? Pats šokau spektakliuose ir po jų dažnai gaudavau atsiliepimų, tačiau visada jausdavau, kad visi tiesiog gaištame laiką, nes tie atsiliepimai manęs neįkvėpdavo, nesuteikdavo energijos, nepaskatindavo toliau kurti ir tobulėti. Paskui atradau Lizą Lerman.[1] Ji kėlė tuos pačius klausimus, kurie rūpėjo man, tačiau turėjo ir atsakymus į juos. Pakviečiau ją į Angliją, kad surengtų kūrybines dirbtuves apie grįžtamąjį ryšį. Jose dalyvavau ir iškart pajutau jų naudą. Tada dar labiau susidomėjau komunikacijos tema.
Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie savo asmeninę patirtį, susijusią su grįžtamuoju ryšiu anksčiau ir dabar? Ar kas nors pasikeitė?
Kai žmonės kritikuodavo mano šokį, ilgą laiką priimdavau tai asmeniškai, lyg jie kritikuotų mane kaip žmogų, mano tapatybę, elgesį. Pavyzdžiui, sakytų: „Bushai, tu - tinginys.“ Kai priimi tai asmeniškai, nebūna labai smagu. Bet iš tikrųjų aš nesu tinginys.
Mano vadovė apie grįžtamąjį ryšį nedaug ką supranta. Apskritai šokis Didžiojoje Britanijoje dabar virtęs verslu, todėl šokio institucijų direktoriai dažnai atsakingi už verslą ir net nelabai nusimano apie šokį. Taigi prieš metus mudu su vadove kalbamės, aš su ja nesutinku, o pokalbio pabaigoje ji sako: „Taigi mes susitarėme, ar ne?“ „Ne, - sakau jai, - neapsimetinėsiu, kad susitarėme. Aš nusileidžiu, paklūstu tavo norams, nes tu šioje heteropatriarchijoje užimi aukštesnę poziciją.“ Jai tas, žinoma, nepatiko. Tačiau man svarbu, kokius žodžius kokiose situacijose sakome, ką jie reiškia, kada juos vartojame teisingai (t. y. jie atitinka tikrovę), o kada - ne.
Taip pat svarbu ir nuteikti save, kad prisiimtume atsakomybę. Imkime porų santykius, būna, tikiesi iš partnerio, kad jis (ji) viskuo pasirūpins, o kai taip nenutinka, kaltini jį (ją). Blogai! Pats turiu suprasti, ko man trūksta, ir pasirūpinti tuo, užuot puoselėjęs lūkesčius, kad kitas(-a) patenkins mano poreikius.
Kaip manote, ar menininkams grįžtamąjį ryšį priimti sunkiau negu kitų profesijų atstovams?
Ko gero, sunkiau. Juk meno pasaulyje gyvuoja įsitikinimas, kad viskas, ką sukuri, kyla iš tavęs paties. Jeigu kas nors kritikuoja tavo kūrinį, vadinasi, kritikuoja tave. Man atrodo, toks įsitikinimas klaidingas. Kita vertus, jeigu žvelgtume iš menininkų pozicijos... Buvimas scenoje - tai tarsi apsinuoginimas, stovėdamas joje jauti, kaip visi į tave žiūri (tikėkimės, kad žiūri, nes juk publika tam ir susirenka), jautiesi egzaminuojamas - apima baimė... Manau, neigiamas grįžtamasis ryšys skaudina visus, nesvarbu, kokia kieno profesija. Jeigu kas nors būtų ką nors nemalonaus pasakęs apie mane, kai dirbau vilkiko vairuotoju, būčiau nusiminęs. Kita vertus, net kai menininkas nori žiūrovams pasakyti kažką, ko jie nenori girdėti, jam greičiausiai vis tiek bus neramu, kaip žmonės į tai reaguos, ką pagalvos ar pasakys. Net ir tiems, kurie meta iššūkius publikai, ją provokuodami, vis tiek rūpi, kaip žmonės visa tai priims. Žinoma, tikrai yra tokių, kurie nieko nepaiso, nebijo, kuriems kitų nuomonė visiškai nesvarbi. Dažnai menininkai sako, kad tas, kuris pats nekuria, negali suprasti, ką kuria kiti, - taip bandoma mistifikuoti kūrybos procesą. Aš tam nepritariu. Man atrodo, kad menas ir jo kūrimas dažnai yra gerokai paprastesnis dalykas negu įsivaizduojama.
Kita vertus, šokis - tai neverbalinė komunikacija. Tikiu, kad kūnas gali daug ką pasakyti nekalbėdamas. Tačiau dabartinė kultūra itin vizuali. O juk tas pats gestas vienam gali reikšti viena, o kitam visai ką kita. Vadinasi, jeigu kuriu spektaklį ir norėčiau juo ką nors pasakyti, būtų gerai išbandyti, ar mano mintys kitiems yra suprantamos. Kartais žiūrovai supranta viską, kartais - tik dalį, bet ir tai gerai. Tačiau jeigu niekas nieko nesupranta, vadinasi, turiu grįžti ir peržiūrėti savo darbą, bandydamas kitais būdais išreikšti tai, ką norėjau pasakyti. Jeigu tik vienas žmogus iš dvidešimties pastebėjo tai, ką norėjau, kad pastebėtų, turėsiu tai parodyti kitaip. Tačiau, jeigu man pakanka, kad tik vienas iš visų pastebėjo, arba galbūt man ne taip jau ir svarbu, kad nepastebėjo, tada nieko baisaus. Kitaip tariant, nuo paties menininko priklauso, kokią mintį ir kokiu būdu jis nori perteikti, kokio skaičiaus žmonių jis norėtų būti suprastas. Čia jo pasirinkimas.
Kaip patartumėte išreikšti ir priimti grįžtamąjį ryšį?
Pradėsiu nuo noro tą ryšį užmegzti. Pirmiausia reikėtų paklausti savęs, kodėl man norisi kitam išreikšti savo nuomonę apie jo darbą, kokie mano ketinimai. Jeigu noriu save išaukštinti kito žmogaus atžvilgiu arba kitą nubausti, sumenkinti, tada neverta vargintis, nes tai nebus grįžtamasis ryšys. Tikro grįžtamojo ryšio siekis - padėti kitam, jį palaikyti. Ar menininkui padėsi, sakydamas: „Žinai, gal tu geriau eik dirbti į parduotuvę“? Nemanau. Todėl pirmiausia reikėtų išsiaiškinti savo intencijas.
Antra, atsiklausti leidimo - tai svarbiausia taisyklė. „Norėčiau tau pasakyti, ką galvoju apie tavo akinius. Ar norėtum išgirsti?“ Nelabai? Jeigu žmogus nenori išgirsti, tiesiog priimk tai, čia nieko tokio. Leidimo reikia atsiklausti, nes jeigu noriu užmegzti grįžtamąjį ryšį, vadinasi, man reikia, kad tu manęs klausytum. O jeigu pulčiau tave: „Žinai, ką galvoju apie tavo akinius? Jie tokie ir tokie...“ Tavo reakcija būtų: „Eik šalin!“ Tu net fiziškai nuo manęs atsitrauktum, nes mano elgesys nemandagus, agresyvus. Nemalonu, kai šitaip braunamasi į kito erdvę. Šiais laikais visi turime teisę pareikšti savo nuomonę, tačiau nemanau, kad visada turėtume tai daryti. Taigi, atsiklausti leidimo reikia tam, kad žmogus manęs klausytųsi. Jeigu nesiklausys, argi verta eikvoti savo energiją?
Trečia, būk tikslus - pasakyk, ko konkrečiai sieki, užmegzdamas grįžtamąjį ryšį. Ar kalbi apie visą spektaklį apskritai, ar apie mano šokį, ar apie konkretų šokio epizodą. Ketvirta, būk savo žodžių savininkas: „aš mačiau“, „aš girdėjau“, „man atrodo“, „aš jaučiu“ ir t. t. Anksčiau buvo įprasta apsimesti organizacijos ar komandos dalimi ir visada sakyti „mes“. Tačiau dabar, kai gyvename daugialypiame pasaulyje, viskas, ką sakau, priklauso nuo mano asmeninės istorijos, nuo situacijos, kurioje esu atsidūręs, nuo mano tautybės, religijos, lytinės orientacijos, amžiaus ir t. t. Asmeninė nuomonė yra daug tikresnė už kolektyvinę. Anksčiau buvo įprasta, kad savo nuomonę išreiškia tik vyresni, daugiau patirties turintys asmenys, o dabar reikia įsiklausyti ir į tai, ką sako dešimtmečiai vaikai. Nemanau, kad tai blogai. Priešingai, pavyzdžiui, paauglė Greta Thunberg, kuri pernai pradėjo streiką, reikalaudama, kad Švedijos vyriausybė imtųsi veiksmų prieš globalų atšilimą ir klimato kaitą, įkvėpė daugybę žmonių protestuoti prieš valstybių pasyvumą šiuo klausimu ir susibūrė sąjūdis „Fridays For Future“.
Penkta, vietoj „bet“ sakyk „ir“, nes „bet“ skatina susipriešinimą. Šešta, neiginius paversk teiginiais (pavyzdžiui, užuot sakę vaikams „nepamesk“, galėtume sakyti „tvirtai laikyk“). Septinta, geriau būtų, jei grįžtamąjį ryšį užmegztume susitikę akis į akį, o ne viešai. Aštunta, vietoj „turėtum“ vartokime „galėtum“, nes grįžtamasis ryšys nėra patarimas.
O kas tada yra grįžtamasis ryšys?
Man grįžtamasis ryšys - tai pokalbis. Abipusis pokalbis daro daug didesnį poveikį negu monologinis nuomonės išdėstymas. Tačiau tokiam pokalbiui turi pasirengti abi pusės. Pernai Prahoje mano mokymuose dalyvavęs šokėjas šį pavasarį Čekų šokio platformoje laimėjo ir žiuri, ir žiūrovų apdovanojimus. Kai pasveikinau, jis man parašė, kaip džiaugiasi, kad mano dirbtuvėse išmoko užmegzti grįžtamąjį ryšį. Pats surengė keletą grįžtamojo ryšio sesijų, kurios jam padėjo vis kaip nors patobulinti savo šokį.
Kai gauni kvietimą į diskusiją po spektaklio arba į susitikimą su žiūrovais, dažnai sutinki net nesusimąstydamas. Tačiau jeigu tokiems susitikimams nesi pasirengęs, jie gali labai pakenkti. Pamenu, minėtuose mokymuose Prahoje dalyvavusi menininkė pasakojo, kad dar būdama studentė, kai pristatė savo pirmąjį darbą, sulaukė tokio grįžtamojo ryšio, kad trejus metus nieko negalėjo kurti. O mano mokymai apie grįžtamąjį ryšį jai suteikė bent tris naudingus dalykus, kuriuos ketina panaudoti savo darbe. Menininkui svarbu suvokti, kad jis yra tas, kuris renkasi, kas jam naudinga, o kas - ne. Geriau susitelkti į naudingus dalykus, o nenaudingus susitikimus praleisti ir pamiršti.
Menininkas turi suprasti, ką jis pats nori pasakyti savo kūriniu, o ne kokio kūrinio norėtų kiti. Mane dažnai piktina programų sudarytojai, bandantys diktuoti menininkui, ką šis turėtų sukurti. Negana to, jeigu spektaklis pavyksta, visus laurus jie prisiskiria sau, o jeigu ne, tada sako: „Čia ne mano kaltė - menininkas nesugebėjo.“ Per mano surengtus mokymus grįžtamojo ryšio sesijoje dalyvavo vienas programų sudarytojas, kurio programą aptarėme. Paskui jis pripažino supratęs, kad jo atsakomybė daug didesnė, negu pats manė.
Kitas dalykas, kuris man rūpi, kaip mažos bendruomenės (pavyzdžiui, šokio bendruomenė mažoje šalyje) galėtų padėti savo nariams jiems nepataikaudamos, kad nebeliktų to apsimetinėjimo, kai į akis sakome: „O! Tai buvo nuostabu!“, nes nenorime įskaudinti žmogaus, o grįžę namo galvojame: „Juk tai visiška nesąmonė.“ Man kyla klausimas, ar padedame kitiems, jeigu jiems pataikaujame? Juk jei tavo draugui iš nosies kabėtų snarglys, tu jam pasakytum, ar ne? Tačiau kaip tą pasakyti, kad žmogus išgirstų, neįsižeistų ir neatstumtų tavęs, savo draugo?
Kai Stokholme rengiau mokymus, į juos susibūrusi grupė ėmė kartą per mėnesį susitikinėti, rodė savo darbus ir juos aptardavo. Man atrodo, tokia iniciatyva labai graži, visos mažos bendruomenės galėtų imtis ko nors panašaus.
Dėkoju už pokalbį.
[1] Liza Lerman - amerikiečių choreografė, teatro Liz Lerman Dance Exchange įkūrėja, knygos „Liz Lerman´s ritical response process“ (2003) autorė.
