Režisieriaus AGNIAUS JANKEVIČIAUS kuriamas teatras - aktualus, aktyvus ir atviras, fiksuojantis šių dienų žmogaus tapatybę. Turbūt nėra nė vieno jo režisuoto spektaklio, kuriame nebūtų daugiau ar mažiau paliestas sociopolitinis kontekstas. Tačiau kiek iš tiesų jo kūryboje yra vadinamojo politinio teatro pėdsakų, koks režisieriaus santykis su šios krypties teatru ir apskritai politika?
Kiek tavo kūryba yra artima politiniam teatrui?
Niekada sąmoningai nebuvau atsisukęs į politinį teatrą. Bent į tokią jo formą, kokia yra apibrėžiama teatrologų. Todėl, kad politiką aš laikau totaliu mindfucku. Fikcija. O jaudintis dėl fikcijos nėra jokios prasmės. Kodėl tai yra fikcija? Atsakymas slypi žmoguje. Todėl man žmogus, veikiantis arba einantis tam tikras pareigas, turintis galią, visą laiką buvo įdomesnis negu sistema. Man neįdomu analizuoti sistemas, nes bet kuri sistema yra pretekstas išnykti žmogui. Man įdomūs yra žmogaus, kuris dalyvauja toje sistemoje, motyvai. Kokia yra jo moralė, kas jį skatina, kokią įtaką turi vaikystė, troškimai, kompleksai ir t. t. Pati sistema man visiškai nerūpi, nes tai per daug menkavertis dalykas, kad apie tai reikėtų kalbėti. Tad ir politinis teatras, kaip sistemos analizė, man nėra įdomus.
Mėgstu tyrinėti manipuliacijos mechanizmą. Bet tai nėra sistema - tai dėl jos egzistuoja. Ir tai ne politika. Manipuliacija yra psichologijos ir meno lydinys. Meną ir psichologinį veiksmą gali sukurti tik žmogus, jo negali sukurti sistema. Turbūt niekada nestatyčiau spektaklio, apraudančio pabėgėlius. Statyti spektaklį apie sistemos kliuvinius ar pranašumus reiškia automatiškai tarnauti jai. Neigti sistemą reiškia viešinti ją. Kam man viešinti negyvą organizmą?! Tai yra absurdas.
Vakarų teatre, ypač Vokietijos, populiaru reaguoti į kokį nors įstatymo priėmimą ir kitą svarbų įvykį. Bet man tokie spektakliai nelabai įdomūs, nes jie nereflektuoja esmės. Jie reflektuoja mechanizmą, bet ne jo ištakas. Manau, nereikia prisirišti prie jokių teatro kategorijų, nei politinio, nei socialinio, nei dar kurio nors kito. Niekada nesiekiau savęs priskirti prie kurios nors tų kategorijų. Tai neturi nieko bendro su kūryba, vadinasi, tai neturi nieko bendro su tavimi kaip žmogumi laike.
Bet menininkai tos pačios sistemos lyg ir skatinami atstovauti tam tikrai teatro krypčiai...
Tai skatinama valstybės per finansavimo programas, kurios neva ragina gilintis į mechanizmą. Jos pačios savaime yra bukinimo ir niveliavimo mechanizmas. Aš tam kategoriškai nepritariu. Suprantu, kad esu priklausomas nuo projektinių pinigų, bet suprantu ir tai, kad labai daugeliu aspektų su tuo nesutinku. Man tai atrodo nesąžininga ir vergiška.
Bet jeigu neturiu kito finansavimo šaltinio kūrybinei veiklai vykdyti, tampu partizanu. Aš apgaunu tą įstaigą. Tam tikra prasme pateisinu jos lūkesčius, bet vis tiek darau tai, kas man atrodo teisinga. Tarnauti sistemai yra labai apgailėtinas reikalas. Tai yra tas pats, kas parašyti dar vieną komentarą į „Delfi“. Mes žinome, kad realybė niekada neatlieps mūsų lūkesčių. Taip pat žinome, kad tuos lūkesčius galime įgyvendinti būdami gudrūs ir išmintingi. Mes esame daugiau nei sistema. Ji neturi savo vardo, o mes turime. Todėl mes esame daugiau ir galime padaryti daugiau. Mes galime padaryti pačią sistemą.
Lietuvos teatre šiandien galima rasti tik pavienių spektaklių, reflektuojančių politines realijas. Kokioms aplinkybėms esant, tavo akimis, galėtų susiformuoti tikrojo politinio teatro srovė?
Nelabai įsivaizduoju, kaip jis galėtų čia atsirasti, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių. Tai susiję su Lietuvos istorija, geografine padėtimi. Lietuva labai ilgai buvo agrarinis kraštas. Miestai ir miesto savimonė atsirado labai vėlai. Politinė savimonė Lietuvoje dar tik bręsta. Bet aš giliai tikiu, kad iš esmės ji negali atsirasti. Ar tai būtų Lietuva, Didžioji Britanija, ar Vokietija. Nes neįmanoma, kad fikcijoje atsirastų savimonė. Tai tiesiog prieštarauja gamtos dėsniams. Todėl man atrodo, kad pati sąvoka „politinis teatras“ yra klaidinanti. Nes teatrą aš suprantu ir jaučiu kaip tam tikrą laisvės oazę, galimybę išsilaisvinti iš kompleksų, iš savo tapatybės, patirties, proto, išminties ir t. t. O kai teatras tampa politinis ar socialinis, jis iš karto įgauna kažkokį aptarnaujančio personalo atspalvį.
Tai iš esmės nesusiję su teatru, nes tai nėra jo funkcija. Į politinį ir socialinį teatrą žvelgiu ne skeptiškai, bet teatro iš viso nevertinu tokiomis kategorijomis. Kai kuriu gatvinį performansą ar spektaklį, adresatas niekada nebūna sistema. Visą laiką tai būna žmonės, kurie yra papuolę į tą sistemą ir bando joje susivokti. Pripažįstu, kad tai yra mano subjektyvus požiūris, ir manau, kad su juo ir mirsiu. Neturiu jokių intencijų ir pretenzijų įvesti sistemą, nes tai eina prieš žmogų, prieš galimybę tokiam būti. Prieš galimybę gyventi, patirti, džiaugtis.
Prisiminkime Williamą Shakespeare´ą ir jo pasiūlymą atsukti veidrodį į gamtą. Kas yra gamta? Visų pirma tai, kas gimsta. Sistemos negimsta, jos yra pagaminamos. Politinis ir socialinis teatras taip pat yra pagaminamas. Įsivaizduokime savo mirties valandą. Netikiu, kad tą akimirką kas nors galvotų apie politiką, savo socialinį statusą. Išeidamas iš čia žmogus galvotų apie vieną dalyką - ar jis gerai nugyveno gyvenimą. Prie viso šito galbūt prisišlieja jo politinės pažiūros, socialiniai dalykai, bet tik prisišlieja, tai nėra pradžių pradžia. Aš visada vengiau bet kokių religinių, politinių organizacijų. Nes man atrodo, kad jos tave apriboja. Jos vagia tavo ateitį.
Spektaklis, kalbantis istorinėmis ir esamomis politinėmis temomis, nebūtinai yra aktualus ir vertingas. Tokių spektaklių ir kino filmų skaičius pastaruoju metu mūsų šalyje išaugo. Kokį paskutinį matytą spektaklį galėtum įvardyti kaip vykusį tokios teatro krypties pavyzdį?
Paskutinis spektaklis, kuris man paliko neišdildomą įspūdį - Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“. Man patinka šio režisieriaus kūryba, labai ją vertinu. Esu dalyvavęs jo kūrybinėse dirbtuvėse, kurios padarė man stiprią įtaką kaip žmogui ir kaip kūrėjui. Tai yra žmogus, kuris daro tai, ką kalba. Šiame spektaklyje kalbama apie tai, kas ir man yra svarbu. Pirmoje vietoje yra žmogus, o istorinis, politinis kontekstas su aiškiomis nuorodomis į nūdieną vaizduojamas labiau kaip padarinys.
Būtent todėl spektaklis yra daugiaplanis. Atėjęs į jį tu gali mėgautis aktorių darbu, tema, potemėmis. Kituose spektakliuose daug kas lieka tik mentaliniame lygmenyje, o iš šio spektaklio išėjau patyręs malonumą. Jis atėmė iš manęs galimybę vertinti žiūrint, o tai yra labai svarbu. Aš turėjau galimybę pirmiausia būti, o vertinti jau paskui. Manau, kad tai yra bet kurio spektaklio esmių esmė. „Didvyrių aikštė“ - gilus politinis teatras, bet formos atžvilgiu jis nepretenduoja į politinį disputą.
Skeptiškai žvelgiu į tokius spektaklius, kuriuose, tarkim, kalbama apie holokaustą, rodoma dokumentinė medžiaga, skaitomi žmonių laiškai ir t. t. Kalbėti ir prirašyti galima daug apie tai, kas ką padarė, bet tokie spektakliai veikia tik vieną informacijos priėmimo šaltinį - protą. O juk žmogus dar turi pojūčius, emocijas. Jis yra kur kas daugiau. Ir jeigu žiūrėdamas spektaklį pajuntu, kad apeliuojama tik į vieną pojūčių kategoriją, viduje iš karto kyla protestas.
Spektaklis yra kaip žmogus - jis turi būti įdomus pašnekovas. Jeigu tu sutinki žmogų ir jis kalba vien tik kažkokiomis matematinėmis kategorijomis, labai greitai pasidaro nuobodu. Jeigu jis reiškiasi vien emocionaliai ar yra juslinis žvėris, aš nuo jo taip pat atsitraukiu. Tik šių trijų dalykų visuma yra tai, kas jį padaro įdomiu pašnekovu. Toks spektaklis priverčia užsimiršti, išeiti iš savo tapatybės, ego, savęs vertinimo. O jeigu tu į pirmą vietą iškeli arba emocijas, arba protą, arba jusles, tu save apvagi, nes gauni tik dalį. Manau, kad neprotinga spektaklyje įjungti tik vieną šių kategorijų, net jei ir kalbama apie politiką.
Tavo vadovaujami tradiciniam teatrui nepaklūstantys „Bad Rabbits“ - socialiai aktyvus projektas. Ar kaip žmogus taip pat esi aktyvus šia prasme?
Esu socialiai aktyvus: moku mokesčius, einu į parduotuvę, laikausi eismo taisyklių, stebiu, kas įvyksta svarbaus. Net feisbuke parašau komentarų, pavyzdžiui, kad Dovilė Šakalienė yra tikras fašizmo veidas, kad ta moteris su savo kompleksų visuma, kurią ji pateikia kaip požiūrį, yra identiškas Benito Mussolini veidrodinis atspindys. Į tokius dalykus aš negaliu ramiai žiūrėti.
Kaip žmogų mane stipriai veikia Seimo priimami ar ketinami priimti įstatymai. Pavyzdžiui, draudimas rūkyti balkonuose. Yra dalis žmonių, kurie linkčioja pritardami tam. Bet reikia suprasti, kad esmė ne pats rūkymas, o tai, kad su kiekvienu pritarimu mes tuos žmones, kurie mums yra visiškai svetimi, kurie mumis visiškai nesuinteresuoti, vis giliau priimame į savo intymų gyvenimą, į savo namus. Manau, kad turiu apie tokius dalykus kalbėti ir savo spektakliuose. Bet aš to nevertinu kaip socialinio ar politinio teatro. Tai galbūt susiję su savisauga, su privatumo, asmeninės erdvės apsauga.
Politika yra tik įrankis, kurį turėdami žmonės pajunta, kad gali padaryti labai daug, kad jie gali manipuliuoti žmonių jausmais. Aš niekada nebalsuoju, nepalaikau jokios partijos. Aš niekinu visas partijas. Niekinu politinę sistemą iš esmės. Kodėl? Todėl, kad galvoju, jog valstybė yra didelė korporacija, kuriai reikalingi tik tokie žmonės, kurie išmanytų šio mechanizmo veikimo principus. Bet kai vyksta rinkimai į šias pareigas, kalbama ne apie įgūdžius, o apie meilę tėvynei, apie jautrumą žmonėms ir t. t. Mane suima įsiūtis: politika nėra meilė, jausmai žmonėms. Negaliu ramiai žiūrėti į politikus, kurie neturėtų būti susiję su jausmais, bet ima į juos apeliuoti. Tam, kad juos pirkčiau. Tai iš esmės yra prostitucija.
Tavo kuriami spektakliai stipriai aktyvina žiūrovo savimonę. Kokio grįžtamojo ryšio esi pats susilaukęs?
Po kai kurių spektaklių aš gaunu laiškų iš žiūrovų. Man rašo žmonės, kurie jaučiasi paveikti. Kartais susidaro įspūdis, kad man rašantys žmonės yra truputį sutrikę: jaučia, kad juos paveikė, bet iki galo nesuvokia, kas tai yra.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tie spektakliai yra išminties šaltinis. Man spektaklis labiau yra dirgiklis. Ir jeigu jis sudirgino, vadinasi, jis palietė asmeniškus, pačiame žmoguje slypinčius klodus, su kuriais jį sieja konfliktiškas santykis. Tai man yra pats didžiausias įvertinimas. Ir įrodymas, kad šiame gyvenime esu savo vietoje.
Dar neprasidėjus šiam pokalbiui, užsiminei, kad pastaruoju metu savo spektakliuose nusigręžei nuo socialinio, politinio konteksto ir ši pozicija tik stiprėja. Kodėl? Kokios temos tave labiausiai jaudina dabar?
Gal pasirodys banalu, bet dabar labiausiai kaip žmogų mane (nors savęs nuo kuriančio veikėjo neskiriu) jaudinantis dalykas yra jėga, verčianti gyventi. Kas verčia ryte keltis ir eiti kažką daryti? Kas yra ta jėga, kuri šioje didelėje beprasmybėje verčia ieškoti prasmės? Tai egzistenciniai klausimai, susiję su žmogaus ir būties prigimtimi.
Viskas, kas susiję su žmogaus gyvenimu, jo kasdienybe, nėra susiję su konkrečiais atsakymais. Tai yra su tavimi įvykusių įvykių reziumė - po dalelę susidedanti išmintis. Ji nebūtinai išgydo, bet padeda būti toliau. Japonų mangoje yra personažas Zatoiči - aklas samurajus, kuris kovoja su tuo, ko nemato. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad toks yra ir pats gyvenimas. Turi labai gerus įgūdžius, puikiai išgaląstą kalaviją, bet nieko nematai ir vis tiek kovoji už save, už kažką, kas tau svarbu.
