Man regis, dienoraštį gali rašyti tik tas, kuriam rūpi kažką svarbaus užfiksuoti paliekant liudijimą ateities kartoms. Dienoraštis - tai lyg bandymas sustabdyti Laiką, kuris visus įvykius, mintis, jausmus linkęs tuoj pat palikti praeityje ir užmarštyje. Bet dienoraščio rašymo būdas gali būti labai skirtingas: vienas rašys diena iš dienos, kruopščiai įvardydamas faktus ir įvykius, o kitas - atrinkdamas tik svarbiausius dalykus, tarsi žemėlapyje pažymėdamas juos raudonais taškais, taupydamas žodžius.
Prieš daugelį metų tarp teatralų - ir toli gražu ne tik tarp jų - paplito įžymaus teatro ir kino režisieriaus, buvusio Maskvos teatro „Na Maloj Bronnoj“ meno vadovo Anatolijaus (Natano) Efroso knyga, o paskui ir dar dvi jo knygos, kurias norėjosi vadinti dienoraščiais, atspindinčiais talentingo menininko emociškai įtemptą, kupiną nerimo gyvenimą teatre ir su teatru. Nuo pirmosios knygos pavadinimo „Repeticija - mano meilė“ (1975) man per nugarą ėjo šiurpas: pavadinimas priminė andai žiūrovus sukrėtusį tragišką „Naujosios bangos“ režisieriaus Alaino Resnais filmą pagal Marguerite Duras scenarijų „Hirosima, mano meile“, kurį jau buvom matę ir jautriai išgyvenę. Nes ta Meilė ir Alaino Resnais, ir Anatolijaus Efroso atveju nereiškia nei pasitenkinimo, nei palaimingos ramybės; greičiau jau - kūrybos troškulio džiaugsmą ir laimę mylėti.
Man atrodo, Efrosas fiksavo savo meilę teatrui, meilę darbui, atradimams ir nušvitimams, kurie lydėdavo jį į spektaklio gimimą. Net jeigu ir būtų nepavykęs spektaklis - tas darbas buvo šventas, ir jo epizodai lieka išsaugoti dienoraštyje kartu su aktoriais, kurie čia drauge veikia, ieško, kankinasi, ir su įvairiom repeticijų aplinkybėm, svarstymais bei atmosfera. „Aš mėgstu kiekvieną rytą ateiti pas aktorius, su kuriais dirbu“, - sako Efrosas, ir tie žodžiai iškelti į knygos viršelį. Jis rašo kaip tikras savo profesijos žinovas - analitikas. Labai smulkiai, nuosekliai, siekdamas įrodyti savo tiesą ir tuo pat metu - apsiginti. Jam svarbu ir autoriaus tekstas, ir jo suvokimas, ir aktoriaus galimybės tą tekstą interpretuoti. Skaitydamas „Repeticiją...“ kartu su autorium vis labiau panyri į teatro gelmes ir imi suprasti jo režisūros paslaptis: kiek visko prisvarstyta, primąstyta, kol gimė kokia nedidukė „Otelo“, „Žuvėdros“ ar „Don Žuano“ scenelė. Efrosas dalijasi su mumis patirtimi, jis nuoširdus ir atviras: neatsitiktinai po „Repeticijos...“ dar buvo parašytos dvi nemažos apimties knygos - „Profesija: režisierius“ (1979) ir „Teatrinio pasakojimo tęsinys“ (1985), taip pat panašios į kuriančio žmogaus dienoraštį; abi prasideda nuo jo nesėkmingo spektaklio ar sunkaus laikotarpio teatre aptarimo. Nuo to, kas tuo momentu jam labiausiai rūpi.
Bet šiandien mano rankose visai kitokia knyga. Tai latvių režisieriaus, Naujojo Rygos teatro (NRT) įkūrėjo, plataus diapazono menininko Alvio Hermanio „Dienoraštis“, kurį išvertė Audrius Musteikis, o išleido „Krantų“ redakcija. Vertėjas glaustai pristato Hermanį: „...įvairių Latvijos ir tarptautinių premijų laureatas. Nuolat kviečiamas režisuoti garsiuose Europos dramos ir operos teatruose. Latvijoje išrinktas įtakingiausiu mąstytoju. Septynių vaikų tėvas.“
Savo dienoraštį apie 2015-2016 metų sezoną Hermanis rašė leidėjų prašomas įvairiuose pasaulio miestuose: Zalcburge, Hamburge, Paryžiuje, Milane, Niujorke, Rygoje, ir savo sodyboje tolimame Latvijos pakraštyje. Kelionės („oro uostų vienatvė“, pasak Valdo Papievio), viešbučio atmosfera pinasi su repeticijos ar premjeros nuotaika, viskas kinta, bėga lyg pro lėktuvo iliuminatorių. Kinta ir autoriaus būsena, ir jo rašymo pobūdis. Ir temos, kirbančios galvoje. Taigi knyga kitokia nei Efroso, bet ir panaši - abiejose matai žmogų, gyvenantį teatru ir teatrui. Tik vieno ta aistra atvira, kito - gožiama judraus, kintančio, neramaus ir grėsmingo šiandienio pasaulio. Bet ir Hermanis, lyg antrindamas Efrosui, parašo: „...laimingas tas, kas rytą į darbą eina su džiaugsmu, o vakare su džiaugsmu grįžta namo.“ Atrodo, kad ir Alvis bus prie tų laimingųjų.
Jis rašo paprastai, glaustai, vengia įmantrumo, ieško tikslesnio žodžio vienai ar kitai situacijai ar reiškiniui apibūdinti. Viskas atvira, tikra. Autorius nesipuikuoja savo iškalba ar intelektu, nesistengia nieko aiškinti, stebinti ar mokyti skaitytoją, ką tarpais pajusdavai Efroso knygose. Nelengva trumpai nusakyti, apie ką rašo Alvis Hermanis. Gal apie daugybę dalykų - apie savo miestą, apie savo kaimą, kuriame joks svečias negali išbūti ilgiau nei tris dienas, apie vaikus ir žmoną, apie savo mylimą teatrą NRT, apie spektaklio sumanymų brandinimą, apie santykius su aktoriais, kuriuos jis, kas šiandien reta, laiko svarbiausiais žmonėmis teatre. (Iš gausybės jo spektaklių man teko matyti kokius penkis, tuo galėjau įsitikinti.) Rašo ir apie savo stebimą pasaulį, svarsto jam įstrigusias kitų žmonių mintis.
Dienoraštyje nėra vientisos linijos, nesistengiama nuosekliai pasakoti sezono įvykių, o tai ir nebūtų įmanoma, nes Hermanio spektakliai eina įvairių pasaulio šalių scenose, juos dera prižiūrėti, repetuoti tuo metu, kai galvoje jau dėliojamas kito spektaklio sumanymas. Knygos tekstas suskirstytas nedideliais skirsneliais, kurie yra tarsi savarankiški, greičiausiai parašyti vienu prisėdimu, tačiau perskaitęs visą knygą supranti, kad autorių yra užvaldžiusios kelios deginančios temos - kuriamų spektaklių sumanymai, vizijos, jų realizavimo būdai. Retsykiais lengva ranka charakterizuojamas koks miestas ar vieta, kurioje tenka nutūpti: nykus Zalcburgas rudenį, kerintis Milanas, kur stebi Roberto Wilsono, kurį spėja pavadinti genialiu, spektaklį apie Nižinskį, saulėtoji Punta Kana ir iš sovietijos pabėgusio Baryšnikovo vila ant vandenyno kranto, „neurasteniškas“ Niujorkas, šventumo atmosfera Vienos „Burgtheater“ ir Hermanio „Revizorius“ jame, ir mintys kuriant spektaklį „Brodskis / Baryšnikovas“, Berliozo „Fausto pasmerkimą“, Wagnerio „Parsifalį“, Janačeko „Jenufą“. Su negęstančia nuostaba Hermanis kalba apie aktorius solistus, pavyzdžiui, apie Joną Kaufmanną „Parsifalyje“: „Matyt, kad šį kartą turime reikalą ne tik su iškiliu muziku, bet ir su tipišku vokiečių aktoriumi, kuriam svarbiausia viską išsiaiškinti“ (o aiškintis tikrai buvo ką, nes režisieriaus valia mitologinės operos / misterijos veiksmas perkeltas į psichiatrijos kliniką). Apie įžymybes, tokias kaip Kaufmannas, Terfelis, Netrebko, Domingo, Mironovas, sako, kad jie „lyg gyvūnai, nepriklausantys jokiai rūšiai - tiek nestandartiniai“. Perskaitai kokią mintį apie aktorius, apie darbą su jais - apie tą personažo darymą, anksčiau, Stanislavskio laikais, vadintą persikūnijimu, ir galvoji, kodėl šiandien pas mus taip retai recenzijose rašoma apie aktorius. Mat šis žanras reikalauja įdėmumo, meilės, bet meilė teatro kritikoje, sakyčiau, gerokai prigesusi. Visi skuba. Mąžta ir iškilių aktorių, asmenybių. O Hermanis dienoraštyje pažeria mažyčių portretėlių, kurie galėtų tapti monografijų apie juos konstruktu... Lyg gyvi šmėsčioja Michailas Baryšnikovas, Josifas Brodskis, Pina Bausch, Plácido Domingo ir daugybė kitų, tarp jų ir latvių aktoriai.
Atrodo, kad Alvis Hermanis sėdo rašyti dienoraščio apie savo gyvenamą ir išgyvenamą teatrą. Bet į tuos rėmus netelpa. Yra daug reikšmingų tekstų, apmąstymų apie kitus dalykus. Jis nebūtų įdomus režisierius, jeigu jam nerūpėtų pasaulio įvykiai, lemsiantys Europos likimą. Jis stebi ir sako: „Ne teroristai kelia mums grėsmę, o europiečių išskydimas“, svarsto, kur nuvedė 1968 metų revoliucija ir jos lozungai, pasak Hermanio, davę „daugiau žalos nei gėrio“. Sunerimęs klausia, kas yra nacionalinė valstybė ir ar jos dar reikia. Pritaria kažkam, pasakiusiam, jog visi menininkai dabar iš tiesų rašo didelį pasaulio nekrologą; o dar jis sako: „Patina - svarbi mano darbo tema. Kaip vizualizuoti praėjusį, dingusį laiką, kaip materializuoti laiko matmenį?“ Ar įmanoma išlaikyti repertuarinius teatrus, kuriuose aktorius galėtų ir turėtų dirbti diena dienon? Kad būtų profesionalus ir meistriškas. Jis su meile kalba apie Jerzy Grotowskį, kurį laiko savo mokytoju, nuo kurio ilgainiui natūraliai nuklydo, ir gali parašyti štai tokius jaudinančius žodžius: „Tarkovskio „Stalkeris“, Felinio „Amarkordas“, kai kurie Nekrošiaus ir Pinos Bausch spektakliai padarė man tokį įspūdį, kad po jų būdavo aišku - gyvenimas jau visiškai kitoks nei anksčiau.“
Ir tikrai netikėta perskaityti jo žodžius, kad po premjeros jam negaila palikti spektaklio, bet nelengva skirtis su aktoriais, kurie per tą laiką tapo lyg giminės. Ir dar: „Man visada buvo svarbu būti neatpažįstamam. Būti niekuo.“
Skaitant dienoraštį, su autorium norisi kalbėtis, klausti, kai kuriuos jo samprotavimus įsiminti. Norėtųsi iš arčiau pažinti NRT - ar išlaikė ir kaip išlaikė teatras savo naujumo dvasią? Norėčiau pamatyti Alvio užsienyje statytus spektaklius, perprasti, kas kinta jo teatriniame mąstyme. Ypač įdomu būtų sužinoti, kaip jis suvaldo, sulipdo operos medžiagą. Pavyzdžiui, kad ir tą Berliozo „Fausto pasmerkimą“ ar „Parsifalį“, kurių sumanymai iš esmės buvo permąstomi ir net keičiami kelis kartus.
Su didžiausiu malonumu dar kartą žiūrėčiau Hermanio tebekeliaujančius po margą svietą spektaklius - „Ilgą gyvenimą“, „Revizorių“ ir būtinai - „Sonią“, tobulą komizmo ir lyrizmo derinį. Kyla pagunda lyginti Alvį Hermanį su ankstyvuoju Eimuntu Nekrošiumi, Rimu Tuminu, nors, žinia, joks menininkas nemėgsta būti lyginamas su kitu. Kokie jie skirtingi! Talentingame Tumino „Revizoriuje“ netikėtai šitiek meilės ir atlaidumo! O Hermanio - humoro ir nepiktos satyros. Bet abiejų kalbėta apie panašius dalykus. O kaip atrodytų sugretinti Nekrošiaus ir Hermanio Čechovo spektakliai? O dar čia įvėlus Gintarą Varną ir Oskarą Koršunovą, ir estą Elmo Nüganeną galėtų pasirodyti puiki lyginamoji studija. Rasa Vasinauskaitė galėtų tokio darbo imtis.
Mane šiandien žmonėse ir kūryboje labiausiai jaudina meilė, atlaidumas, atjauta, gebėjimas juokauti ir juoktis atvira burna. Ir atvirumas. Visa tai būdinga Alviui Hermaniui - ir jo dosniam minčių dienoraščiui.
