„Kai esi kilęs iš tokios šalies kaip Burkina Fasas ir tau rūpi šios šalies vystymasis, - o aš esu būtent toks žmogus, - tuomet šokį ir teatrą naudoji kaip tam tikrą būdą pagerinti žmonių gyvenimą. Kad keistųsi žmonių mąstymas, kad jie labiau suvoktų politinę situaciją,“ - teigia šokėjas ir choreografas, „Faso Danse Theatre“ (Belgija) ir tarptautinės scenos menų laboratorijos ANKATA (Bobo Diulasas, Burkina Fasas) režisierius Serge´as Aimé´as Coulibaly iš Burkina Faso. Šio, pastaruoju metu Belgijoje gyvenančio menininko (ir kuriančio Afrikoje, Europoje bei Australijoje), netrukus sulauksime Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje TheATRIUM - žiūrovai turės išskirtinę galimybę pamatyti jo režisuotą šokio ir muzikos spektaklį „Kirina“, kurį atliks šokėjai ir muzikantai iš Belgijos ir Burkina Faso.
„Kirina“ - tai remiantis universaliais pasauliniais mitais ir šiuolaikinio pasaulio realybe kuriamas epinis pasakojimas apie vietą, kurioje susitinka fikcija ir atmintis, kur žmonės be vietos keliauja savo ateities ir lemties link, siekdami išganymo, laukiančio anapus rezignacijos, - tam reikia vilties, maišto ir drąsos. Kaip teigia choreografas, priešingai, nei vis dar tikimasi Europoje, jis nėra susitelkęs į „buvimą afrikiečiu“ ir jo meninė misija nėra patenkinti užsienio šalių publikos išankstinį įsivaizdavimą apie tai, kas yra Afrika ir afrikiečių menininkas. Anot kūrėjo, per šokį ir teatrą jam svarbu bendrauti su žiūrovais apie pilietinį nepaklusnumą, dekolonizaciją, nagrinėti socialines ir politines temas. „Noriu pakviesti platesnę auditoriją, kad ji ateitų ir pasižiūrėtų šiuolaikinio šokio spektaklį, kartu nagrinėtų šiuolaikines temas,“ - sako būsimas TheATRIUM svečias.
Ar teatras ir šokis buvo svarbūs jūsų vaikystėje bei paauglystėje?
Nei teatras, nei šokis mano vaikystėje neatliko reikšmingo vaidmens, tačiau muzika ir šokis neabejotinai svarbios meno sritys Burkina Fase. Tai - neatskiriama kone visų čia vykstančių renginių dalis. Taip pat daug muzikos ir šokio girdėdavau bei matydavau per televiziją. Pats į šokio ir teatro veiklas įsitraukdavau kiekvienų mokslo metų pabaigoje, kai rengdavome pasirodymus. Daugiausiai šokdavome pagal Madonnos ir Michaelo Jacksono muziką.
O mano meninė karjera Burkina Fase prasidėjo tuomet, kai prisijungiau prie trupės „Feeren“ - pirmosios profesionalios teatro trupės Vakarų Afrikoje. Jai priklausiau aštuonerius metus; mes kūrėme teatro ir šokio pasirodymus bei muziką šešias dienas per savaitę, vienuolika mėnesių per metus.
Kas jus įkvepia kūrybai?
Tai sudėtingas klausimas. Kūryba yra neatskiriama mano gyvenimo dalis jau dvidešimt penkerius metus. Manau, kad tai kilo iš noro išreikšti save visa savo esybe, dalintis savo vizijomis ir jausmais su mane supančiais žmonėmis. Tačiau pastaruosius dešimt metų aš neabejotinai norėjau savo menu daryti įtaką visuomenei. Tikiu, kad menas stipriai veikia mūsų pasąmonę ir gali padėti priimti teigiamus sprendimus.
Pasidalykite savo įžvalgomis: ar socialinės temos aktualios teatre ir šokyje?
Kai esi kilęs iš tokios šalies kaip Burkina Fasas ir tau rūpi šios šalies vystymasis, - o aš esu būtent toks žmogus, - tuomet šokį ir teatrą naudoji kaip tam tikrą būdą pagerinti žmonių gyvenimą. Kad keistųsi žmonių mąstymas, kad jie labiau suvoktų politinę situaciją. Manau, kad pasauliniu mastu mene šios temos nėra lygiaverčiai aktualios - tai priklauso nuo aplinkos, kurioje gyveni ir kuri.
Pasaulinio dėmesio sulaukėte savo pastatymu „Kalakuta Republik“, kuriame nestokojama politinių prieskonių. Jis kurtas remiantis skandalingojo Nigerijos dainininko ir muzikanto Fela´os Kuti´o muzika ir gyvenimo istorija. Kada susidomėjote šia išskirtine asmenybe?
Pirmą kartą apie Fela´ą Kuti´į išgirdau būdamas keturiolikos. Buvo 1986 m., mūsų prezidentas pakvietė F. Kuti´į į Burkina Fasą. Nuo ryto iki vakaro per televiziją grojo jo muziką, rodė reportažus apie jo lankomas vietas ir veiklas, publikuota daugybė nuotraukų, kuriose jis buvo apsuptas spalvingai išsipuošusių moterų ir vyrų. Tai intrigavo, tačiau tuo metu jo muzika man nelabai patiko. Buvau pametęs galvą dėl Madonnos ir Michaelo Jacksono, populiariosios muzikos iš JAV. Ir tik 2006 m., kai įsigalėjo Youtube kanalas, aš vėl atradau F. Kuti´o muziką. Paskui pamačiau dokumentinį filmą „Muzika yra ginklas“, pasakojantį apie šį muzikantą ir jo politinę kovą, ir tai mane akimirksniu patraukė. Visu savo gyvenimu, kova ir kūryba F. Kuti´is įkūnijo tai, kokiu, mano nuomone, vis dar turi būti afrikietis menininkas - socialiai aktyvus ir niekada nepasiduodantis. Tikiu, jog tam, kad veiksmingai prisidėtume prie mūsų šalių vystymosi, kad eitume pirmyn ir atmerkę akis pamatytume mus supančias problemas, menininkai turi ne tik gerai išmanyti ir kurti savo meną, bet ir turėti ryšį su visuomene. Ir dar: jie turi gebėti tą visuomenę motyvuoti. Pavyzdžiui, kai pirmąkart pamačiau dokumentinį filmą apie F. Kuti´į, priverčiau bene visus mane supančius žmones taip pat jį pasižiūrėti.
Vienas svarbiausių Fela´os Kuti´o muzikos aspektų - vakarietiškos ir afrikietiškos įtakų samplaika. Jūs pats taip pat nuolat migruojate tarp įvairių šalių ir kultūrų - Burkina Faso, Belgijos ir kt. Kaip tai keičia jūsų kūrybą?
Iš tiesų yra vieta, kur keliauju nuolat, bet apie tai žino nedaugelis - tai Australija. Nuo 2004 m. būnu ten kartą metuose, dirbame su viena aborigenų bendruomenės trupe. Man šis darbas itin svarbus, kadangi jis padėjo pamatyti kolonizaciją iš visai kitos perspektyvos - Australijoje tai vis dar tebėra šių laikų reiškinys. Tad, kai esu ten - jaučiuosi, lyg iš labai toli žvelgčiau į save patį. Būdamas Australijoje, leidžiu sau ilgiau pamąstyti apie tai, kaip Vakarai vis dar demonstruoja savo pačių įvaizdžius apie Afriką ir apie tai, kad rinka nori, jog aš prisitaikyčiau prie tų įvaizdžių.
Laikau save pasaulio menininku, dirbančiu Europoje, Afrikoje ir Australijoje. Nesu susitelkęs į „buvimą afrikiečiu“; aš susitelkęs į darbus, kurie mane jaudina. Visgi neapsimetinėsiu, kad darbo sąlygos ir galimybės šiose labai skirtingose vietose yra neva tokios pat. Bet tai naudinga asmeniniam tobulėjimui.
Ar šokio meno vaidmuo Burkina Fase smarkiai pasikeitė nuo tada, kai jūs ir kiti choreografai ėmėte atstovauti savo šaliai tarptautiniuose festivaliuose?
Reikalai išties labai keičiasi, ypač pastaruosius kelerius metus. Dabar galime rodyti tokius pastatymus, kokie dar visai neseniai būtų buvę neįmanomi. Mano karta, kaip ir jaunesnioji, šiomis dienomis yra politiškesnė. Manyčiau, buvau vienas pirmųjų choreografų regione, kuris perteikė savo politines pažiūras scenoje. Netikiu, kad Burkina Faso gyventojai gautų daugiau peno iš mano įžvalgų apie šeimą ar jausmus, kaip ir iš nuolatinio kalbėjimo apie perėjimą nuo tradicijos prie modernumo. Ypač iš pastarojo dalyko, kadangi savo kasdieniame gyvenime aš negalvoju apie tradiciją, aš tiesiog ja gyvenu - tai mano dalis. Tad savo pastatymuose renkuosi kalbėti apie kitus dalykus: pilietinį nepaklusnumą, dekolonizaciją, nagrinėti socialines ir politines temas. Noriu motyvuoti platesnę auditoriją, kad ji ateitų ir pasižiūrėtų šiuolaikinio šokio spektaklius bei kartu nagrinėtų šiuolaikines temas.
Kokį santykį siekiate užmegzti su europietiška publika?
Neturiu skirtingų tikslų dirbdamas su Europos ar Afrikos publika. Tačiau didelis skirtumas yra tame, kad čia, Europoje, žmonės į pasirodymą ateina su savo įsivaizdavimais apie Afriką - tiek sąmoningais, tiek pasąmoningais; ypač - kai pirmą kartą mato afrikiečius ar afrikietį menininką. Tad tikiuosi, kad mano pastatymai praplės jų supratimą apie tai, kokia yra Afrika ir koks kūrybiškumas ten užgimsta. Svarbu, kad šiuolaikiniai pasirodymai iš Afrikos taptų matomi Europos teatrų scenose. O tai padės žmonėms suartėti.
Parengė Diana Gancevskaitė
