Prieš beveik trejus metus šiuolaikinio šokio scenoje pasirodė kone identiškai atrodančių herojų duetas B&B - po blondinių perukais besislepiančios šokėjos bei choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė. Aktyviai šokio lauke besidarbuojančios artistės kuria ir atskirai. Menų spaustuvėje galime išvysti Gretos „Šokį dulkių siurbliui ir tėčiui“, Agnietė žiemą gastroliavo su „Z+“ - jaunosios kartos fenomeną nagrinėjančiu darbu. Neseniai pristačiusios antrąjį dueto projektą - spektaklį „Banana Dream“ - šokėjos ruošiasi vykti į „Mash - Machol Shalem Dance House“ rezidenciją Izraelyje, į kurią buvo pakviestos America Vermont performance LAB vykusio viešojo prisistatymo (pitchingo) metu. Rezidencijoje jos planuoja toliau vystyti bananinės svajonės koncepciją. Prieš kelionę su Agniete ir Greta susitikome pokalbiui.
„Banana Dream“ spektaklyje skoningai persipina gausybė popkultūros elementų. Galbūt galėtumėte papasakoti, iš kokių šaltinių sėmėtės įkvėpimo?
Greta: Kai sukūrėmė B&B projektą, mūsų idėja ir buvo ta, kad į meną reikia įnešti populiariosios kultūros. Ne tiesiogiai pradėti kurti popsą, bet jo tema kelti klausimus ir su tuo pažaisti. Tiesiogiai inspiracijų sėmėmės iš Quentino Tarantino filmo „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction, 1994), popmeno kūrėjų, tokių kaip Andy Warholas. Bananas darbe atsirado tuomet, kai apšvietėjas atsiuntė vieną iš Banksy piešinių, kuriame nupiešti detektyvai iš „Bulvarinio skaitalo“, vietoj ginklų laikantys bananus. Manau, kad tai yra puiki kolizija.
Agnietė: Kodėl pavadinime yra žodis dream? Todėl, kad mes svarstome apie svajonės sąvoką. Atrodo, šiuo laiku svajonė yra siejama su, kaip mes su Greta įsivardijome, highlightiniu gyvenimu. Daugelis iš mūsų svajoja apie tai, ką turi popžvaigždės. Ir mums kilo klausimas: kiek tai yra asmeninis dalykas, o kiek visuotinis? Taip ir pradėjome kapstytis populiariojoje kultūroje.
Greta: Spektaklyje „Banana Dream“ yra daug to, ką galima pavadinti popsiškumu, bet tuo pačiu tai lyg ir jo parodija. Stiprią įtaką daro nuolatos socialinėse medijose matomi dalykai: kai seki žymius žmones, tu matai, kaip jie gyvena, klausai muzikos, kurių tekstai yra apie seksą, pinigus, laisvę ir pan. Tau atrodo, kad ir tu nori šitų dalykų, bet klausimas, ar tu iš tikro jų nori? Ar nori jų dėl to, kad tokį gyvenimą gyvena vadinamieji išrinktieji? Turbūt teisingas yra antras variantas.
Visgi, sakyčiau, daugiau kalbate apie įtakas, atkeliaujančias iš užsienio. Galbūt turite pavyzdžių iš mūsų, lietuviškos, aplinkos? Gal tai susiję su populiarėjančia influencerių mada?
Agnietė: Taip, vieną vakarą su Greta sėdėjome ir tikrinome populiariausius Lietuvos instagramerius, žiūrėjome, kas jie tokie: Meschino, Naglimantas ir pan.
Greta: Pavyzdžiui, Naglimantas, turi daug satyros, todėl suprantu, kodėl žmonės jį seka - nes juokinga, o tada Meschino... Ji sekama tik dėl to, kad yra graži, turtinga. Viskas. Na ir dar jauna. Jaunos merginos seka ją, nes nori būti tokios pat. Nori gyventi taip, kaip ji gyvena, net gi galbūt sau to neįsivardindamos.
Agnietė: Kai ieškojome medžiagos, mūsų tikslas nebuvo teigti, kad tai yra blogai, žmonės, atsimerkit, nesekit interneto įžymybių. Tai kiekvieno asmeninis reikalas. Mums buvo įdomu, nes esame iš visiškai kito konteksto. Kai atsidariau 100 populiariausių Lietuvos influencerių sąrašą, pirmojo penketuko net nežinojau. Tuomet supratau, kokiame dideliame burbule gyvenu, nors, man atrodo, esu atvira pasauliui.
Greta: Bet tai nereiškia, kad turėtum kitaip gyventi ir apie juos žinoti.
Socialinės medijos daro didelę įtaką, formuoja tapatybes. „Banana Dream“ jūs irgi keliate tapatybės klausimus. Ar, anot jūsų, įmanoma kaip nors tapatybę apibrėžti?
Greta: B&B tapatybę kvestionuoja, būdamos fikcine figūra. Esame Agnietė ir Greta su perukais, kurios tampa B&B. Šitaip tapatybė skyla į dvi puses, nes mes negalim visiškai atsiriboti nuo savęs ir negalim tapti visiškai kažkuo kitu.
Agnietė: Kad ir ką mes darytumėm, manau, tai bus nuolatinė tema. Ją iššaukia patys personažai.
Minėjot, kad norit įnešti populiariosios kultūros elementų į meną. Iš kur kilo toks poreikis?
Agnietė: Labai myliu visus menininkus, bandančius sudėtingai kalbėti giliomis temomis. Būna, perskaitai spektaklio aprašymą ir jautiesi tiesiog per kvailas į jį ateiti, nes nesupranti net aprašo. Norėjosi į visą šį lauką, nenubukinant ir nenuprasminant dalykų bei paties meno, įnešti šiek tiek lengvumo. Padaryti kažką tokio, kad žmonės nebijotų ateiti ir jaustųsi laukiami.
Ar pačioms dažnai tenka susidurti su atvejais, kai kūrinius pernelyg stipriai bandoma suprasti, paaiškinti?
Greta: Kartais ateini į spektaklį, kurio metu galėtum tiesiog pasimėgauti buvimu ir estetika, žiūrėti jį ir nesistengti suprasti, bet save įpareigoji. Bandai perskaityti prasmes, kurių nesupranti. Iki dabar po spektaklių sulaukiu interpretacinių klausimų: o ką tu norėjai pasakyti? Visada sakau: nesvarbu, ką aš norėjau pasakyti, svarbu, ką tu pamatei, ką tu patyrei. Ir, man atrodo, kad tai yra pagrindinis raktas žiūrovui -truputį atsipalaiduoti ir tiesiog žiūrėti. Gi drąsiai galima ir nieko nesuprasti. Ir tai nėra blogai.
Agnietė: Nes gal menininkas ir pats nelabai supranta. Gal jis kūrė iš intuicijos.
Greta: Dabar labai populiaru aprašyti viską, paaiškinti, konceptualizuoti. Man atrodo, kad kartais menas, kai jis yra įvardijamas, netenka tam tikrų prasmių, kurios yra nepagaunamos. Kartais jo tiesiog neįmanoma įprasminti žodžiais. Ir nereikia bijoti pripažinti, jog nežinai, kodėl padarei atitinkamus sprendimus.
Agnietė: Kartais ateina idėja, tu ją pajauti, bet pradedi save apkrauti, imi jausti, kaip spaudžia taisyklės, kai iš tiesų kūryboje jų neturėtų būti. Ir norėtųsi tiesiog save paleisti ir leisti sau kurti intuityviai.
Pastaruoju metu daugėja spektaklių, įvairių iniciatyvų, nagrinėjančių moteriškumo temą. Koks jūsų požiūris šiuo klausimu?
Greta: Manau, kad labai svarbu nesileisti į kraštutinumus. Jeigu tai yra daroma nuoširdžiai ir tau tikrai svarbu apie tai kalbėti, tuomet puiku. Bet kartais tai tampa mados reikalu. Neseniai radau lentelę, kurioje analizuojama, kiek filmuose skiriama teksto eilučių vyrams ir kiek moterims. Žinoma, ji padaryta taip, jog atrodytų, kad moterys gauna mažiau teksto. Manau, kad drąsiai galėčiau surasti filmus, paneigiančius toje lentelėje pateikiamus skaičius. Ir tokio pateikimo dėka galima pradėti galvoti, kad moterys yra vargšės ir būtinai reikia jas eiti ginti.
Agnietė: Asmeniškai man labai fainas pavyzdys yra Holivudo aktorė, kuri sukūrė pirmąją gamybos kompaniją (production company), kurioje dirba vien moterys. Man labai patiko jos interviu, kuriame ji teigia, kad visada buvo už moterų teises, bet mano, kad apie tai kalbėti reikia ne rėkiant, o imantis realių veiksmų, pavyzdžiui, pradedant savo verslą. Tiesiog daryk. Ir tada viskas gražiai išsilygins.
„Banana Dream“ drįsčiau pavadinti ganėtinai seksualiu darbu. Ar dėl to jums nekilo dvejopų jausmų, nejaukumo?
Agnietė: Šiuolaikinio šokio kontekste tai nėra itin seksualu. Man vienintelis trikdis buvo tai, kad turiu pakankamai daug jaunų mokinių, nors puikiai suprantu, jog nieko blogo nedarau. Ne man, kaip kūrėjai Agnietei, ne man kaip atlikėjai Agnietei, bet man kaip mokytojai Agnietei kartais pasitaikydavo momentų, kai matau mokinius sėdinčius pirmoje eilėje ir kyla tam tikros mintys. Bet tada supratau, kad aš pirmiausia esu kūrėja ir atlikėja, ir tik po to mokytoja.
Greta: O kas yra seksualumas? „Banana Dream“ - spektaklis su seksualumo prieskoniu. To nereikia bijoti. Jo pilna visur. Kūnas, kontaktas - tai jau seksualu, priklausomai nuo to, kaip į tai pažiūrėsi. Manau, kad mūsų darbas galėtų būti dar seksualesnis. Tokių komentarų sulaukėme ir iš kolegų. Taip, galėtų, bet nėra, nes neturėjome tokio tikslo. Sulaukėme begalės skirtingų atsiliepimų, ir štai čia galima išmokti, iš ko pasiimti idėjas, o kam tiesiog padėkoti už nuomonę.
Atgalinis ryšys yra jautrus kūrėjams klausimas. Ar dažnai pavyksta jo sulaukti, ar „Banana Dream“ šiuo atveju išskirtinis?
Agnietė: Labai svarbu, kad „Banana Dream“ yra antras B&B spektaklis. Sulaukėm atgarsio, bet buvo pojūtis, kad žmonės turi specifinių, išankstinių lūkesčių. Supranti, kad reikia atsiriboti, nusiraminti ir tiesiog kurti. Labai norėčiau, kad vieni kitų darbus priimtumėm laisviau.
Greta: Niekada nesu linkusi galvoti apie tai, kas ką pagalvos, bet kartais pagaunu save, jog pradedu blogai jaustis būdama tam tikrame lauke, nes jaučiu, kad yra keliami lūkesčiai. Ir apie juos išgirsti tenka ne iš tiesioginių šaltinių, o per aplink. Jeigu tavo lauko žmonės šitaip daro, tai kaip gali prašyti žiūrovo, kad jis būtų atviras. Nors dabar, tiesą sakant, išeina priešingai: žiūrovai dažniausiai pasidalija atgaliniu ryšiu. Man atrodo, kuriant labai svarbu, kad iš savo lauko sulauktum besąlygiško palaikymo. Tai nereiškia, kad galima daryti bet ką. Norėtųsi konstruktyvios kritikos.
Kokia, anot jūsų, yra konstruktyvi kritika?
Greta: Manau, kad konstruktyvi kritika yra tokia kritika, kuri kuria dialogą. Argumentuota, vedanti, veiksminga.
