Vasario pabaigoje šokio teatras „Dansema“ pakvietė į premjerą - choreografės Birutės Banevičiūtės šokio spektaklį kūdikiams „Pievelė“. Tai jau ketvirtas šio teatro spektaklis, skirtas patiems mažiausiems. „Dansema“ Lietuvoje yra šios srities pionierė ir lyderė, ne tik kurianti meninius produktus, bet ir įgyvendinanti svarbią edukacinę misiją - šviesti ir publiką, ir profesinę bendruomenę. Nors šiuo metu „Dansema“ nebėra vienintelis teatras, kuriantis kūdikiams, šokio spektakliai „vaikams nuo 0 metų“ pas mus - vis dar neįprastas reiškinys.
Pradėti galima nuo įsivaizduojamos diskusijos su skeptikais: kam išvis kūdikiams teatras? Ar tik nebus tai nebežinančių kuo užsiimti menininkų ir supermamyčių užgaida? Tegul vaikas pirma išmoksta prašytis ant puodo, o tada jau menu užsiima! Galima piktintis arba pašiepti tokį „tamsuolišką“ požiūrį ir ironiškai priminti iki pat XVIII a. vyravusį požiūrį, kad vaikas - tik netobulas suaugusysis, nevertas, kad į jį būtų žiūrima rimtai, tačiau net ir mokslo daktarai iki šiol nesutaria, kokią įtaką tokiems mažiems vaikais turi ugdomoji aplinka. Štai net vienas didžiausių raidos psichologijos autoritetų Jeanas Piaget manė, kad nereikia ir net neįmanoma pagreitinti vaikų protinės raidos. Anot psichologo, vaikai patys aktyviai eksperimentuoja su aplinka ir susikuria naują požiūrį į pasaulį. Tačiau kiti mokslininkai tvirtina, kad suaugusieji privalo kurti vaikui, net ir visai mažam, turiningą aplinką ir jį lavinti, nes tai spartina jo pažintinę raidą. Dabar jau yra atlikta nemažai tyrimų, įrodančių meninės patirties ankstyvame amžiuje naudą vaiko asmenybei, pažintinei ir psichosocialinei raidai.
Kad ir kaip būtų, spektaklių kūdikiams kūrimas reikšmingas ne tik mažiesiems žiūrovams (nors galvojama visų pirma apie vaikų mąstymo ir suvokimo ypatybes), bet ir suaugusiesiems bei patiems kūrėjams. Galima klausti: didelio čia daikto minimaliomis raiškos priemonėmis sukurti pusvalandžio trukmės spektakliuką? Taip, didelio! Visų pirma tam reikia specifinių žinių ir patirties. Antra, kūrimas kūdikiams, kurie mąsto ir aplinką suvokia visai kitaip nei suaugę, verčia permąstyti ir kai kuriuos profesijos aspektus. Tarkime, šokio spektakliuose kūdikiams choreografija suprantama gerokai plačiau nei įprastame šokio teatre: čia tarsi praplečiamos šokio, kūno išraiškos ir stiliaus ribos. Ir kartu čia choreografija turi atitikti kognityvinę vaiko raidos stadiją. Pagal minėto šveicarų psichologo Piaget kognityvinę teoriją nuo gimimo iki dvejų metų vaikai priklauso sensomotorinei raidos stadijai. Tai reiškia, kad aplinkai pažinti vaikas naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Be to, šioje stadijoje jie jau pradeda prisiminti ir įsivaizduoti. Tad galima teigti, kad šokio teatras geriausiai atitinka mažiausiųjų teatro lankytojų poreikius. Žinoma, su sąlyga, jei jiems nereikia tik pasyviai stebėti to, kas vyksta scenoje!
Kita tobulėjimo galimybė, kurią siūlo sceninė kūryba kūdikiams, yra jautrumo publikos signalams ugdymas. Kadangi kūdikiai šokio spektaklį patiria vienaip ar kitaip judėdami (vieni - tik mosuodami rankomis, kiti - šliaužiodami, ropodami arba bėgiodami po vaidinimo erdvę, treti - sekiodami atlikėjus ir atkartodami jų judesius), šokėjai turi sugebėti reaguoti į vaikų veiksmus, nepamesdami choreografinės linijos. Gebėti pajausti, prie kurio iš žiūrovų galima prieiti arčiau ir užmegzti ryšį, o kurį geriau palikti vieną arba tėvų glėbyje. Tai susiję ir su gebėjimu leisti publikai (ir kūdikiams, ir jų tėvams) patiems kurti savo spektaklio patirtį, pasirenkant, ką kuriuo momentu stebėti, kaip elgtis, kaip bendrauti tarpusavyje ir pan.
Spektakliai kūdikiams ne mažiau nei jiems skirti ir jų tėvams. Stebėdami savo vaiką nekasdienėje aplinkoje jie turi progą geriau jį pažinti, jei reikia - padėti jam įveikti patiriant spektaklį kylančius sunkumus. Tėvai gali pasisemti ir edukacinių idėjų, pabandyti vieną ar kitą žaidimo elementą pritaikyti namuose. Pagaliau dalyvavimas kartu scenos meno įvykyje - tai intymi patirtis, brangi artumo akimirka.
Suformuluoti visas šias įžvalgas padėjo ne tik teorinė literatūra, bet - netgi labiau - Birutės Banevičiūtės spektakliai kūdikiams. Šią jos kūrybos sritį drąsiai galima pavadinti moksliškai pagrįsta todėl, kad ji yra atlikusi daug akademinių tyrimų ir išbandžiusi juos praktiškai. O Banevičiūtės spektakliai kūdikiams - tai meniniai tyrimai, siekiantys rasti efektyviausią tokio spektaklio „formulę“. Pradėjusi nuo „Mozaikos“ 2012 m., ji eksperimentavo ne tik šokio ir judesio raiškos, bet ir publikos įtraukimo srityje. Pastebėjusi, kad „Mozaikoje“ mažieji veržiasi į šokio aikštelę (taip juos elgtis verčia jų prigimtis - sensomotorinėje raidos stadijoje jie veiksmais pažįsta aplinką ir nori daryti jai įtaką, kitaip sakant - pats vaikas aktyviai organizuoja savo patirtį[1]), kurdama „Spalvotus žaidimus“, choreografė sudarė sąlygas vaikams scenoje prisijungti prie šokėjų ir kartoti jų judesius. Tačiau, kaip pasakojo pati menininkė, ne visi vaikai gali greitai apsispręsti, nori jie eiti į sceną ar ne, todėl kitame spektaklyje - „Šviesiukai“ - vaikams ji paliko visišką laisvę: mažieji žiūrovai gali įeiti ir išeiti iš scenos aikštelės kada panorėję ir dalyvauti veiksme tiek, kiek jiems norisi. Sprendžiant iš publikos reakcijų, toks kelias - veiksmingiausias.
„Pievelėje“ choreografė apibendrino įgytą patirtį ir žengė naują žingsnį, sukurdama mažyliams dar daugiau progų tyrinėti aplinką. „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje ji suformavo „pievelę“ - saugią žaidimo teritoriją, - tampančią mažiesiems atradimų kupinu pasauliu. Iš „pievelėje“ įsiūtų kišenių, padedant šokėjai Giedrei Subotinaitei, „išauga“ minkšti įvairių formų ir spalvų objektai, kuriuos žiūrovai gali liesti, žaisti su jais, net ragauti. Spektaklis turi savo dramaturgiją, kurią padeda išryškinti ir Rasos Dikčienės muzika, ir choreografinę liniją, bet akivaizdu, kad svarbiausia čia - gyva interakcija - tarp Giedrės Subotinaitės ir vaikų, vaikų su tėvais ir vaikų tarpusavyje. Stebint iš šalies - puiku, kad spektaklio kūrėjai suteikia galimybę jį stebėti ir ne „tikslinei auditorijai“, - šis bendravimas virsta paraleliniu spektakliu. Nuostabu, kaip atsiskleidžia vaikų individualumas, skirtingi temperamentai, išradingumas, nuostaba, susižavėjimas, o kartais ir išgąstis. Ir ne mažiau nuostabu, kaip šokėja, pasitelkdama improvizaciją, patirtį ir psichologines žinias, visus šiuos „pievelės“ tyrinėtojus suvaldo.
Birutės Banevičiūtės „Pievelė“ balansuoja tarp spektaklio ir žaidimo. Nors ji sukurta pagal spektaklio taisykles, viso atlikimo metu buvo justi atsipalaidavimas ir buvimo kartu džiaugsmas. Choreografė kartais patardavo šokėjai, į ką iš publikos atkreipti dėmesį, ir tai visai negriovė spektaklio struktūros. Tokiu būdu „Pievelė“ tapo ne tik estetiniu, bet ir socialiniu įvykiu, skatinančiu psichosocialinę kūdikių raidą.
„Pievelė“ priminė sausį festivalio „KITOKS“ programoje rodytą švedų choreografės ir šokėjos Dalijos Acin Thelander kūrinį „Paslapčių sodas“. Ši šokio teatrą su instaliacijų menu jungianti menininkė kryptingai kuria spektaklius kūdikiams ir savo kūrybą grindžia solidžiais teoriniais tyrimais[2]. Jos „Paslapčių sodas“ buvo skirtas vaikams iki vienerių metų, „Dansemos“ „Pievelė“ auditoriją praplėtė iki dvejų metų. Sakytum - menkniekis, vis dėlto skirtumas jaučiasi. Švedų judesio spektaklis-instaliacija abstraktesnis, laisvesnės struktūros, akcentuojantis pojūčius, taigi orientuotas į pačius mažiausius, o „Dansemos“ „Pievelėje“ sukuriama galimybė spektaklį patirti skirtingai metų neturintiems žiūrovams ir artėjantiems prie antrojo gimtadienio. Mažiausieji tik stebės, klausysis, lies, judės, o vyresni jau atpažins reikšmines asociacijas, galbūt net seks naratyvą, tegul ir savaip suprantamą, sieks kontakto su atlikėja.
Mažiau nei per dešimtmetį teatras kūdikiams Lietuvoje iš terra incognita tapo eksperimentų ir džiaugsmingų patyrimų žeme. Šioje srityje jau dirba menininkai ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, Kaune, įkvepiančių pavyzdžių iš užsienio kasmet atveža festivaliai „KITOKS“ ir „Labas!“. Šie darbai liudija, kad kuriantieji patiems mažiausiems mūsų visuomenių nariams kuria ne tik dėl jų, bet ir dėl mūsų visų.
[1] Rita Žukauskienė. Raidos psichologija: integruotas požiūris. Vilnius: Margi raštai, 2012, p. 219.
[2] Žr. https://www.dalijaacinthelander.com/about
