Kine pradėjęs vaidinti 1958 m., aktorius Juozas Budraitis į teatro sceną užlipo tik po dvidešimties metų. Pirmąjį kvietimą teatro scenoje atlikti Solneso iš Henriko Ibseno „Statytojas Solnesas“ vaidmenį jis gavo iš režisieriaus Jono Vaitkaus. Šį ir kitus žymaus aktoriaus vaidmenis, sukurtus teatro scenoje 1979-2018 m., naujausioje knygoje „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ pristato teatrologė Daiva Šabasevičienė. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Juozas Budraitis - aktorius filosofas
Poetinis žvilgsnis yra pažymėjęs visą Juozo Budraičio gyvenimą. Jis tyrinėja žmonių likimus, kurdamas savo personažus, kurie žvelgia į mus ne vien iš kino ar teatro kūrinių, bet ir iš fotografijų. Vaizduotė tapo pagrindiniu Budraičio kūrybos šaltiniu. Vienos ar kitos gyvenimo aplinkybės suformavo išskirtinę aktoriaus būtį. Intensyviai besikeičiančio laiko akivaizdoje sodrų, vaizdinių pritvinkusį gyvenimą pakeitė filosofiniai, žmogaus vienatvę įprasminantys klausimai. Budraitį visą gyvenimą domino vaizduotė, jos poetinis krūvis ir sąsajos su žmonių likimais. Jeigu vaidybiniame kine viskas suverta ant gyvos, dingstančios, besikeičiančios medžiagos gijų, tai dramos teatre Budraitis sugebėjo tą medžiagą įveiksminti: „susirgdamas“ ir „mirdamas“, tai vaidindamas, jis kiekvienam spektakliui suteikė naujų slinkčių.
Bėgdamas nuo bet kokių metafizinių aiškinimų, bandydamas realistiškai matyti pasaulį: „Čia nėra ką daryti, čia viskas parašyta“, - jis tuo pačiu ardė dramaturgijos audinius, priversdamas mus stebėti ne vien vaidmenų amplitudes, bet ir jį - žmogų. Todėl Budraitį galime drąsiai vadinti aktoriumi filosofu. Žmogaus vienatvės klausimas gyvenimo ir laiko tėkmės akivaizdoje kaip koks luitas prislėgė aktoriaus esatį. Intensyvus, analitinis aktoriaus mąstymo pobūdis, poetinė vaizduotė ir begalinis susikaupimas jo vaidmenis paženklino išskirtiniu meistriškumu. Meistriškų aktorių Lietuvoje buvo ir yra, bet laisvo skrydžio aktorių tenka sutikti itin retai. Budraitis kūrė vaidmenis taip, kaip kvėpavo, tarytum bandydamas ką nors išgydyti savo paties širdimi. („Niekada nesiimu vaidmenų, kurie prieštarauja mano sampratai apie žmogiškumą. Agresija, skriauda kitam žmogui... Negaliu jų imtis. Tai jau principinis dalykas.“(„Juozas Budraitis: Negaliu taikytis su bjaurastim“, Kinas, 1990, Nr. 10, p. 7.)) Budraitį visą gyvenimą lydėjo būtina profesionalumo sąlyga - stiliaus jutimas, o jį aktorius vystė ugdydamas erudiciją. Todėl visas meno pasaulis jam tapo atviras, lengvai atpažįstamas. Jis, atrodytų, lengva ranka apibrėžė savo nuostatas: „Nemėgstu abstrakčių samprotavimų apie aktoriaus profesiją. Jei žmogus išsilavinęs, protingas, įdomus, vadinasi, visa tai bus matyti vaidmeny, ką jis bekurtų.“ (Saulius Macaitis, „Profesija: kino aktorius“, Literatūra ir menas, 1975-08-23, p. 11.)
Jau nuo pat kūrybos pradžios Budraičiui meninė išraiška tapo svarbi kaip dvasinio gyvenimo atspindys. Dar kurdamas trumpametražius filmus „Atspindys“ pagal Ivano Bunino apsakymą „Kupriaus laimė“ (1978) ir „Paukščių miestas“ pagal Jurijaus Olešos apsakymą „Meilė“ (1982), Budraitis rėmėsi vizijomis. Šie filmai tapo viso tolesnio menininko gyvenimo gairėmis. „Atspindys“ - tapybiškas, „nekalbus“ filmas, - jame veikia tik vaizdai ir garsai (namas, ruduo, vėjas). Už lango - „iš gamtos“ artėjanti moteris... dūžtantis veidrodis... kuprius (dailininkas Mindaugas Skudutis), šukėse ieškantis savo atspindžio. Šis tarkovskiškas pasaulis, lyg ir nieko nuostabaus, labai artimas Budraičio pasauliui. Antrame filme „Paukščių miestas“ - taip pat gamta, ruduo... Vyras baltu kostiumu laukia moters... Kino kamera paskui moterį kyla į kalną... dialogas su vyru juodu kostiumu... Vėliau kamera slenka siaura gatvele... Ir vėl gamta... Spalvų kontrastą išryškina raudoni šermukšniai... Atskiri kadrai - lyg atskiros tapybos drobės. Į atmintį įsirėžia šiurpūs paukščių balsai. Jų sklandymas danguje tarsi simbolizuoja perspektyvos galią. Juoda spalva sakytum užbaigia paskutinius „drobės“ potėpius.
Po visų didžiųjų spektaklių Budraitis sakė: „Tie visi sunkūs darbai man buvo labai reikalingi, kai aš supratau, kad čia yra didelis menas, kad čia yra formos jausmas, kurį gali užpildyti savo esybe, savo išgyventu gyvenimu ir gali perduoti žiūrovui. Bet paskui, kai mane įtraukė į repertuarą, man pasidarė nuobodu, kadangi Vilniaus gastrolėse iš karto - aštuoniolika „Solnesų...“, šeši „Šarūnai“... Pamaniau, aš tiesiog „pablūsiu“, išprotėsiu, - na, šitaip negalima. Kodėl negalima sumažinti spektaklių skaičiaus arba juos kaitalioti? Ne! - Darbininkai negali perstatinėti dekoracijų. Darbininkai svarbiau negu artistas. Artistas gali „plėšytis“, mirti, o darbininkas dekoracijų negali perkelti. Dėl to, tik atvaidinus aštuoniolika kartų, įmanoma pakeisti dekoracijas. Šito negalėjau pakęsti. Jau man tai pradėjo nebepatikti, ir aš pagalvojau: „Vis dėlto mano meilė yra kinas.“ Per tą laiką aš atsisakiau labai daug filmų. Ir mano atlyginimas teatre buvo, kas juokingiausia, šimtas dvidešimt rublių, tiek, kiek gaudavau už vieną filmavimo dieną. Bet vis dėlto aš tuos šešerius metus dirbau, atsisakęs didelio uždarbio, dėl to, kad tikrai mylėjau teatrą, tai, ką tuo metu dariau.“ („Uždaro vakaro“ svečias - Juozas Budraitis, paskelbta 2013-11-25, https://www.youtube.com/watch?v=CipZPn_Z1sU&t=2013s.)
Teatras tuo ir ypatingas, kad kartais jame apsijungia visi komponentai: ir psichologija, ir žmogiški santykiai, ir visų kūrėjų idėjos. Režisierius Jonas Vaitkus, būdamas vienas iš griežčiausių teatro discipliną išpažįstančių menininkų, visą savo kūrybinį gyvenimą labai atsargiai žiūrėjo į bet kokias „darbo metodikas“. Anot jo, „jos aktoriui nereikalingos, netgi trukdo“(„Uždaras vakaras“ su Jonu Vaitkumi“, paskelbta 2014-05-05, https://www.youtube.com/watch?v=BJ37X28fHj4) Vaitkui svarbiausia susitikti su žmogumi, bendrauti „pavojingai“, tai yra „bandyti kažką jame „pradaryti“ ir pasižiūrėti, ar tas žmogus pamato savyje geluonį, kuris jį veda gilyn. Aktorystė yra ėjimas į žmones, ėjimas į partnerį, ėjimas į klausinėjimą. Tai yra adrenalinas“. Anot režisieriaus, „jeigu aktorius sugeba aplinkinius taip įtraukti į savo pinkles, į savo sugestyvų lauką, kad jis pradeda klausyti ir jausti, jog jis pats tampa kažkuo, tokiam aktoriui reikalingas toks pat bendravimo būdas. Tai ir yra visa metodika“. Nors su šiomis režisieriaus mintimis galima polemizuoti, bandant apibrėžti neabejotinai egzistuojančią jo paties metodiką, svarbu užfiksuoti bendrą režisieriaus poziciją, kuri leido didžiųjų spektaklių herojumi tapti ne aktoriui profesionalui, o unikalios meninės prigimties žmogui Juozui Budraičiui.
Dirbant su šiuo aktoriumi Vaitkui buvo svarbu ne tiek sukritikuoti Konstantino Stanislavskio sistemos apibrėžimus, kiek pabandyti suformuoti lauką, kuriame išryškėtų aktorinės prigimties esmė. Režisierius, įvairiuose kontekstuose kalbėdamas apie aktorių problemas, rėmėsi pagrindiniu pavyzdžiu - Juozu Budraičiu. Kaip priešpriešą Vaitkus laikė aktorius, kurie „užsideda teorinių žinių padėklą ir vaikščioja su tomis žiniomis, nežinodami, ką su jomis daryti“.
Priartėjus prie Budraičio kūrybos galima pastebėti, kad per visą savo gyvenimo profesinę kelionę jis didelį dėmesį skyrė įvairių meno krypčių analizei. Šis kritinis mąstymas nėra nukreiptas į svajonių ir sapnų meninę išraišką. Budraičiui jis reikalingas dėl tikrovės pažinimo. Meno kūrėjas ir jo vertintojas, intensyviai kaupdamas meninę patirtį, tuo pačiu save tarytum saugo nuo įvairių „-izmų“ apnašų, lyg laikytų save primityvistu ar naiviosios dailės atstovu. Kaip pasakytų Budraičio mėgstamas prancūzų modernizmo klasikas Guillaume´as Apollinaire´as:
Akies vyzdys Kristus
Iš dvidešimties amžių pavyzdžio šis viską išmoko
Ir virtęs paukščiu jis kaip Jėzus į orą pašoko
Velniai pragaruose galvas aukštyn iškėlę
Kartoja šis amžius mėgdžioja Simoną Magą iš Judėjos
Šaukia vagie kepurė dega ir dega batai
Angelai sukasi aplink šį dailų akrobatą.
(Ištrauka iš Guillaume´o Apollinaire´o poemos „Zona“, vertė Tomas Taškauskas, Nemunas, 2017-04-26.)
Vaidmenys-portretai, kuriuos Budraitis sukūrė įvairiuose spektakliuose, niekada nebuvo statiški. Nors visą gyvenimą pasižymėjo tam tikra ramybe, lėtumu, jo visi personažai paženklinti ypač jautriomis įkūnijamo žmogaus mimikos savybėmis, jo stotu, judesiais ir, svarbiausia, kalba. Jis sugebėjo išreikšti atrastus, apibendrintus charakterių pastebėjimus, gyvenime ne taip lengvai ir pagaunamus. Jis atkakliai ieškojo ne bendros tiesos, o akimirkos tiesos. Gal dėl to į jo gyvenimą taip ryškiai įsibrovė fotografija - dar ryškiau nei teatre užfiksuota akimirka. Dar kūrybos pradžioje šį talentą pastebėjo įžvalgus kino ir teatro kritikas Saulius Macaitis: „Fotografija - Juozo aistra. Ne hobi, kurio griebiasi kokios pasenusios „žvaigždės“, o būtent aistra, dar viena saviraiškos forma, priemonė greičiau pažinti pasaulį ir žmones. Ypač pavykę Budraičio kolegų fotoportretai, kuriuose aiškiai jaučiamas autoriaus požiūris - tai lengva ironija, tai didžiulė pagarba, sumišusi net su kažkokios nuostabos doze.“
Stebėti gyvenimą - vadinasi, jaudintis dėl ieškomos tiesos. Giminingos sielos kartais gyvenime susitinka. Broliai Goncourt´ai, taip pat artimi Budraičiui, laiškuose rašė: „Visi stebėtojai liūdni. Suprantama: jie mato, kaip gyvena kiti ir kaip gyvena jie patys. Gyvenime jie ne aktoriai, o liudininkai. Iš aplinkos niekada neima ko nors tokio, kas juos apsvaigintų. Jų normali būsena - melancholiškas nemaištingumas.“ (Эдмон и Жюль де Гонкур, Дневник: избранные страницы: в 2-х томах, Москва: Художественная литература, 1964, т. 1, c. 505.)
Gyvendamas ne tik tarp knygų, bet kiekvieną dieną skaitydamas jas, lygindamas, prisimindamas ir vėl grįždamas prie sau artimų autorių, Budraitis malšino ne vien pažinimo troškulį. Tai daugiau jo prigimtinė intuicija, padėjusi suformuoti naujo aktoriaus tipą. Vaidmenys tiek teatre, tiek kine, fotografijos, tapyba ar akvarelė, - viskas, prie ko prisilietė Juozas Budraitis, paliko pažinimo regimybę.
„Man patinka namuose sėdėti patamsyje, neįjungiant šviesos, ir žiūrėti, kaip pradeda švisti, kaip išnyra stalo kampas, iš pradžių vos vos, o po to vis daugiau ir daugiau. Tarsi iš naujo gimsti. Mes kažkur skubame, ir viskas praeina pro šalį. Per šurmulį nematome tikrojo gyvenimo.“ - Juozas Budraitis.
