Nusiaukit ir pasidėkite batus štai ten. Sėskit ant žemės. Nusirengti nereikės? Ne, eikit ratu. Pažiūrėkit į veidrodį. Bet jūs gerai įsižiūrėkit - matot, ką norim jums parodyti? Išgerkit. Pauostykit. Šokite. Palieskit mano šlaunų raumenis. Kaip jums mūsų interakcija?
Nuo sezono pradžios spektaklių interaktyvumo gausa visai išmušė įprastą teatro jausmą, kai ateini ir tampi nematomas, nestumdomas, nereguliuojamas. Todėl kai ėjau Ašmenos gatve OKT link, kur Paulius Ignatavičius su marga jauna kompanija rodė premjerą „Imigranta non grata“ (bendras teatro studijos „Theaomai“, Pauliaus Ignatavičiaus teatro „Teatras π“ ir OKT/Vilniaus miesto teatro projektas) ir anonsuose žadėjo kažką panašaus į herojų vakarėlį kartu su žiūrovais - na, kad čia, Lietuvoje, nustotume bijoti „kito“ - tai priartėjusi keliolika minučių iki vaidinimo, pasukau kita gatve ir kita kryptim.
***
Tolyn nuo nujaučiamos interakcijos.
Ir tolyn nuo ankšto OKT priepirčio trečiame aukšte, kur spraudžiasi besirenkantys žiūrovai. Į kiekvieną OKT studijoje vykstantį spektaklį privalomai atvaryčiau tuos, kurie atsakingi už paklausaus teatro ankštumą. Valdininkus ir jų vadus, ir tuos vadus valdančius (įsprausčiau ir juos renkančius). Jie iš viso vaikšto į teatrus? Perka bilietus? Ar eina tik su pakvietimais ir tik į iškilmes prabangiose erdvėse? Tegu palūkuriuoja tame priepirtyje nors septynias minutes. Septyniskart po septynias. Ir taip kol supras. Tegu pasigrūdina grūsdamiesi. Tokia interakcija.
Bet čia ne į temą.
***
Palikau save einančią tolyn nuo galimo kūrybinio priekabiavimo, mintimis atsisveikinančią su teatro menu, nes pernelyg daug gavau šį sezoną jo tokio - varinėjančio, diktuojančio žiūrovo fizinį buvimą. Daugiausiai to buvo „Vieno buto istorijoje“, kuri vaidinama/rodoma/kalbama tikrame standartinio blokinio namo bute Justiniškėse. Aišku, buvau skaičiusi Dovilės Zavedskaitės pjesę (visada jas noriai skaitau ir laukiu), ir žinojau, kokius veiksmus „audioturo“ balsas diktuos šešiems žiūrovams. Ir nujaučiau, kad per daug ten visko: žodžių, neišbrendamos nykumos akcentų, vadovavimo, kada kur eiti, sėsti, gerti, žiūrėti... Negalėjau atspėti, kad bus taip neįdomu tyrinėti svetimą butą. Jis beveidis, neapgyventas - tai adresuoju scenografei Julijai Skudutytei. Tačiau buvau nuolanki režisierės Monikos Klimaitės spektaklio žiūrovė ir ėjau visur, kur patarinėjo Gabrieliaus Zapalskio balsas ausinėse. Sėdėjau ir stovėjau. Uosčiau. Žvelgiau į standartiškai jokį tualetą, kuriame herojus Liucijus atseit mėgsta pamąstyti. Net lipau su kitais šešiais pasmerktaisiais į jo lovą. Ir taip toliau. Patyriau visas pjesės remarkų iliustracijas.
Tik kas iš to? Iš muilo uostymo? Liucijaus knygos ieškojimo? Tos lovos? Kodėl mums šešiems, klausantiems to paties balso toje pačioje mažytėje erdvėje, reikėjo ausinių? Juk visi girdėjom tą pačią nevykėlio išpažintį-fantaziją, kuria jis norėjo atsikratyti slegiančio gyvenimo. Visi choru darėm tuos pačius veiksmus, kliūdami vieni už kitų. Kas mums visiems atskirai turėjo po to nušvisti? Aptemti?
Supratau tik vieną esminį teigiamą daiktą: debiutuojantiems spektaklio autoriams reikėjo visa tai padaryti, kad kažko išmoktų. Betgi kas savaitgalį ten kviečiami žiūrovai. Gal jie nušvinta. O gal spektaklio kūrėjai tiesiog pora dešimtmečių per jauni Liucijaus temoms ir nesugebėjimui išsivaduoti nuo besivelkančio, jo paties gyvenimą stabdančio tėvų „palikimo“. Per jauni, kad suvoktų, o ne iliustruotų. O žiūrovams gal patinka teatras netradicinėje erdvėje ir nieko daugiau jiems nereikia.
***
„Errorai“! Štai, kurios premjeros laukta, nes po „Dalykų“, po „Dviejų su puse minučių“ (House of Puglu) įdomu, ką režisierius Paulius Markevičius sumanys. Tuo labiau, kad tai jau trečia „Meno ir mokslo laboratorijos“ premjera (po „Dalykų“ ir „Reikalų“), vadinasi, beveik jau reiškinys. Dar labiau - su užsakyta pjese pagal kūrėjų sumanymą: jie juk nori vaidinti apie mokslinius reiškinius, kurie atrasti per klaidą. Bet, matyt, sumanytasis akcentas - klaida - nutarė daryti savas interakcijas ir provokuoti klaidą po klaidos.
Rašančio aktoriaus Justo Tertelio pjesė - 80 su viršum puslapių žodžių žodžių žodžių, kartais net sueiliuotų pagal neblėstančius užstalių poezijos papročius. Nevarginsiu citatomis. Na, sueiliavo žmogus ir proza išdėstė gautas žinias apie mokslininkų klaidas, virtusias atradimais. Na, padarė pagrindiniu veikėju plepų herojų, kurį pavadino Asilu...
Ir ėmė režisierius su savo aktoriais bei kitais bendradarbiais plūktis ties tais žodžiais. Neturėjai vargo, įsileisk asilą į savo kūrinį. Kas iš to, kad repetuoji su bendraminčiais, kad kostiumų dailininkė Sandra Vasilevskaitė Asilą papuošė stileiviškai, o jį vaidina pats Romeo iš „Įstabiosios ir graudžiosios...“, ir kiti aktoriai labai stengiasi plepsmą paversti teatru. Itin stengiasi - projektuoti ir reklamuoti - uolios vadybininkės, ko kitiems menininkams tik pavydėti galima. Betgi gera vadyba visų pirma atsirenka teisingus kūrėjus, o čia - error šaknyje.
Tad „Errorų“ istorija niekuo neįstabi, o graudi - labai. Gal Markevičiui reikia priminti pavyzdžius iš lietuvių teatro istorijos, kai režisieriai radikaliai susitvarkė su netinkančiais tekstais? Kad ir jo mokytojas Eimuntas Nekrošius, statydamas „Kvadratą“ ir „Pirosmani, Pirosmani...“. Žinot, kur tų spektaklių draminiai šaltiniai? Jelisejevos, Korostyliovo... Tarp kitų klaidų, netapusių atradimais. Bet tam reikia drąsos. Kad šitaip apibendrinčiau, man irgi reikėjo išdrįsti. Nuo rudens kaupiausi ir štai pagaliau. Gal neklystu?
Tiesa, perskaičiau, kad „Errorai“ gali tikti paaugliams. Sėkmės. Kad tik nebūtų tai dar viena klaidos (s)klaida.
***
Drąsos, neabejoju, reikėjo ir „Teatralui“, kurio premjera įvyko Panevėžyje. Poreikiui tą premjerą matyti pakako minimalios informacijos: Thomaso Bernhardo pjesę vaidina Albinas Kėleris, režisuoja Jonas Tertelis (nepainioti su rašančiu ir vaidinančiu broliu Justu). Bernhardas, kuris iki šiol buvo įveikiamas tik Valentino Masalskio, po to ir Krystiano Lupos su Masalskiu! Dabar to ėmėsi kuklios biografijos menininkas, kuris po pasakiško „Kaulinio senio ant geležinio kalno“, dokumentinių „Žalios pievelės“ (kartu su Kristina Werner) ir „Nežinoma žemė. Šalčia“ yra vienas įdomesnių jaunų režisierių, o jo spektakliuose dominuoja ne forma, bet aktoriai.
Kiek dokumentikos bus „Teatralo“ vaidinime? Kiek asmeninės patirties įneš Albinas Kėleris, vienas Panevėžio trupės senbuvių ir primarijų, kuriantis brandų įnoringą aktorių Bruskoną, atvykusį vaidinti provincijos skylėje? Kokias funkcijas įgaus jo tylintys partneriai - Vytautui Kupšiui tekęs Smuklininkas („skylės“ savininkas) ir triukšmingojo aktoriaus kartu vežiojama, drauge vaidinanti šeima? Kiek padės Juozo Miltinio teatro sienos?
O gal iš premjeros nereikia daug norėti? Ar nieko per daug nesitikėti iš jauno režisieriaus, patekusio į naują jam terpę ir dirbančio ne vien su savo kartos aktoriais? Nes garbusis primarijus žėrė tekstą su didele energija ir įspūdingu greičiu, o jo tylusis partneris stoiškai stovėjo greta be jokios regimos ar nuspėjamos reakcijos, lyg su režisierium nebūtų aptarti nei Teatralo bei Smuklininko charakteriai, nei jų santykiai, nei viso reikalo interpretacija. Na, tekstą mes juk pasiskaitėme, žinome, kas ką sako. O kaip sako? O kodėl? O potekstės? Pjesė jas provokuoja, vaidinimo erdvės jų prikaupę. Net kažkuriuo momentu Teatralas ėmė panėšėti į beribiais intelekto turtais besisvaidantį ir viskuo nepatenkintą Didį Menininką (kiek jų, tikrų talentų ir pasipūtėlių yra matę kiekvieno, ypač šito teatro sienų). Momentas pralėkė lyg atsitiktinis. Prapuolė tarp anturažo, kurį tyliai dėliojo Teatralo šeima, ruošdama rekvizitą atvežtam į „skylę“ vaidinimui. Vaidinimo vaidinime vaizdą kūrė net dvi scenografės - Paulė Bocullaitė ir Berta Bocullaitė, ir prikūrė tiek, lyg scenografija būtų šito spektaklio esmių esmė.
Ką daro „Teatralo“ režisierius? Žiūri, kaip vaidina ir dėlioja daiktus jo parinkti aktoriai, lyg būtų seno teatro svečias, o ne spektaklio demiurgas? Teigiama, kad po premjerų spektakliai auga. Gal į gastroles Vilniuje, t.y. kitoje „skylėje“ kovo pabaigoj „Teatralas“ atvyks jau brandus.
***
Tolyn nuo teatro, tolyn per Rūdininkų skverą, jau beveik prie Visų Šventų. Galiu juk ir nenueiti į premjerą. Gal netilpsiu, pavyzdžiui. Bet gali būti, kad nenueisiu į šitą spektaklį ir nebeisiu į jokį, ir lauk iš profesijos. Kiek daug jau tokių kritikų emigrantų, nors premjerose tebesirodo. Grįžau.
***
„Imigranta non grata“ buvo malonus žiūrovams nuo pirmų akordų - muzikuojantis režisierius Paulius Ignatavičius sumanė sunkią, rimtą imigrantų netoleravimo Lietuvoje temą patiekti per kabareto ir absurdo komedijos mišinį. Kalbos nemokantis imigrantas (Tadas Gryn) ir kultūros neturintys vietiniai (jų daug) santykius aiškinosi tarp gyvai grojamo roko dainų ir šokių, tarp komiškai skambančių lietuviškų aktualijų. Taigi - vakarėlis personažų gyvenime vyko, žiūrovų tai netrikdė, šie net ne iš karto susivokė, kad yra ne didaktiškai šviečiami, o nešvankiai linksminami. Bet tai skanus kūrybingas teatrinis nešvankumas! Turbūt Ignatavičius gerai pažįsta šiandieninio teatro publiką, kuri nėra linkusi rimtam pokalbiui, o greičiau tik laisvalaikio nuotykiui ir eina į teatrą kaip į tūsą. Štai jį ir gauna. Tik kruvinas finalas turėtų paskatinti atsikvošėti, kad žiūrėjome vis dėlto ne komediją.
Spektaklis panašus į stilingą brėžinį, eskizą roko padaže. Lengvas ir kiek atsainus. Ir pašėlęs, kai pereina į vakarėlio intonaciją. Personažai sukurti iš kelių atpažįstamų bruožų, replikų ar laikysenos. Taip piešiamos karikatūros. Tarp jų yra gyviausias, spalvingiausias ir kiečiausias - ne, tai ne centrinis imigranta, ir ne barzdota dainininkė, lyg niekur nieko integruota į lietuviškos provincijos kontekstą - laimi vietinis agresyvus bachūriukas, smulkutis atamanas aukštu balseliu, vaidinamas Pijaus Ganusausko. O kad jau taip, tai spektaklis darosi apie jį, neapsakomai juokingą Europos centro rakštį.
Kur visa tai vyko? Imigrantas lietuviškai mokėjo tik vieną frazę: Ašmenos 8. Nepraeikit pro šalį. Nenukentėsit.
