Krzysztofo Warlikowskio kalba Europos Parlamente
Europos Parlamentas kasmet skiria savo literatūrinę premiją (Prix du livre européen). Šiemet premijos žiuri vadovavo lenkų teatro režisierius, Varšuvos Naujojo teatro (Nowy teatr) direktorius Krzysztofas Warlikowskis. Gruodžio 5 d. Europos Parlamento forume Briuselyje jis paskelbė žiuri verdiktą ir pasakė kalbą, kurios tema - drastiškas skaitymo mažėjimas Europoje.
Šiemet apdovanojimus pelnė prancūzų rašytojos Geraldine Schwarz romanas „Les Amnésiques“ („Ištikti amnezijos“) bei vengrų žurnalisto ir publicisto Paulio Lendvai esė „Orban, Europe´s New Strongman“ („Orbanas, naujas Europos stipruolis“).
Knygoje „Les Amnésiques“ Schwarz pasakoja, jog nuvykusi į gimtąjį tėvo miestą Manheimą patyrinėti, kaip nacionalsocializmas palietė jos šeimą, sužinojo, kad jos senelis Karlas Schwarzas 1938 m. nusipirko žydo Sigmundo Löbmanno, su šeima žuvusio Aušvice, įmonę. Ši žinia ir tapo išeities tašku knygos, kurioje analizuojama trijų vokiečių kartų istorinė atmintis. Schwarz taip pat lygina, kaip ši atmintis funkcionuoja Prancūzijoje, iš kur kilusi jos motina, Italijoje, Austrijoje, Rytų Europos šalyse.
Lendvai, pasinaudodamas gausiais interviu bei dokumentine medžiaga, savo knygoje analizuoja, kaip pasitelkęs manipuliavimą, korupciją ir etninį nacionalizmą vengrų premjeras Viktoras Orbánas iš antikomunisto virto populistu autokratu, pasakoja apie jo ambicijas ir susižavėjimą Vladimiru Putinu.
Garbės apdovanojimas paskirtas garsiam teisininkui ir rašytojui Philippe´ui Sandsui už knygą „East West Street: On the Origins of „Genocide“ and „Crimes Against Humanity“ („Rytų vakarų gatvė: sąvokų „genocidas“ ir „nusikaltimas žmonijai“ kilmė“. Joje Sandsas ieško iš Lvovo kilusios savo šeimos pėdsakų. Iš Lvovo kilę ir knygos veikėjai - du teisininkai Raphaelis Lemkinas ir Herschas Lauterpachtas, kurie „išrado“ dvi fundamentalias tarptautinės teisės sąvokas: „genocidas“ ir „nusikaltimai žmonijai“. Sandsas rekonstruoja šių dviejų žmonių istoriją, pasitelkdamas dokumentų faksimiles bei šeimos nuotraukas. Johnas le Carré taip rašė apie Sandso knygą: „Didžiulis laimėjimas... Itin asmeniška terminų „nusikaltimai žmonijai“ ir „genocidas“ genezės istorija, papasakota su meile, pykčiu, preciziškai.“ Spausdiname Briuselyje teikiant premiją pasakytą Krzysztofo Warlikowskio kalbą.
Gerbiamasis Europos Parlamento pirmininke, gerbiamosios ir gerbiamieji ponai deputatai, gerbiamasis pone Pascali Lamy, ponai ir ponios.
Tiems iš jūsų, kurie susipažinę su Pietų Afrikos rašytojo Johno Maxwello Coetzee kūryba, turiu prisipažinti, kad stovėdamas čia prieš jus jaučiuosi kaip vienas iš jo personažų, Elizabet Kostelo, ir tuoj suprasite kodėl.
Kartais paprasčiausi klausimai provokuoja netikėtus atsakymus. Jei paklausiu, kas sieja mane, menininką, teatro režisierių, su jumis, parlamentarais, priimančiais sprendimus Europos klausimais, atsakymas nebus akivaizdus. Bet yra kažkas, kas paverčia mūsų darbus panašiais, nors jūs veikiate tikslių duomenų ir politinių įvykių, o aš - vaizduotės ir fantazijų sferoje. Tas kažkas yra atsakomybė: mano už žiūrovus, jūsų - už rinkėjus, mūsų bendra atsakomybė - rūpinimasis žodžio laisvės ir kritinės minties išsaugojimu Europos visuomenėse.
Kas yra menininko atsakomybė? Ką menininkas privalo teigti žiūrovams ar kuo juos įtikinėti? Trumpai tariant, jis turi juos skatinti mąstyti kritiškai.
Esu iš Lenkijos, iš šalies, kuri po santvarkos transformacijos prarado socialinę grupę, vadintą inteligentija, ir sunkiai dirbdama pradėjo kurti naujus autoritetus, taip pat ir kultūros srityje. Kartu kultūra, panašiai kaip ir kitos gyvenimo sritys, tapo laisvosios rinkos veiklos sritimi. Ši rinka pradėjo keisti kriterijus ir vertybes. Televizija, spauda, kitos medijos neišvengiamai tapo reklamos gamybos mašina. Toks svarbus menui nesuinteresuotumas prarado reikšmę. Visi pradėjo pataikauti banaliam skoniui ir žemiems poreikiams. Kičas ir kvailybė buvo brukami žiūrovų akims ir ausims. Jie turėjo vartoti, pirkti įtartinus, meną primenančius produktus. Šis procesas, ko gero, labiau griauna visuomenės kultūrą nei prekyba padirbtais žinomų prekės ženklų gaminiais ekonomiką.
Deja, šį procesą stebime daugybėje šalių. Amerika vis pateikia „sektiną“ pavyzdį. Bet Lenkija ir Rytų Europos šalys buvo ypač linkusios į šį kvailinimą. Vartojimas buvo kažkas nauja ir geidžiama, tad atrodė, kad savaime yra gėris. Nepastebimai pradėta keisti kultūrą populiariąja kultūra ir pramoga. Ženklai buvo apgręžti. Lėtas kultūros kūrimo procesas akimirksniu prarado prasmę ir svarbą.
Kritiką ir nuomones pakeitė reitingai. Vertinimų, „žvaigždučių“, „laikų“ sistemos. Kūrėjai (nes sunku juos vadinti menininkais) pasirodė neatsparūs laisvosios rinkos korupcijai. Tik nedaugelis išsaugojo atsakomybę už savo žiūrovus ir nenorėjo jų maitinti košele, kurios anie laukė arba jiems buvo įteigta, kad laukia. Manau, kad sukūrėme ypatingą paniekos pramonę, kurioje, užuot prisiėmę atsakomybę už žiūrovus, kūrėjai tenkino jų kvailiausius troškimus. Pagedimas iškart nebuvo matomas, bet pamažu pradėjo skleistis peizažas po pralaimėto mūšio.
Pamenu, kad komunizmo laikais Lenkijoje knygos buvo aukščiausia vertybė. Jų buvo stovima ilgiausiose eilėse, jos buvo graibstomos. To laiko knygų tiražai, palyginti su dabartiniais, atrodo tiesiog neįsivaizduojami, bet tada knygų stigo. Buvo medžiojama klasika ir naujoji literatūra, pavyzdžiui, stovima eilėse prie pirmo Becketto dramų leidimo. Tikėjome, kad tam tikra knygų bazė suteikia mums prieigą prie Europos kultūros kodų, išlaiko mus Europoje. Praėjo nedaug laiko ir knygos prarado savo rangą bei reikšmę. Skaitymas pradėjo staiga mažėti, o knygos - virsti produktais. Tinklinių knygynų lentynas užpildė patarimų knygos, o tikrieji knygynai pradėjo nykti. Štai taip, neatsakingai, bet pelningai, priėjome liepto galą.
Dabar maždaug 40 procentų lenkų nesupranta to, ką skaito, o dar 30 procentų supranta labai mažai. Kas dešimtas baigęs pagrindinę mokyklą nesugeba skaityti. Net 10 milijonų lenkų (beveik 25 procentai) namie neturi nė vienos knygos. Funkcionalus analfabetas yra kas šeštas magistras Lenkijoje. 6,2 milijono lenkų yra už rašto kultūros ribų, t.y. jie neperskaitė nieko, net straipsnio bulvariniame leidinyje. 40 procentų lenkų susiduria su sunkumais skaitydami eismo tvarkaraščius ar orų prognozes. Tie duomenys tokie neįtikėtini, kad net juokingi. Tačiau jie kelia siaubą.
Lygindami įvairius statistinius duomenis matome, kad skaitymas menkėja beveik visose Europos šalyse. Yra kelios žalios salelės, kur skaitymas auga, bet, deja, situacija visur bloga. Skaito Skandinavija ir Olandija. Vidurio ir Pietų Europos šalyse skaitymas drastiškai mažėja, pirmiausia Graikijoje, Vengrijoje, Italijoje. Ar tai atsitiktinumas, kad tose šalyse kraštutiniai nacionalistiniai judėjimai auga ir stiprėja atvirkščiai proporcingai skaitymo menkėjimui?
Ką tai reiškia? Kam aš kalbu? Kur yra mano žiūrovai? Užsiimu sudėtingu menu, kurį gali suprasti tik kokia viena visuomenės promilė? Ką tai turi bendra su mano atsakomybe? Kas buvo pamiršta? Į šiuos klausimus niekad neišgirsiu tikslaus atsakymo, tad geriau prisiimsiu dalį kaltės ir susimąstysiu, ką galima padaryti dabar, kad ši situacija pagerėtų. Nes ji kelia grėsmę Europai ir kelia grėsmę demokratijai.
Pasitelkęs šią perspektyvą aiškinu sau Lenkijos atsisakymą eiti laisvės ir demokratijos keliu, pasirenkant autoritarinę sistemą ir valstybę, kuri primeta piliečiams Bažnyčios diktuojamas gyvenimo taisykles. Taip suprantu ekstremalios dešinės pasirinkimą, esant menkam susidomėjimui rinkimais. Tai būtent ir yra daugiamečio aplaidumo bei visuomenės kvailinimo pasekmės. Politinis analfabetizmas, kuriuo mielai ir įžūliai minta populizmai. Lenkija yra ryškus, bet ne vienintelis pavyzdys.
Tikiu, kad kultūra gali būti galingas ginklas prieš kvailybę ir kvailinimą, tampančius idealiu manipuliavimo pagrindu.
Tikiu teatru, kurio taisyklė yra konfliktas, tačiau įsisąmonintas per dialogą, vedantį į susivienijimą, tarpininkavimą, žiūrovų bendriją čia ir dabar. Akimirksniui, bet taip pat ir ilgam, kas žino, kiek ilgam. Pasaulį galima padaryti geresnį tik keičiant žmones. Patirties, kurią gali duoti teatras, rodydamas bendruomenės jėgą, negali pakeisti jokia kita.
Tikiu knygomis. Galima sakyti, kad kelios knygos nepakeis pasaulio. Bet mūsų atsakomybė remiasi tuo, kad tikime meno ir minties veikimo efektyvumu. Antraip iš mūsų jokios naudos. Antraip atiduosime lauką vartojimui, o tai yra ta vieta, kurioje visi anksčiau ar vėliau tampa nelaimingi, nepaisant to, ką turi, pradeda nusivilti ir galiausiai nekęsti demokratijos, kuri kadaise suteikė jiems pasirinkimą, bet paskui apleido.
Dabar atėjo laikas pristatyti jums dvi, tiksliau, tris knygas, kurios šiemet apdovanotos „Prix du livre européen“ konkurse, trečiasis - garbės apdovanojimas.
Šiųmetis konkursas įtikinamai rodo, kad nusitrina ribos tarp romano ir esė, ir pabėgimą nuo romano, suprantamo kaip išgalvotas pasakojimas. Dabar mus dominančios knygos - tai autobiografiniai liudijimai, kelių dešimčių metų erdvėje stebintys savo šeimų, dalyvavusių ypač tragiškoje XX a. istorijoje, likimų posūkius. Tai nauji po karo gimusios kartos liudijimai. Ypač įdomūs tie, kuriuos rašė asmenys, kilę iš mišrių prancūzų ir vokiečių arba lenkų ir prancūzų, britų šeimų, daugiakalbių ir įgijusių išsilavinimą įvairiose šalyse. Tai liudijimai kartos, ieškančios tiesos tarp prieštaringų versijų XX a. istorijos, vis dar, matyt, visiškai kitaip matomos prancūzų, vokiečių, lenkų, vengrų...
Apdovanoti autoriai supriešina mus su Europos istorija ir daugybe jos variantų. Geraldine Schwarz ir Philippe´o Sandso knygos leidžia suprasti, kad neegzistuoja vienas istorijos perskaitymas, o kiekvieną istorinį faktą lemia skirtingos šaknys, kultūros, kalbos. Tas įvairumas ir daugiakultūriškumas turi tapti išsigelbėjimu. Kita vertus, Paulis Lendvai, pasinaudodamas savo emigranto statusu, piešia negailestingą Vengrijos prezidento portretą. Šios trys knygos, kupinos giliai europietiškos žinios, tikrai nusipelnė apdovanojimo.
Romano kategorijoje apdovanojome Geraldine Schwarz „Ištikti amnezijos“. Esė kategorijoje - Paulio Lendvai „Orbanas, naujas Europos stipruolis“. Garbės apdovanojimą gavo Philippe´as Sandsas už „Rytų vakarų gatvė: sąvokų „genocidas“ ir „nusikaltimas žmonijai“ kilmė“. Visus laureatus širdingai sveikinu.
Parengė K. R.
