Su Agniumi Jankevičiumi susitikome pakalbėti prie Kauno Nacionalinio dramos teatro Rūtos salės, kur gruodžio 19-ą įvyks režisieriaus spektaklio „Šventė“ premjera. Režisierius papasakojo, kas jį išgelbėjo nuo meninės krizės, kaip jo kūrybinis procesas susijęs su Nicku Cave´u ir kodėl, repetuojant su aktoriais, vaidino gatvėje sutiktiems praeiviams.
„Šventė“ - ne pirmas jūsų prisilietimas prie Juozo Grušo kūrybos. Esate režisavęs šio dramaturgo „Barborą Radvilaitę“ LRT radijuje. Kuo jus traukia šis autorius ir kaip kilo idėja kurti šį spektaklį?
Aš tai pavadinčiau avantiūra, nes pats literatūrinis pagrindas - trys Grušo paradoksinės novelės - yra labai trumputės. Iš tiesų „Šventė“ nėra tiesiog originalaus teksto inscenizacija. Perskaitęs noveles iškart supratau, kad jos turėtų būti tiesiog atspirtis autorinei kūrybai. Novelės atsiskleidžia per pagrindinę veikėją Konstanciją, kuri pačiame spektaklyje net nepasirodo, apie ją šneka kiti personažai. Taip pat, mano supratimu, šias tris noveles jungia lietuviškas tautinis kaltės jausmas. Pasitelkus šiuos du elementus buvo parašytas autorinis tekstas. Jo struktūra gal kiek netradicinė, nes tai bus keturių veikėjų atskiri monologai. Ir ne visi veikėjai yra žmonės.
Statyti „Šventę“ man pasiūlė teatras. Daugelis žmonių labai skeptiškai žiūri, jeigu režisieriui yra pasiūloma kažką kurti. Aš į šitą dalyką žiūriu labai paprastai. Jeigu gyvenime man kažkas siūlo kažką turėti ar daryti ir aš priimu pasiūlymą, mano asmenybė nuo to nei kiek nenukenčia. Aš kiekvieną pakvietimą priimu pirmiausia tiesiog kaip pasiūlymą, o taip pat ir kaip iššūkį. Tai, kas man yra siūloma, jau plaukia ne iš manęs. Tai yra kažkas kito, ko aš galbūt dar nepažįstu. Kadangi aš, kaip žmogus, esu ribojamas savo įpročių, pasiūlymai iš šono visada yra galimybė plėstis. Todėl aš labai mielai viską priimu.
Naujausiuose jūsų spektakliuose daug dėmesio skiriama žmogaus išskirtinumui, nepritapimui prie visuomenės bei savęs paieškai. Kodėl jums svarbi ši tema?
Tai turbūt iš esmės susiję su manimi kaip asmeniu. Man atrodo, kad atstūmimo, opozicijos momentas mano kūryboje visada buvo. Visuose spektakliuose ši tema yra. Ar šiuo metu tai yra paūmėję, nežinau. Aš apie tai nemąsčiau, nes išvis apie save labai mažai galvoju. Man neįdomu mąstyti apie save. Mane domina, ką daro kiti, kodėl kiti elgiasi taip, kaip elgiasi. O per daug į save žiūrėti yra nesveika. Iš esmės tai - tiesiog mano asmenybės dalis ir prielankumas tiems, kurių nemato.
Ir norisi juos parodyti?
Norisi pakalbėti. Kažkokiu būdu, gal paradoksiniu, gal ir kiek agresyviu, gal tiesioginiu būdu. Priėjimų yra įvairių. Tiesiog apie tai užsiminti tam tikrame kontekste. Aš į žmogų žiūriu kaip į visatą, kaip į unikumą. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Nei vienas neturėtų galvoti, kad yra kažkuo menkesnis už kitą, nes kiekvienas viduje yra nepakartojamas.
Kyla įspūdis, jog vienaip ar kitaip norite atgręžti visuomenę į tai, ką dažniausiai stengiamasi ignoruoti. Ar taip ir yra?
Visuomenės atžvilgiu aš neturiu jokių iliuzijų. Nesiekiu globaliai keisti visuomenės, nes manau, kad tai tiesiog yra neįmanoma. Jeigu mano darbai ir yra orientuoti į kažkokį pokytį visuomenės ar individo sąmonėje, tai jie yra visiškai partizaniniai. Sakykim, aš žinau, kad mes su komanda sukuriame kažkokį spektaklį. Spektaklis yra kaip artikuliuotas sakinys, kurį aš, padedant aktoriams, pasakysiu žmonėms. Man išties labai svarbu ir net malonu pamatyti, kas užmezga kontaktą su spektakliu, ir kas - ne. Tada man labai aišku, su kuo man ne pakeliui. Aš niekuomet nesijaudinu dėl tų, kuriems nepatinka spektaklis, nes mums tiesiog ne pakeliui. Su dalimi žiūrovų ryšį vienaip ar kitaip užmezgame.
Savo spektaklius kuriate įvairiuose Lietuvos teatruose. Kas nulemia sprendimą, kuriame teatre norite pristatyti spektaklį?
Dažniausiai, tiesiog vaikščiodamas gatvėmis, susitinku kurio nors teatro direktorių ir pradedame kalbėti, ką galėčiau pas juos sukurti. Mes bendraujame ir ieškome bendrų sąlyčio taškų. Išsiaiškiname, kokia yra jo vizija ir kaip ji derinasi su mano galimybėmis. Kitais atvejais aš tiesiog susirandu kokią nors pjesę ar literatūros kūrinį, ar šiaip idėją, užrašau ją gana detaliai, ir išsiunčiu elektroninius laiškus visiems teatrams. Kas atsiliepia, tas atsiliepia. Visuose teatruose yra aktoriai, todėl visur galima statyti spektaklius.
O kokie yra svarbiausi kriterijai renkantis aktorius?
Svarbiausias kriterijus yra gebėjimas kokybiškai būti kartu. Jeigu teatre dirbu pirmą kartą, renkuosi aktorius pagal intuiciją. Aš suorganizuoju susitikimus su visais aktoriais ir mes pasikalbame po maždaug dešimt minučių. Po tų dešimties minučių aš tiesiog suprantu, ar aš galėčiau eiti su žmogumi vogti, ar ne. Jeigu galiu eiti vogti, tai tikrai galiu kartu dirbti. Tai vienintelis kriterijus, visa kita man nesvarbu. O jeigu teatre esu ne pirmą kartą, tai jau būna susiformavusi grupė žmonių, su kuriais mes esame išsibandę laike ir buvimu kartu. Aš ir šiaip esu atviras pasiūlymams. Jeigu pas mane ateina aktoriai ir pasako, kad nori dirbti, tai parodo, jog jie vertina tai, ką aš kuriu, ir aš juos visada pakviečiu.
Ar nuolatinis darbas skirtinguose teatruose, miestuose ir net šalyse suteikia daugiau laisvės formų paieškai, pagimdo daugiau idėjų?
Manau, tai labai individualus dalykas. Aš asmeniškai nelabai jaučiu, kad man keliavimas kažką duoda. Iš esmės galiu pasakyti, kad teatras ir darbas jame man nėra naujų idėjų katalizatorius. Tai yra vieta, kur aš atiduodu, bet imu aš iš visai kitur. Aš labai retai gaunu kokių nors inspiracijų iš teatro.
O iš kur ateina idėjos?
Anksčiau daug idėjų semdavausi iš kino. Vis dėlto, prieš kelis metus aš tiesiog nustojau jį žiūrėti. Tiesiog perdegiau. Pajutau, kad, žiūrint meninį filmą, mane ištinka mažas panikos priepuolis. O kas bus, jeigu jis man nepatiks? Dėl to pastaruosius keturis metus aš žiūriu labai mažai meninių filmų, bet labai daug dokumentikos. Taip pat aš labai domiuosi astrologija, rytų religija, krikščionybe bei sektomis. Mane domina II pasaulinio karo genezė ir juodosios politinės technologijos. Vis dėlto kasdienybė yra tai, kas viską suorganizuoja ir suteikia širdį. Nėra didesnio idėjų šaltinio ir katalizatoriaus, nei kiekviena nauja diena, ateinanti pas tave. Neturiu galvoje jokių grandiozinių įvykių. Kuo daugiau triukšmo, tuo mažiau galvos.
Užtenka eiti per miestą ir kyla idėjos, iš to, ką pamatau ir jaučiu. Aš galvoju, kad praeitame gyvenime gal buvau kokioje Japonijoje, tupėjau vienuolyne. Askezė man svarbi. Man visada patikdavo vaikščioti tuo pačiu keliu į tas pačias vietas, stebėti kaip viskas kinta diena iš dienos. Suprantu, kad esu gamtos kūrinys, didelės ekosistemos dalis. Aš esu laike ir kintu su juo. Taip išsiugdė vienas gebėjimas. Išmokau nieko nevertinti, o kai nieko nevertini, informacija tiesiog ateina į tave. Tai ne smegeninė informacija, o pati esencija. Smegenys išvis apsprendžia labai mažai dalykų, todėl vertinti reikia labai mažai arba išvis nereikia. Ne tai yra esminis dalykas.
Esate kūręs įvairaus pobūdžio spektaklius: komedijas, tragedijas, performansus, spektaklius-instruktažus, gatvės spektaklius. Ar dar yra likę neišbandytų teatro formų, kurios jus traukia?
Man labai sunku suklasifikuoti, kokias formas aš jau išbandžiau. Esu gana intuityvus. Kuomet atsiranda nauja medžiaga, ar nauja idėja, aš tiesiog tai integruoju. Eigoje tai gali kisti, prisišlieti prie judesio ar išsakomo teksto. Aš niekada negalvoju, kad konkrečiam spektakliui, aš norėčiau išbandyti kažkurį žanrą ar formą. Vis dėlto ant smaigalio visada būna kas nors labai paprasto. Pavyzdžiui, su „Bad Rabbits“ chebra gavom pasiūlymą gatvės teatro festivaliui padaryti pasirodymą. Man kilo mintis, kad būtų smagu miesto centre sukurti laužą ir tiesiog leisti žmonėm pasėdėti prie ugnies. Man tai buvo tarsi kelrodis, į kurį reikia viską vesti. Aš supratau, kad reikia daryt kontrapunktą, kad čia nieko tauraus neturi būti, o turi būti ciniškas mindfuckas. Iš to gimė spektaklis „Tommorow belongs to me“. Svarbiausia tiesiog surasti idėją, kuri turi erdvę, ir kur tu turi didelę laisvę, ja manipuliuoti.
Aš vieną kartą skaičiau Nicko Cave´o interviu ir jam uždavė klausimą, kaip jis kuria dainas. Kai jis pasakė savo metodą, aš pagavau save, kad iš esmės aš darau tą patį. Jis pasakė, kad visada paima du kardinaliai priešingus polius. Pavyzdžiui, jis pradeda rašyti tekstą ir aprašo ką tik gimusį kūdikį ir šalia jo stovintį mongolą žudiką. Tai dvi priešingybės. Viena yra ką tik prasidėjusi gyvybė, visiškas tyrumas, o kita - pirmykštis žudikas. Tarp šitų dviejų taškų atsiranda labai didelė erdvė kurti istoriją, kaip jie atsirado kartu. Galbūt tai yra simbolinė reikšmė, metafora, o gal realus dalykas. Aš taip pat ieškau dviejų priešpriešų, kurios man atidarytų pakankamai didelę erdvę. Ši erdvė privalo turėti savo kontekstą, simboliką, istoriją, kuriais galima manipuliuoti.
Panašiai buvo su spektakliu „Samurajaus knyga“. Viename poliuje turiu griežtai apibrėžtą kodeksą - keturis Pono Nebesimos priesakus samurajui. Tada aš paimu vaiką, kuris iš esmės neturi nieko bendro su tuo, o jo tėvas dirba Europos Parlamente. Šis vaikas bando šiuolaikinėje Lietuvoje gyventi pagal samurajaus taisykles. Visgi samurajus nėra samurajus, jei jis neturi šeimininko. Vaiko autoritetai dažniausiai yra tėvai. Atsiranda išvada, kad jo tėvas europarlamentaras turi būti jo šeimininku. Nuo čia, aš turiu istorinį samurajų kontekstą ir šiuolaikinį politinį kontekstą, o juo galiu manipuliuot kaip tik noriu.
„Samurajaus knyga“ ir „Tomorrow belongs to me“ - tik pora spektaklių, kuriuos esate sukūręs su „Bad Rabbits“ sindikatu. „Bad Rabbits“ yra pristatę ne vieną gatvės teatro spektaklį įvairiose Europos šalyse. Kuo ryšys tarp auditorijos ir žiūrovo skiriasi gatvės teatre ir tradiciniame teatre?
Scenoje egzistuoja toks apibrėžtas saugumas. Yra pakankamai aiški struktūra: salė ir scena. Aktorius čia turi labai didelę laisvę ir spektrą veikti. Tuo metu, gatvėje to nėra. Gatvėje artistas visų pirma yra labiau animatorius, negu aktorius, čia jis turi veikti kaip nindzė. Išėjęs į gatvę, tu kovoji su realybe, kuri už tave yra įdomesnė. Čia veikia begalė dirgiklių: automobiliai, žmonės, šunys, gamta, muzika... Tu privalai padaryti kažką, kad taptum už visa tai įdomesnis. Turi atkreipti žmonių, kurie tiesiog eina po darbo, dėmesį ir jį išlaikyti. Tai reikalauja žymiai didesnės koncentracijos bei improvizacinių gebėjimų, nes niekada nežinai, kas gali atsitikti. Gatvė yra visiškas ekstrymas ir koncentratas.
Man išties labai pasisekė, kad gatvės teatras atsirado mano akiratyje. Tuo metu išgyvenau santykio su teatru krizę. Aš pajutau, kad galiu ateiti ir statyti bet kokią pjesę. Toje komforto zonoje tiesiog neliko iššūkio. Tada atsirado gatvės teatras, ir man žiauriai patiko, nes tai - visiškas pankrokas. Tuomet pastebėjau, kiek mes mažai teatre galvojam apie priėmėją. Nuo to laiko aš pradėjau daug galvoti apie sąmoningą poveikį žiūrovui ir ryšį tarp aktoriaus ir auditorijos.
Ko iš gatvės teatro galėtų išmokti tradicinio teatro kūrėjai?
Drąsos, staigios orientacijos, staigaus sprendimų priėmimo, gebėjimo paisyti, įvertinti ir justi publiką. Dar kartą grįšiu prie „Samurajaus knygos“. Spektaklis turi apsibrėžtą tikslą, tačiau aktoriai turi laisvę nuspręsti, kaip iki jo prieiti. Repetuojant mes daug eksperimentavom. Pavyzdžiui, ištraukas vaidinom budinčiam ar praeiviui, stebėjome jų reakciją. Pirmą spektaklio valandą Jurgis Marčėnas vaidina vienas, ir čia jis turi pajusti, kokia kritinė masė žmonių susirinko. Nuo to priklauso, kaip į tą apsibrėžtą tikslą vesti, ar labiau aristokratiškai, ar ramiau, ar tyliau, ar kaip tik ant pankroko. Tai jo, kaip artisto, valia ir gabumai padeda pajausti, su kuo yra bendraujama. Jeigu nebūtume to išbandę gatvėje, ši užduotis būtų labai sudėtinga. Gatvė moko tokių dalykų, kas labai puikiai dera ir uždarame teatre.
Agnių Jankevičių kalbino Justė Vyšniauskaitė
Spektaklio „Šventė“ premjera vyks gruodžio 19, 20 ir 22 dienomis.
Režisierius Agnius Jankevičius
Scenografijos ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė
Vaizdo menininkas Ridas Beržauskas
Vaidina Jūratė Onaitytė, Gabrielė Ladygaitė, Gintautas Bejeris, Pijus Narijauskas
