Ketvirtą festivalio „Versmė“ dieną žiūrovai turėjo galimybę patekti į dėl renovacijos uždarytą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę. Užgesus šviesoms parterio eilės paniro į saugią tamsą, o į sceną nusileido ekranas - didysis sufleris. Ekrano viršuje pasirodantys geltoni titrai nurodo, kas turi skaityti baltomis raidėmis užrašytą tekstą, tarkim, jauni mažas pajamas gaunantys vyrai, vienišos motinos, pensininkai, studentai, verslininkai, teatrologai, skeptikai, idealistai ir t.t. Iš pradžių nedrąsiai keli žiūrovai pradeda garsiai skaityti pjesės „Posesijos obsesija“ eilutes ir prisiimti vaidmenis, tačiau netrukus į žaidimą įsitraukia ir kiti. Kyla noras dalyvauti, nes kaip žiūrovas nesi verčiamas, turi laisvę skaityti arba neskaityti, pasirinkti, kuriuos žodžius ištarti balsu, prisiimti įvairius vaidmenis (juos keisti, meluoti) ir pagaliau apsispręsti, su kuria grupe gali tapatintis ir kuriai atstovauti. Netrukus užtemdytoje žiūrovų salėje tarp skirtingų grupių chorų kyla socialinė įtampa, bręsta konfliktai, o pyktį atpalaiduoja saviironiškas juokas.
Kolektyvinį skaitymą „Posesijos obsesija“ sukūrė Rimantas Kmita, Mikas Žukauskas ir Jonas Žukauskas, kartu su vokiečių teatro trupės „She She Pop“ nariais Ilia Papatheodorou ir Sebastianu Barku pritaikydami jos pjesę „Besessen“ (Berlynas, 2016) Lietuvos kontekstui. Kaip paveikiai „She She Pop“ išnaudoja tipines reiškinių savybes, t.y. stereotipus, visuomenės įtampoms analizuoti, parodė festivalyje „Sirenos“ pristatytas spektaklis „Stalčiai“, kuriame veikiamos išankstinių įsitikinimų susitinka moterys iš Rytų ir Vakarų Vokietijos. „Posesijos obsesijoje“ dėmesys sutelktas į turto pasiskirstymą visuomenėje. Pjesė prasideda mintimis apie socialinių grupių pajamų nelygybę, nuo kurios priklauso ir gyvenimo vertinimas (daugelis pasiturinčiųjų buvo entuziastingesni, nes mano, kad gyvenimas „nepaisant visko“ gerėja). Nedidelis epizodas, kuriame susidūrė butų savininkai, nuomininkai ir mokantieji būsto paskolas, palietė visuomenę skaldantį skaudulį.
Šis kolektyvinis skaitymo būdas, kurį kaip vieną iš priemonių „She She Pop“ naudoja spektakliuose „Besessen“ ir „Oratorija“, atspindi piliečio dalyvavimą demokratinėje valstybėje. Tai leidžia išgyventi individualų konfliktą tarp asmenybės ir tapatybės politikos (identity politics), pagrįstos tapatybės pagrindu susibūrusių bendruomenių kova už lygias teises, kita vertus - pajusti solidarumą ir suprasti, kokios grupės sudaro mūsų visuomenę ir kokie interesai jas apibrėžia (tiksliau, stebėti, kokių grupių kūrėjai neįtraukė, o kurios iš išskirtų nesilanko teatre). Nepamiršta ir teatro kritikų grupė, kuri vylėsi pamatyti vokiečių aktorius ir nuogąstavo, kad iš teatro liks tik titrai. Tai leido pasijuokti iš savęs ir dar kartą pajusti, kaip socialiniam vaidmeniui ir tapatybės politikos naštai priešinasi individualumas, tačiau vis dėlto politiniai pokyčiai be solidarumo nevyksta. Nors lietuviško teksto kalbos kokybė kol kas yra tobulintina, toks skaitymo būdas ir pjesės turinys neabejotinai turi potencialo žiūrovui pasiūlyti kitokią teatro ir pilietinio sąmoningumo patirtį.
Dramaturgės Živilės Zablackaitės ir režisierės Loretos Vaskovos dokumentinė verbatim pjesė „Šimtas metų vaikystės“ sukurta iš septyniasdešimties interviu su įvairaus amžiaus žmonėmis apie jų vaikystę. Esamuoju laiku dramaturgės perrašytas istorijas aktoriai Kęstutis Cicėnas, Mindaugas Jusčius, Kamilė Petruškevičiūtė ir Elzė Gudavičiūtė skaitė taip, kaip jas pasakotų vaikai: nerišliai, koncentruodamiesi į detales, pamesdami mintį. Verbatim pjesės kūrėjos (interviu surinko Zablackaitė, Vaskova ir Taura Kvietinskaitė), pasak pirmosios, procesą įsivaizdavo kaip Lietuvos šimtmečio portreto tapymą. Žmonių liudijimus jos suskirstė į amžiaus grupes, taip dokumentinės pjesės pasakojimą dėliodamos nuo jauniausios iki vyriausios kartos prisiminimų. Per skaitymą nepasiklysti laike padėjo nuotraukos, kurias prieš kiekvieną vis ankstesnį vaikystės istorijų dešimtmetį aktoriai parodydavo vieni kitiems ir žiūrovams, o iš arčiau matyti fotografijas leido ekranas. Kai pasirodė nespalvotos nuotraukos, paaiškėjo, kad pjesėje skirtingų kartų vaikystės prisiminimai nėra susipynę, bet nuosekliai grįžta atgal.
Per juokingus, naivius ir šiltus vaikų pasakojimus atsiskleidžia ne tik skirtingų kartų vaikystė, bet ir Lietuvos istoriniai įvykiai, nes imdamos interviu pjesės autorės siekė sužinoti, ar kalbinamieji juos prisimena. Vaikai juos vertina kitaip ir dažniausia perteikia savo tėvų baimes bei požiūrį į politiką. Šis dokumentinis kūrinys pasirodė daug įtaigesnis būdas kalbėti apie istoriją nei pirmąją „Versmių“ dieną parodytos dvi svečių pjesės, sukurtos Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro ir Torunės Wilamo Horzycos teatro dramaturgų kūrybinėse dirbtuvėse „Nepriklausomi 18-18“, skirtose, pasak jų organizatorių, Lietuvos ir Lenkijos „bendrų istorinių, kultūrinių ir socialinių procesų analizei ir meninei refleksijai“.
Mato Vildžiaus pjesėje trims veikėjams „Įsiliejimai“ susijungia kartų, tautinių bendrijų ir lyčių konfliktai. Jauna lietuvė moteris, daugiabučio pirmininkė, siekia sutvarkyti kiemą, tačiau jai trukdo vyresnis vyras lenkas, nepasirašydamas sutikimo. Jis atstovauja praeičiai, nostalgijai, senam suoliukui, ant kurio kasdien grožisi nauja diena, o ji - šviesiai ir švariai ateičiai: moteris siekia, kad suolą pakeistų žibintas. Jos globotinis kartu su savo įsivaizduojamu draugu lenta Piteriu atlieka eksperimentus su skruzdėlėmis: jas valdo, žudo, atskiria į dvi grupes, verčia kariauti ir t.t. Per pjesės skaitymą skruzdžių, užliejančių plyšius ir stebinčių žmones, choras dalyvavo garso įrašo forma. Kai socialinį pagrindinių veikėjų konfliktą staiga pakeitė jų užslėptos aistros linija, pjesėje atsirado dirbtinumo. Skaitymo režisierė Uršulė Bartoševičiūtė kartu su aktoriais Justina Nemanyte, Albinu Kėleriu ir Emiliu Pavilioniu padarė viską, kad pjesė atsiskleistų klausytojams ir išryškėtų jos struktūra. O tai taip pat atvėrė, kad kol kas kamerinei pjesei dar trūksta prasmių įvairovės, tačiau negalima nepastebėti jos išgrynintos, nors ir šiek tiek schematiškos, struktūros.
Per skaitymą Huberto Sulimos monopjesė „Litwa is my life“ pasirodė klampi ir varginanti. Gamtos ir ūkininkavimo aprašymais prasidedančiame kūrinyje susipina daugybės pasakojimų, istorinių asmenybių, mitų ir pasakų fragmentai, tačiau įsimena tik istorija apie riterio ir jaunuolio meilę bei „Maloningasis laiškas“. Pjesėje netrūksta intertekstų, bet stinga nuorodų, leidžiančių kurti prasmingas sąsajas. Skaitymą režisavęs Andrius Jevsejevas ir aktorius Jonas Čepulis papildė jį veiksmais. Aktorius iš kuprinės traukia duoną, pomidorus, margariną, pjaustytą dešrą, tepa sumuštinį, valgo, o vėliau, klausydamasis „Maloningojo laiško“ įrašo, suka ir rūko cigaretę. Kartkartėmis monologe pasigirsdavusį protėvių balsą aktorius įgarsindavo mėgdžiodamas Juozo Miltinio kalbos manierą. Ir vis dėlto šis sąmonės srautas, vidinis pokalbis su praeitimi, suvokiamas kaip įvairių fragmentiškų vaizdinių, pasakojimų ir fantomų sankaupa, tarsi pelkė skandino žiūrovą.
Metų pradžioje „Versmės“ organizuotą dokumentinės dramos idėjų konkursą laimėjusioje latvio Matīsso Gricmanio pjesėje „Normalus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenimas“ taip pat atsiskleidžia šalies istorija. Dokumentinėje pjesėje susipina paties Gricmanio kelionė į praeitį - detektyvinis bandymas pažinti homoseksualų gyvenimą sovietmečiu ir tai jam padaryti leidęs unikalus atradimas, tikrovės dokumentas, Kasparo Irbės (1906-1996) dienoraštis, sudarytas iš šešiasdešimt kelių tomų. Pasak dramaturgo, tai didelė dėžė popierių ir sąsiuvinių, prirašytų smulkiu raštu. Jis pusantrų metų juos skaitė, tyrinėjo ir dokumentinę pjesę sudėliojo iš fragmentų, atskleidžiančių universalius reiškinius, tarkim, vyresnio žmogaus kasdienybę, jo vienatvę, rutiną, gebėjimą džiaugtis bei grožėtis smulkmenomis, ir kartu parodančių specifinius dalykus, t.y. slaptą, bet aktyvų homoseksualų gyvenimą sovietmečiu. Iš Irbės dienoraščių dramaturgas išsiaiškina, kokiose Rygos gatvėse burdavosi homoseksualai, kaip veikė jų pažinčių ir susitikimų tinklai, kas vykdavo atokesniuose Jūrmalos nudistų paplūdimiuose, ir taip atveria mažiau žinomą sovietmečio tikrovės pusę. O kad ši tikrai egzistavo, liudija už homoseksualius santykius iškeltos bylos ir nuo penkerių iki aštuonerių metų kalėjimo bausmės. Įstatymai galiojo tik vyrams, moterų homoseksualumas teisiškai neegzistavo.
Nors skaitymo žanras to nereikalauja, aktorius Povilas Budrys sukūrė Kasparo Irbės personažą - padorų pilietį, nedarantį tragedijos iš to, kad turi slėpti savo seksualinį gyvenimą. Jis perprato sistemą, išmoko tobulai prisitaikyti ir rado savo būdą joje egzistuoti. Žinoma, Kasparas budrus, bijo būti sekamas, dienoraščiuose cenzūruoja pats save, užšifruoja vardus. Tačiau jis - ir subtilus estetas, ir griežtas moralistas. Aktorius Kęstutis Cicėnas įtaigiai perteikė, kaip pats Gricmanis atidžiai ir atvirai bando pažinti Kasparą ir jo gyvenimą, kaip jį tirdamas bendradarbiauja su istorike (Rimantė Valiukaitė) ir vilos, kurioje saugomi Kasparo dienoraščiai, savininku (Algirdas Gradauskas). Aktorių skaitomą tekstą papildė Elizabetės Mežulės Gricmanės vaizdo projekcijų dokumentai: kadrai iš 2005 m. protesto prieš Rygos „Pride“ eitynes, Kasparo dienoraščio rankraščio kopijos, įvairios nuotraukos, pogrindinio filmo apie sovietmečio bohemą ištraukos ir kt.
Dokumentinės pjesės eskize per individualią Kasparo Irbės istoriją Gricmanis parodo, kokia įdomi ir nepažinta yra queer kultūra, kaip ji susijusi su politiniais istorijos virsmais ir kaip Irbės dienoraštyje atsispindi totalitarinės santvarkos homo sovieticus mentalitetas.
Dar kitaip asmeninę ir šalies istoriją sujungia argentinietė režisierė ir dramaturgė Lola Arias - jos pjesė „Melancholija ir demonstracijos“ (2012) lapkričio 9-ąją užbaigė festivalį „Versmė“. Pjesėje, kaip ir jau aptartame „Normalaus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenime“, per asmenišką dokumentinį pasakojimą dramaturgė atskleidžia šalies politinį bei istorinį kontekstą. Kino režisierė Lina Lužytė vietoj pjesės skaitymo pristatė spektaklio eskizą ar atvirą repeticiją. Aktoriai Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis buvo atmintinai išmokę didžiąją dalį teksto ir tik retkarčiais žvilgtelėdavo į lapus, todėl galėjo kurti personažus, mėgindami užčiuopti mamos ir dukters emocijas bei jų ryšį. Dėl to šiame pasirodyme šiek tiek nukentėjo tekstas, nes pirmame plane atsidūrė ne Arias dokumentinė pjesė apie jos maniakine depresija sergančią motiną, o intriguojantis ir lūkesčius pateisinantis aktorių duetas.
Iš pradžių vilkdamasis suknelę Kolomyckis prisiima dukters vaidmenį ir virsta pagrindine dokumentinės istorijos pasakotoja - Lola Arias. Jos motiną - kairiąją intelektualę, buvusią universiteto dėstytoją, ekscentrišką asmenybę, mėgstančią dėmesį ir nekenčiančią vienatvės, kuria Savičenko. Ją valdo kraštutinės, nuolat kintančios emocijos, kurias atvirai rodydama, t.y. demonstruodama, ji priverčia artimuosius gyventi pagal savo nuotaikas. Kolomyckio duktė rūpestingai, su meile ir atlaidumu rūpinasi motina ir priima ją tokią, kokia yra. Lužytė susitelkė į motinos ir dukters santykių dinamiką: duktė ne visada prižiūri motiną ir pildo jos užgaidas, kartais jos tarsi mergaitės kartu šėlsta, pykstasi ar draugiškai kalbasi. Kai Kolomyckio veikėja ant pečių užsideda kuprinę, motina ją sulaiko: „Kam tau į tą mokyklą? Ką ten veiksi?“ Ir jos, susėdusios ant lovos, skaito knygas. Kai motinai užeina bloga nuotaika, ji svaido jas per petį. Taip pat atidžiai, kaip Kolomyckio duktė stebi motiną, aktorius scenoje seka muzikantai Alanas Gurinas ir Mantas Joneikis, elektrinių gitarų garsais papildydami veiksmą. Vis dėlto atmosferą kurianti muzika neišvengė iliustratyvumo, retkarčiais neleido įsiklausyti į pjesės žodžius, nors aktoriai kalbėdami naudojosi mikrofonais.
Pjesėje „Melancholija ir demonstracijos“ mamos liga siejama ir su politiniais Argentinos įvykiais. Ji susirgo ir antidepresantus pradėjo vartoti 1976 m., kai Argentinoje įvyko politinis perversmas ir valdžią iš prezidentės Isabel Perón perėmė Argentinos kariuomenė. Karinė dešiniųjų diktatūra persekiojo kairiuosius, todėl žmonės „dingdavo“ be žinios. Tais metais dramaturgės ir režisierės motina prarado darbą universitete ir pagimdė ją. Nors šioje pjesėje Argentinos istorija tik papildo pagrindinę motinos ir dukters santykių liniją, vis dėlto dažniausiai savo kūryboje Arias tiria, kaip istoriniai ir politiniai įvykiai paveikia konkrečių žmonių gyvenimą.
Festivalyje taip pat pristatytas režisierės filmas „Karo teatras“ - tai dalis Folklando karui skirto projekto, kurį sudaro instaliacija „Po karo“ bei pjesė ir spektaklis „Minų laukas“. Argentinos karinės diktatūros pabaigą nulėmęs karas prasidėjo 1982 m. balandžio 2 d., kai šalies kariuomenė įsiveržė į Didžiajai Britanijai priklausančias Folklando (Malvinų) salas. Solidžiame „Versmės“ kataloge, pristatančiame dokumentinį teatrą ir festivalio renginių kontekstus, istorikas Aurimas Švedas rašo, kad „susirėmimai truko dešimt savaičių, karo veiksmų metu žuvo maždaug 650 Argentinos ir 255 Didžiosios Britanijos kariai, galiausiai Argentinos pajėgos kapituliavo, Leopoldo Galtieri neteko valdžios ir buvo teisiamas, o jo oponentė Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher triumfavo (...)“.
Šeši šeštąją dešimtį įpusėję filmo herojai - du britai, vienas nepalietis ir trys argentiniečiai - tarpusavyje dalijasi karo patirtimis. Dėl kalbos barjero istorijas jiems perteikti padeda judesys, muzika, žaisliniai kareivėliai, nuotraukos, žemėlapiai ir t.t. Įvairiais būdais herojai atkuria prisiminimus, kartu juos atitolindami nuo savęs. Juk jie ruošiasi tapti savo prisiminimų aktoriais ir daugelį kartų juos pakartoti spektaklyje „Minų laukas“.
„Karo teatre“ labiausiai atsiskleidžia brito Lou Armouro ir argentiniečio Marcelo Vallejo asmenybės. Jie galbūt labiau už kitus suabejojo karo prasme, todėl susidraugavo. Grįžęs iš karo Vallejo vartojo narkotikus ir tik 2000 m. išsigydęs pradėjo intensyviai sportuoti, išmoko plaukti; dalis jo bendražygių pasitraukė iš gyvenimo. Filmas prasideda apleistoje erdvėje, kurioje vyrai pasakoja ir judesiais atvaizduoja mūšio epizodą, - tai Lou Armouro istorija apie sužeistą priešininką, netikėtai prabilusi angliškai. Pasikartodamas šis pasakojimas tampa filmo motyvu. Pabaigoje kiekvienas vyras suporuojamas su į jį išoriškai panašiu jaunu aktoriumi. Paskutiniame epizode veteranai sustoja į gyvąjį paveikslą, vaizduojantį Armouro istoriją. Šią sceną stebintys jaunuoliai po vieną apsikeičia vietomis su savo antrininkais, kol pagaliau visi veteranai tampa žiūrovais. Anot režisierės, „viena yra matyti scenoje penkiasdešimtmečius, pasakojančius apie karo žiaurumus, o visai kas kita suprasti, kad tuos žiaurumus jie patyrė būdami kone vaikai“ (a.a. Viktorijos Ivanovos interviu su Arias publikuotas „Teatro žurnale“, nr. 8).
Praėjusių metų „Versmėje“ per viešas paskaitas apie dokumentinį teatrą savo kūrybą pristačiusios Annos Smolar pjesė „Henrietta Lacks“, sukurta kartu su Marta Malikowska, Maciejumi Pesta, Sonia Roszczuk bei Janu Sobolewskiu, šiemet įtraukta į festivalio programą. Sėkmingą skaitymą, kuriame aiškiai ir dinamiškai skambėjo dėmesį prikaustantis tekstas, režisavo Eglė Švedkauskaitė. Tarp dokumentikos ir fikcijos svyruojančioje pjesėje pasakojama tikra istorija apie medicinoje plačiai naudojamų HeLa ląstelių kilmę. 1951 m. paimtos iš afroamerikietės Henriettos Lacks gimdos kaklelio vėžio naviko, jos pirmos pradėjo daugintis dirbtinėje terpėje atskirai nuo žmogaus kūno.
Kadangi Oprah Winfrey nusipirko autorių teises į Rebeccos Skloot knygą „Nemirtingas Henrietos Laks gyvenimas“, Smolar su bendraautoriais negalėjo iš jos panaudoti nė žodžio, todėl kuriant spektaklį dramaturgijoje atsirado daug fikcijos. Pjesė prasideda nuo televizijos pokalbių laidos, kurioje vedėja (Monika Bičiūnaitė) užduoda klausimus gydytojui atradėjui George´ui Otto Gey´ui (Daumantas Ciunis), avytei Dolly (Miglė Polikevičiūtė) ir ponui vėžiui (Martynas Nedzinskas). Iš pradžių per žurnalistinį tyrimą žiūrovui aiškiai ir nesudėtingai paaiškinama, kas yra HeLa ląstelės.
Pagrindinis pjesės konfliktas: ar gydytojas ir jo asistentė (Jolanta Dapkūnaitė) turėjo teisę mokslo tikslams panaudoti Henriettos Lacks auglio ląsteles, jai ir jos šeimai apie tai nepranešę? Jos vaikai apie tai atsitiktinai sužinojo tik po dvidešimt penkerių metų: Lacks buvo nepasiturinti, o atradimas virto dideliu verslu. Per diskusiją aktoriai pabrėžė, kad šioje pjesėje svarbiausios yra skirtingos veikėjų pozicijos. O žiūrovas tokioje pjesėje gali pasirinkti. Ciunis taip įtikinamai perskaitė gydytojo atradėjo monologą, kad šį kartą norėjosi stoti jo pusėn. Patraukli, populiariųjų medijų priemones sudėtingai informacijai perteikti naudojanti pjesė paliečia ir tokias apibendrintas temas kaip nemirtingumas, bet vis dėlto nepriartėja prie žmogaus ir jo kančios (tarkim, prie sergančiojo vėžiu išgyvenimų), nes ne toks jos tikslas - čia svarbiausias medicinos mokslų etikos klausimas. Henriettos Lacks, avytės Dolly ir HeLa ląstelių žodžius skaitanti Polikevičiūtė tarsi perspėja, kad ir mus gali klonuoti be mūsų žinios.
Anna Smolar taip pat padėjo Vladui Suncovui plėtoti projektą „Su meile, jūros trolis“, laimėjusį „Versmės“ organizuotą dokumentinės dramos idėjų konkursą (kaip ir Matīsso Gricmanio pjesė). „Su meile, jūros trolis“ yra ne pjesė, bet erdvės projektas, todėl eskizo pristatymo dalyviai gavo lapą su jos planu. Besisukančios biuro kėdės žiūrovams užima centrinį apskritą plotą, aplink jį ratu išsidėsčiusios aštuonios erdvės. Ties dvylikta valanda yra ekranas, prieš jį, ties šešta, - įėjimas ir išėjimas; ties devinta valanda - miegamasis, prieš jį - mistinio padaro Blobo vieta; ties pirma valanda - suvenyrų kioskas, prieš jį, ties septinta, - jūrinis konteineris, netoli jo, ties penkta, - skylė, o prieš ją, ties vienuolikta, - kapsulė. Nors erdvės turėtų būti svarbiausios pasakotojos, per eskizo pristatymą jas atstojo stendai su nuotraukomis, užtat žiūrovai buvo susodinti Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės fojė, aplink baseiną su į plastiką jau įvyniota Stanislovo Kuzmos skulptūra „Versmė“. Tad paskutinį kartą prieš rekonstrukciją būnant brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių interjere nebuvo taip paprasta panirti į Suncovo kuriamą pasaulį.
Eskizo pradžioje ekrane keitėsi daugybė vaizdų: tarp jų ir Hieronymuso Boscho paveikslai, ir renesanso bei šiuolaikinių pastatų brėžiniai. Vaizdai keičiasi per greitai, kad juos iš karto galima būtų susieti prasminiais ryšiais. Aktorius Laurynas Jurgelis prašo žiūrovų atsipalaiduoti ir susikaupti. Po greitakalbe tariamų angliškų žodžių žaidimo Miglė Polikevičiūtė pasakoja apie XVI a. žemėlapį, kuriame Olausas Magnusas ne tik pavaizdavo Šiaurės Europos teritorijų kontūrus, bet ir nupiešė paveikslėlius, vaizduojančius vietos mitologiją, įvykius, amatus ir t.t. O savo knygoje „Šiaurės tautų istorija“ keliautojas siekė išsamiai pristatyti Skandinaviją visai Europai. Renesanso atradimų dvasios įkvėptas Suncovo projektas žiūrovui turėjo tapti kelione po skirtingas šiuolaikinės Šiaurės Europos erdves. Tačiau kol jos nėra materialiai sukurtos, be konkrečios istorijos neatgyja, t. y. ne visos erdvės buvo apgyvendintos tekstais, nors aktoriai pristatė kiekvieną jų. Įsiminė suvenyrų kioskas, kuriame į Bergeną emigravęs studentas pardavinėja turistams trolius aplūžusiomis nosimis. Per diskusiją idėjos autorius neslėpė, kad tekstas kol kas yra silpniausia projekto grandis. Manau, patobulintas jis leistų žiūrovui susikurti daugiau prasminių sąsajų ir stipresnį ryšį su erdvėmis, kurios čia, žinoma, svarbiausios ir tik jų įgyvendinimo kokybė iš tiesų lems kūrinio poveikį.
Pastaraisiais metais į jaunų Lietuvos dramaturgų ugdymą dėmesį nukreipusi „Versmė“ šiemet atsigręžė į žiūrovus. Aštuonias dienas trukusio festivalio programa plati, įvairi ir tvirtai suvienyta dokumentinio teatro idėjos. Išsiplėtusiose „Versmėse“ susijungė kūrybinės dirbtuvės, teatro kūrėjų ir žiūrovų edukacija bei lietuvių autorių ir verstinių pjesių skaitymai. Belieka laukti, kurios idėjos virs teatro kūriniais, nes šiemet tokių daug.