Kas pirmiausia iškyla atminty, kai galvojame apie Eimunto Nekrošiaus teatrą? Kuri mizanscena? Jausmas? Mintis?
Rima Jūraitė:
Jausmas. Aplankantis, kai posakis „paskendo vandens stiklinėje“ Eimunto Nekrošiaus teatre staiga virsta spektaklio tikrove („Hamletas“, Polonijaus nužudymo scena).
Garsovaizdis. Giuseppe Verdi operos „Otelas“ finalas. Paskutiniams dusliems orkestro tonams atitaria scenos gilumoje sunkiai krintantys maišai - atsisveikinimo grumstai į Otelo ir Dezdemonos amžino poilsio vietą. Tai tampa vienu iš daugelio šioje operoje režisieriaus panaudotų ritualų (labai svarbiu ir simbolišku mūsų kultūroje), kuris, leidžiantis uždangai, žiūrovų salėje sukuria akimirką trunkančią pauzę, kaip dar vieną - tylos minutės - tradiciją, į kurią įtraukiama ir publika.
Metafora. Laikas, sutalpintas į cukraus gabaliuką.
Metaforų galia. Tai skatino metaforinę teatro kritikų mintį ir kalbą. Toks netgi jaunesnės kartos kritikų kalbėjimo būdas, esu tikra, paveldėtas ne tik iš tradicijos - ilgametės, praėjusio laikmečio nulemtos priverstinės ezopinės kalbos teatro kritikoje. Eimunto Nekrošiaus spektakliai palaikė ir stiprino metaforinės kritikos raišką iki pat šių dienų.
Julijus Lozoraitis
Tai įvyko apie 1974 metus. Tamulevičiūtės „Dešimtukas“ tuomet dažnai rinkosi pas mus namuose virš „Planetos“ kino, pas mano motiną, kuri dėstė jiems teatro istoriją. Kartą su jais atėjo ir Eimuntas, kuris tuomet baiginėjo pirmą kursą režisūros mokslų Maskvos GITIS-e pas Andrejų Gončiarovą. Jiedu su Algiu Latėnu man, pienburniui, tąsyk pradėjo aiškinti realias scenos meno paslaptis. Iš pradžių Eimuntas paaiškino, kad mokytis režisūros beprasmiška: „Režisūra yra tik mechaninių įgūdžių rinkinys, kaip santechniko darbas, arba „civilinės gynybos“ instrukcijos“. Taip pat jiedu su Algiu man įnirtingai aiškino, kad publika ir jos reakcijos jiems visai nesvarbu: „Mes galime tą patį vaidinti ir pilnoje, ir visiškai tuščioje salėje. Svarbu tik tai, ką aktorius pats tuo metu jaučia ir veikia“. Pabandžiau jiems naiviai paprieštarauti, atseit, žiūrovai aktoriams visuomet turėtų būti svarbūs. Jiedu tik nuleido galvas, po to pažvelgė su šypsena vienas į kitą, ir, nė žodžio netarę, atsistojo ir nulingavo link išėjimo. O Eimuntas, stabtelėjęs tarpdury, trumpam atsisuko į mane ir per petį su liūdna šypsena tarė: „Eik daryti pamokų, vaikeli...“ Ir štai dabar, kai prieš savaitę stebėjau Nekrošių Mažojo teatro scenoje ir klausiausi jo nepakartojamos manieros dėstyti paradoksalias mintis, man labai knietėjo paklausti „iš salės“, ar jis taip pat dabar, kaip ir prieš 44 metus, galvoja ir apie režisieriaus darbą, ir apie vaidybą, ir apie publiką... Bet iš drovumo nepaklausiau, ir, manau, teisingai padariau.
Daiva Šabasevičienė
Jo „Kvadratas“, rodomas ant Tauro kalno. Atsimenu net, kur sėdėdavau, kad geriau pamatyčiau ir pajusčiau kiekvieno cukraus kvadratėlio dėlionės prasmes. Aktoriai vaidino, o Nekrošius kūrė jausmą tarp aktorių pirštų ir tų cukraus gabalėlių. Tai buvo visas teatro vadovėlis. Panašiai kaip Federico Fellini „Amarkordas“ ar „Orkestro repeticija“. Atskiri šių menininkų kūriniai - atskiros meno enciklopedijos.
Pamenu ir Jaunimo teatrą. Prieš Naujuosius, kai mieste jau šlitinėdavo pagėrę piliečiai, Jaunimo teatro „programiniai“ spektakliai būdavo labai rimti. Ir tai labai guosdavo. Kažkokiu momentu tai liovėsi, ir tada labai trūko tokių Eimunto Nekrošiaus spektaklių būtent prieš Naujuosius.
Nors Nekrošiaus spektakliai visais laikas išsiskyrė tam tikru asketizmu, į juos einant visada norėjosi apsirengti šventiškiau. Ir nors žiemos būdavo labai šaltos, į jo spektaklius niekada neidavau su kasdieniais rūbais. O tai reiškia, kad kelis kartus po šių pakylėtų žiūrėjimų teko rimtai karščiuoti.
Audronė Girdzijauskaitė
Atmintis išsaugojo ne vieną Nekrošiaus talento įskeltą žiežirbą. Bet gal didžiausią nuostabą ir sukrėtimą sukėlė Hamleto ir jo mirusio Tėvo unikalaus ryšio interpretacija, lėmusi visą spektaklio turinį, emocinį poveikį ir pasaulinį pripažinimą. Ne vieną kartą po spektaklio eidavau namo lyg debesimis. Pamenu Adamo Hanuszkewicziaus „Hamletą“, kuriame jis pats vaidino Tėvą, dar jauną ir gražų, visą laiką buvusį scenoje ir stebėjusį. Bet Nekrošius ko gero vienintelis režisierius pasaulyje, parodęs tokį artimą tėvo ir Hamleto ryšį, iškeldamas itin svarbią Tėvo dvasinių vertybių perimamumo temą. Kas galėtų sugalvoti, kad miręs Tėvas finale desperatiškai mėgina prikelti nužudytą sūnų?!
Alma Braškytė
„Otelas“. Vladas Bagdonas, tempiantis per sceną geldų laivyną, jo generoliškas riksmas ir juodo krepo užuolaidėlė virš langelio, išpjauto duryse, kurias ant nugaros nešiojasi Eglės Špokaitės Dezdemona. Metalinis lovos galvūgalis, juoda su raudonomis rožėmis Dezdemonos nosinaitė ir lovos užtiesalas, ant kurio Bagdonas guli pasikišęs po galva kumščius. Kardo ašmenys, į kuriuos jie abu įsikibę plikais delnais. Žūtbūtinis jųdviejų šokis-grumtynės. Ir kaip Otelui nepavyksta išsyk pasmaugti Dezdemonos. Kaip ji vis pašoka nuo žemės ir puola jam ant kaklo. Valsas trimitu, kuris nutrūksta ties aukščiausia nata. Ir vazonėliai, begalę kartų Otelo sustatomi ir perstatomi gėlių vazonėliai prie mirusios Dezdemonos kūno.
Lina Klusaitė
Veidmainiaučiau sakydama, kad visuomet besąlygiškai žavėjausi Eimunto Nekrošiaus darbais. Paskutiniuosius keletą metų režisieriaus spektakliai skatino veikiau polemizuoti su jais, tačiau ta polemika, paženklinta nenuginčijamo Maestro autoriteto, kildavo iš vyresniųjų kolegų perimto teatro reikšmingumo suvokimo. Tokio teatro, kuris net ir gūdžiosios priespaudos laikais gebėjo ne tik atliepti laikmečio godas, bet ir burti savotišką suokalbio bendruomenę, formuoti visuomenės kontratapatumą, sąmoningumą. „Kvadratas“, „Pirosmani Pirosmani“, „Nosis“, „Hamletas“ etc., atvėrę naują Lietuvos teatro istoriją, pataikė į tuo metu skaudžiausią visuomenės nervą, ir būtent tokios refleksijos iš Nekrošiaus daugelis laukė dabartyje. Tačiau laukimas užtruko, o sulig kiekvienu spektakliu režisierius vis labiau traukėsi į savo hermetišką vaizduotės pasaulį, siūlydamas kartu su juo pasinerti į laikui nepavaldžių įvaizdžių, formų, būsenų, interpretacijų oazes. Tarsi norėdamas apsaugoti save ir kitus nuo brutalios, žiniasklaidos erozija persmelktos kasdienybės. Savo ruožtu man vis labiau norėjosi užklausti režisieriaus, ar tikrai Jobas, Idiotas, Borisas Godunovas, kiti jo pasirinkti personažai kalba mums ir apie mus. Ateina laikas, kai keičiasi sistemos, kartos, vertybės, ir menininkas lieka vienišas, nesuprastas. Kaip Franco Kafkos „Bado meistras“, beviltiškai bandantis išsaugoti tikėjimą misionieriška meno galia. Nekrošius tikėjo ir tuo buvo gražus, nors kūrybos ir „savęs mene“ niekada nepervertino. Dostojevskiškai čechovišką „reikia dirbti“ galėjai nekartą išgirsti įvairiuose jo interviu. Po Dante´s Alighieri „Dieviškosios komedijos“ premjeros ėmiau pastebėti baltų marškinių - sielos motyvą, pasikartojantį ne viename režisieriaus kūrinyje. „Boriso Godunovo“ spektaklyje caro marškinius suplėšo liaudis, o kvailelis Nikolka išplauna jais grindis, taip pranešdamas publikai apie sugniuždytą, visų apleistą, nesuprastą, tačiau kilnią caro sielą. Manau, kad taip naiviai pateisinti diktatoriaus dramą galėjo tik Nekrošius, pats išsaugojęs savyje vaikišką tyrumą. Net ir pačiuose „juodžiausiuose“ personažuose jis ieškoto, to, kas žmogiška, ieškojo tiesos. Kartais tas naivumas siutindavo, kartais priblokšdavo, virsdamas neapsakomo grožio ir skaidrumo epizodais, tačiau visuomet bylodavo tą patį - perregimai jautrią pačio Nekrošiaus sielą. Tai buvo dvasinės švaros žmogus, ir ta švara sklido nuo scenos.
Rimgailė Renevytė
Kai pasieki tam tikrą aukštį, ima svaigti galva, ausyse spengia, užspaudžia gerklę. Nes oras tampa toks lengvas, toks retas, toks tyras. Patį kūną norisi nusimesti kaip nebereikalingą ir slegiantį rūbą.
Kas atsitiko? Susprogo? Ne. Nukrito? Ne. Skaudės? Ne. Bus gerai? Ne. Pats viską parašei? Ne. Čia spektaklis? Ne. Viskas veltui? Ne. Tu čia vienas? Ne. Viską matei? Ne. Kas atsitiko? Kažkas negero? Ne. Nieko baisaus? Ne. Bėgsi? Ne. Čia sapnas? Ne. Pavargai? Ne. Šalta? Ne. Liūdna? Ne. Nuobodu? Ne. Tu meluoji? Ne. Iki greito? Ne. Tai kas atsitiko? Nelaimė? Ne. Likimas? Ne. Viskas bus gerai? Ne.
Kažkas atsitiko? Taip.
„Cinkas“, rež. Eimuntas Nekrošius
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Pamenu vorą, juodą, drąsų, net akiplėšišką, storu siūlu besileidžiantį nuo scenos lubų. Tai įvyko per kelias spektaklio „Jobo knyga“ minutes. Nesuvaidintas, natūraliai įvykęs įvykis. Regis, liko nepastebėtas, nes žiūrovai nesišnabždėjo, o aktoriai, paskendę savo personažų skausme, praskriedavo visai šalia veiksmą iš labai arti stebinčio gyvio. Pastarasis kurį laiką dar pakybojo ore, pasisupo vėjo gūsyje ir vėl pakilo aukštyn, nors kiekvieną sekundę rizikavo būti kliudytas, sumindžiotas. Kaip ir pats režisierius, lyg tas voras, savo spektakliuose slapčia nusileidžiantis ten, kur žmogui būti draudžiama. Priartėdamas prie paties įvykių horizonto, kur formos, šviesa, mintis transformuojasi, plyšta ir skaidosi toldamos į ten, iš kur sugrįžti nebeįmanoma.
Rūta Oginskaitė
Kartais, artėdamas link 60 metų, užsimindavo, kad „mūsų karta jau slampinėja“, kad dabar jau lėčiau dirba vaizduotė. Sakė tai ir privačiuose pokalbiuose, ir viešuose. Prieš „Boriso Godunovo“ premjerą 2015-aisiais, kai jam buvo 62, irgi kažką panašaus tyliai šnekėjo. Tai buvo ne interviu, tiesiog pasėdėjom greta. Dėstė, kad kai imi senti, reikia pasislėpti, dingti. Nebesirodyti. Kalbėjo su lengva šelmiška šypsena. Tai buvo gegužę. O lapkritį - „Bado meistro“ premjera su Viktorija Kuodyte, ir ten radau tą jo temą ir tą šypseną: kai Bado meistras, jau nebepagalintis, o „prodiuserių“ vis dar genamas ir pardavinėjamas, turi bėgti arenos ratu. Pririštas ir prisirišęs prie savo misijos ir tikėjimo - štai tokia paprasta metafora. Meistras bėga ir stengiasi pranokti savo fizines (ne)galias, neišsiduoti. „Tačiau labai džiugu, kad Nekrošius šiam spektakliui suteikė ironijos ir temos, ir paties savęs atžvilgiu. Tai gelbėja, jautiesi užtikrinčiau“ - radau Viktorijos Kuodytės mintį. (Auto)ironiškas brandaus menininko portretas? Bet tai ne apie jį, o apie kultūrą, kurioje jis... Kultūrą, kurioje lengvai nusisukama nuo bėgančių lėčiau, pamirštama, kiek iš jų gauta ir pasikrauta.
Ieva Tumanovičiūtė
Tėvas skambino, klausė: „prisimeni, kaip durys verkė?“ Žinau, bet neprisimenu. Buvau vaikas, ėjau pamatyti baleriną Eglę Špokaitę - klausiausi jos balso, stebėjau, kaip Dezdemona bėga tarp priešingose scenos pusėse pastatytų kėdžių ir ant jų užšoka. Tai buvo seniai, o pirmieji teatro įspūdžiai jau susipynė su vaizdo įrašais, kur, matyt, ašarų nesimato. Užtat iš atminties dar neišnyko, kaip per „Vėlines“ šviesos ruože virpėjo aktorių plaštakų eilė - tai jaudino, ten pasireiškė siela. Po spektaklio mūsų taksi atsitiktinai sustojo šalia automobilio, kuriame atvėręs duris sėdėjo Eimuntas Nekrošius. Stengiausi mandagiai nežiūrėti, o tai buvo paskutinis kartas. Nors asmeniškai režisieriaus nepažinojau bei priklausau kartai, „Kvadratą“ ir „Pirosmanį“ mačiusiai per ekraną, vis tiek nuo „Otelo“ augau su Nekrošiaus teatru ir jis man svarbus, nors jaučiau, kad iki galo prie jo negalėjau priartėti, bet stengiausi tikėdamasi, kad pavyks kada nors ateityje. Mintyse režisierių įsivaizduoju palenkusį galvą, susikaupusį, rimtą, susimąsčiusį ir rūkantį. Manau, jis vertino darbštumą ir teatro profesijų neaukštino, laikė jas kasdieniu darbu, netgi lengvesniu už daugelį kitų. Režisierius įkūnijo nuolankumą pareigai ir, atrodo, sugebėjo lėtai, bet reikliai, siekti tobulumo. Neskubėdamas, bet nuolat dirbdamas, jis atsilaikė prieš šiuolaikinį spaudimą: „Greičiau! Pirmiau! Daugiau!” Jis niekada nebėgo, o buvo pirmas, - tokį įspūdį palieka jo kūryba.
Vaidas Jauniškis
Jelena Andrejevna (štai čia - 2:44:00) atsisveikina, bet neradusi ant pianino savo kvepalų - „Kur?“, darsyk apeina garbės ratą. Kiekvienas, įsipainiojęs į jos moteriško dvelksmo debesį ir juo apsivogęs, traukia iš kišenių brangų atminimą. O ji po akimirkos visus buteliukus vėl pažeria ant grindų, taip darsyk išdalindama save, kad gerbėjai vėl pultų ir išsitampytų po flakonėlį jos esmę. Skambant arklio žvangučiams ir aidint buteliukams Fausto Latėno klavyre dama vaiduoklė šaukia „Sudie, brangieji“ ir leidžiasi seno profesoriaus ištempiama į kitą pasaulį, nors pačiai taip skaudu, nesinori, kad ir pribūta, pritriukšmauta... O mes, likę šiapus šiandieninės scenos rampos, bandome kaip ir Voinickių dvaro personažai, susirinkti grožio nuotrupas, bandyti į ausis įsirašyti tą buteliukų skambesį, išlaikyti flakonuose užkonservuotą ilgesį ir grožį, kad vėliau atsikimšę juos darsyk mėgintume užuosti išdūkusį kvapą ir kitiems beviltiškai pasakoti, koks jis buvo. Lyg ištikti faustiškos lemties sustabdyti akimirką, nors ir suvokiame, kad graži ji kaip tik dėl to, nes praeina. Sonios monologas skamba jau mums, nes kiti išėjo, apleido, ir sunkus atsisveikinimas virsta išlaisvinančiu - kosulį, mintis, ir bandome užsimiršti darbuose, išblaivėti nuo taip malonių kerų... Tame šmėkštelinčio grožio nykime slypi visas teatro menas, jo matas, bet vis dažniau įsitikiname, kad ne tik teatro.
