Dažnai sakoma, jog esame linkę neįvertinti to, ką turime, ir tarp kasdienybės rūpesčių pamirštame pasidžiaugti savo pasiekimais. Šią vasarą vienas svarbiausių operos pasaulio leidinių, žurnalas „Opera“, išspausdino recenziją apie Vilnius City Operos „Faustą“, grįžtantį jau gruodžio 6-9 d. Tai pirmasis tokio aukšto tarptautinio lygio kritikos atsiliepimas apie „bohemiečių“ veiklą, tad įdomu, kaip užsienio profesionalai vertina lietuvių veiklą ir ką mano apie jos specifiką?
„Vilnius City Opera buvo įkurta 2006 m. kaip projektiniu būdu funkcionuojanti atsvara Lietuvos nacionalinės operos trupei. Nuo to laiko į bunkerį panašioje koncertų salėje, įsikūrusioje kitoje gatves pusėje nuo impozantiško 1974 m. duris atvėrusio operos teatro, pastatyta 14 operų. Ši koncertų salė turi savo privalumų: 960 žiūrovų sėdi labai arti plačios scenos, o spektakliuose groja čia įsikūrę Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai (palyginti jaunas orkestras, įkurtas 1988 m. kaip alternatyva Nacionaliniam simfoniniam orkestrui).
VCO „Faustas“, kurio premjera įvyko 2017 m., režisuotas trupės meno vadovės Dalios Ibelhauptaitės, - lietuvės, kuri daugelį metų dirbo Londone ir turi daug tarptautinių kontaktų (pavyzdžiui, britas Peteris Mumfordas buvo pastatymo šviesų dailininkas). Ji įspūdingai pateikė kūrinio istoriją, mažai trumpino, jis pasižymi veržliu emociniu nuoširdumu ir, prisimenant, kad Lietuva yra atsidavusių katalikų kraštas, drąsa supriešinti kūrinio religiškumą su teatrališkumu (odos kostiumais aprengti vyskupai ir šventieji tampa sekso orgijos nariais balete, kuris nebuvo trumpinamas ir buvo atliekamas dvylikos šokėjų).
Baletas dažniausiai stabdo siužetinį istorijos vystymąsi, bet Ibelhauptaitė puikiai suvedė visus jo elementus į finalinę sceną: širdį veriantį Margaritos silpstančio proto ir išlikusios naivios vilties vaizdinį. Finalinis duetas buvo persunktas įtampos ir skausmo, o choro koda - tiesiog pritrenkianti. Abu: Jekaterina Gončiarova (Margarita) ir Edgaras Montvidas (Faustas) visą laiką vaidino puikiai, tačiau tiesiog sužavėjo šioje scenoje: jie atrado naujų jėgų ir spalvų savo vaidyboje.
Dabar turėtume pakalbėti apie VCO solistų atrankos strategiją. Trupė atsirenka jaunus dainininkus, profesionaliai jau pasirengusius veržtis į tarptautines scenas, be to, namo kviečia Lietuvoje gimusius solistus, jau pasiekusius aukštumų, pasinaudodama trumpu spektaklių blokų laiku ir jų pačių noru aplankyti namus (sunku įsivaizduoti, jog trupė galėtų siūlyti konkurencingus honorarus). Akivaizdu, jog šis modelis veikia labai sėkmingai. Montvidas, „Covent Garden“ teatro jaunųjų solistų programos auklėtinis, pateikė gaivią, energingą ir žavingą Fausto interpretaciją su nuostabiu legato. Gončiarovos Margarita buvo puiki pažeidžiama idealistė, savo emocinę gelmę atskleidusi arijoje „Il ne revient pas“. Laimono Pautieniaus Valentinas įgijo publikos palankumą įsimintinu legato ir patrauklia, prancūzišku tekstu paremta frazuote. Almas Švilpa nėra Šaliapinas, ir porą kartų orkestras užgožė jį žemajame registre, bet jo Mefistofelis buvo itin aktyvus vaidyboje ir charizmatiškas. Gundymo scena su Laimos Jonutytės Marta buvo tikras džiaugsmas.
VCO choras yra sudarytas iš profesionalaus Kauno valstybinio choro ir 17 jaunųjų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų. Jie sukūrė stiprų, disciplinuoto darbo įspūdį, itin aktyviai mėgavosi sceniniu veiksmu ir kartą net užgožė emociškai svarbų momentą (kai Faustas pirmą kartą pagauna Margaritos žvilgsnį). Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas orkestras grojo su didžiule emocine jėga, kartais pritrūkdami subtilumo, bet tai nebuvo problema, nes Montvidas, Gončiarova ir Švilpa itin dramatiškai pasakojo savo personažų nuopuolio istorijas. Tai buvo labai žavingos trupės padovanotas iš tiesų jaudinantis vakaras.“
Andrew Mellor, žurnalas „Opera“, 2018 m. birželis
