Lapkričio 23 d. Rygoje bus išdalinti svarbiausi „Artistų nakties“ - „Spēlmaņu nakts“ - prizai, svarbiausi Latvijos scenos meno apdovanojimai. Latviai turi gerą tradiciją iki to „špylmanų vakaro“ visus nominuotuosius parodyti Rygoje. Taip dar labiau paskatinama domėtis teatru, nors ir šiaip to netrūksta - salės pilnos net darbo dienomis į spektaklius 12 (moksleiviai paaugliai), 16 ar 19 valandą. O Nacionalinis teatras visą lapkritį jau užimtas „korporatyviniais vakarėliais“ - įvairios įstaigos užperka teatrą su jo spektakliais, taip švęsdamos valstybės šimtmetį, kurio pagrindiniai įvykiai telkiasi apie lapkričio 18-ąją, Nepriklausomybės dieną. Žiūrovai - šiek tiek puošnesni nei Lietuvoje, net ir eidami į buvusio tabako fabriko patalpas, kur laikinai įsikūręs „Naujasis Rygos teatras“ (kol rekonstruojamas senasis pastatas). Bet po spektaklių taip pat stoja ploti. „Kas čia per mada?“ - dar vis nesusitaiko kritikai su ne taip seniai pas juos atėjusiu papročiu, estai tai pat stebisi ir jų neaplenkusia mada. Belieka kolegas nuraminti, kad jų žiūrovų entuziazmas, palyginus su lietuvių, skiriasi kaip liuteronų mišios nuo katalikų.
Žiuri peržiūrėjo arti 100 spektaklių ir dabar apdovanojimų laukia menininkai, pristatyti 17 kategorijų. Latvijos teatro draugijos surengta teatro vitrina kitų šalių kritikams leido pamatyti 6-9 spektaklius iš nemenkos įvairovės. Mano matytų vitrinos „šukių“ santykis tarp „gerų“ ir „nelabai“ džiugina - 2:4. Net ir tie „nelabai“ yra gan stipraus vidutinio lygio, ir retrospektyviai prisiminus bendras įspūdis geras, nors žiūrint spektaklius nuobodulio kančia aplankydavo ne kartą. Tada, kai dramaturgijos negelbėdavo forma, o aktorių darbai dažniausia būdavo iliustratyvūs, be antro plano. Antra vertus, kai žvelgi į pristatytus kūrėjus ir nominacijų kiekį vienam ar kitam spektakliui suvoki, kad daug lemia šalies tradicijos ir teatro raida, jiems žinomi kūrėjai ir spektaklių sezono dėlionės: vieni dalykai jiems nauji, įdomūs, kiti - aktualūs, treti - žinomi ir pabodę, o svečiams visa tai gali pasirodyti priešingai. Jų vitrina, patekusi į tarptautinį kontekstą, tampa dar kitokia.
Vidurinė lyga ir žemiau
Dramaturgija visgi nupirko pačius latvius (8 nominacijos!) - nauja Justinos Kļavos pjesė „Sielų blusturgis“ (Dvēseļu utenis) rodo komunalinio buto nuomininkus studentus - keletą latvių, lenkę, vokietį ir rusą gėjų - ir iškelia jų tėvų ir senelių istorijas, pilnas įvairių stereotipų, kuriais ir anūkai vadovaujasi. Juk kas dabartiniam latviui yra Abiejų Tautų respublika, XVII a. užkariavusi dalį Latgalos? O kaip latvių studentai gali atsirevanšuoti vokiečiams už praeitį, nekalbant jau apie rusus, - juk ir patys buvo užkariavę Tobago! Bet toliau istorija žaidžia jais, studentai pešasi, barsto čipsus, lieja alų vienas ant kito ir toliau platina klišes. Spektaklis rodomas moksleiviams, subalansuotas šiai retai teatro auditorijai, tačiau stereotipais viskas ir pasibaigia. Visgi - jei teatras skirtas moksleiviams, tai pirmiausia krenta į akis scenos nešvara ir treninginė estetika, jau tapusi „Dirty Deal teatro“ ženklu (režisierė Inga Tropa). Tai sunkiai palyginama su pačios Justinos Kļavos pernykšte nuostabia latviška Tomo Vinterbergo „Šventės“ adaptacija, (nors ten neabejotinas režisierės Paulos Pļavnieces nuopelnas), čia visgi ji dvelkia latviškais televiziniais „Draugais“.
9 nominacijas pelnė ir Latvijos Nacionalinio teatro didžiojoje scenoje pastatyta Artūro Dīcio pjesė „Net banginiai bijo“ (Arī vaļiem ir bail). Galima pasidžiaugti, kad į sceną atėjo naujas herojus - patogaus gyvenimo pasiekęs plastikos chirurgas, tik ką pasistatęs modulinį namą (moderni dekoracija), bet nesuprantama kaip pamiršęs iškirsti jame langą į saulėtekį. Režisierius Elmāras Seņkovas aktorių ir įdarbina kirsti langą visą spektaklį ir taip simbolizuoti gyvenimo kryžkelę, juoba visi kiti veikėjai irgi eina besisukančiu scenos - ir gyvenimo - ratu. Situacijos sukurtos taip, kad iš spektaklio tuoj, regis, gims naujas teleserialas, kuriam tokie veikėjai kaip tik būdingi. Todėl nėra ko stebėtis, kad spektaklio kaip veidrodžio plūsta žiūrėti plastikos chirurgai, jų pacientai ir kiti patogiai įsitaisiusieji.
Kylant subjektyvios vertinimo skalės laiptais, tas pats Nacionalinis teatras tapo dalimi įvietinto meno: Viesturas Kairišas ir scenografas Reinis Dzudzilo su kostiumų dailininke Krista Dzudzilo taip suderino Oscaro Wilde´o „Salomė“ (6 nominacijos) kostiumus su auksiniais teatro ložių, balkonų ir scenos portalo kraštais, taip puikiai sujungė tekstą su fone nuolatos skambančia Richardo Strausso opera, kad vargu ar kitame teatre tai galėtų suskambėti taip pat - nebent su tokiu pačiu interjeru. Be to, opera visada suteikia atsiribojimo, atsitolinimo įspūdį, tad į legendą žvelgiame per stilizuotą aktorių ir jų kostiumų vaidybą. Antra vertus, spektaklis primena operą ir tuo „atsiribojimu“, kad neturi jokio ryšio su dabartimi ir tampa tiesiog meno raiška, rodoma šeštadienį 12 val. dienos: pasaka suaugusiems. Stilistiškai puiki, nors kai kas sunkiai pagrindžiama (sugalvotas mimų - toreadorų choras). Tik kažin ar „Salomė“ gali įvykti be aktorės, o Agnese Cīrule kuria pernelyg vienplanį paveikslą, dar pademonstruodama savo, kaip aktorės, kančias verkti, o jai uždėtas blizgus mini sijonas ir, be abejo, striptizas, tas kančias perkelia į pigų fyfos lygmenį. Laimei, gelbsti sukauptas, puikiai valdantis teksto bei judesių prasmes Erodas - Arturas Krūzkopas.
Jis kuria ir Žurnalistą Valterio Sīlio režisuotame „Miškinyje“ (8 nominacijos). Tai Kauno dramos teatro spektaklio kopija, tačiau perkelta į mažąją Rygos nacionalinio salę ji praranda epinį atstumą, o aktoriai jau griūna ant žiūrovų savo istorijomis. Deja, režisierius nekeitė vaidybos manieros, ir tik pačių aktorių santūrumo dėka kai kurie (pirmiausia minėtas „latviškas Čiučelis“) regisi įtaigesni, tačiau visi sutinka, kad Jānio Balodžio pjesė yra tragiškai per ilga.
Girtas kalbà
Nors Alvio Hermanio spektaklį „Girtas dievulis“ (Dieviņš pillā) mačiau patį pirmą ir jis ne tiek nuvylė, kiek nepatenkino lūkesčių, susikurtų prisimenant jo interpretaciją apie kitą poetą - „Ziedonis ir visata“, ilgainiui teko pripažinti, kad tai vienas pačių stipriausių šių metų latvių pastatymų (ir, keista, sulaukęs tik dviejų nominacijų). Bet ir personažas kitas: jei su Ziedoniu galėjo tapatintis visa latvių tauta, tai poetas Aivaras Neibartas buvo autsaideris, žongliravęs kalba ir likęs už mokyklinių programų lauko.
Jo scenos erdvė padalinta perpus, kruopščiu sudėliojimu primenanti „Ilgo gyvenimo“ (paties Hermanio scenografija): kairėje garso studija skirta kalbos fiksavimui ir jos reprodukcijai, čia Neibartas varto žodynus, skonisi latviškais žodžiais, iš jų veda naujus, ritmuoja, rypuoja, repuoja ir įrašinėja į aibes juostinių magnetofonų; dešinėje - vieta, kur natūraliai kalba gimsta, tai poeto šaknų, jo lovos, spausdinimo mašinėlės, gamtos, džiovinamų žolelių ir varomos per kelis aparatus samanės ir trauktinių namai.
Per vidurį yra devintojo dešimtmečio estrada su baltų-pilkų spalvų kvadratėliais, čia Neibartas skaito eiles ar atlieka dainas pagal savo žodžius (jas anuomet kūrė roko grupė Dzeltenie Pastnieki). Įdomu stebėti poetą, kuriantį pasaulį iš kalbos, o vėliau ir joje įsikalinantį, priklausomą nuo jos - jis geria kalbą ir žodžius kaip trauktinę iš vieno ar kito mėgintuvėlio ar kolbos, eksperimentuoja ekstraktais iš žodžių ir augalų šaknų, kol nusitašęs užknarkia. Neibarto, savotiško senuko-nykštuko personažas kuriamas preciziškai, niuansuotai iki menkiausių detalių, bet tai įdomu žiūrėti kokį pusvalandį. Atrodo, kad Hermanis publiką įspraudė į situaciją, kai ji turi kentėti svečią, kuris iš pradžių domina egzotika, bet vėliau įkyri, prisigeria ir pats vienas maudosi žodžiuose, juos užpildamas samane iki sąmonės netekimo. Gal būtent taip ir būdavo Neibarto gyvenime.
Turiu prisipažinti, kad Hermanis mane apgavo. Nespėjau žvilgterėti į programėlę, tik žinojau, kad tai - apie Aivarą Neibartą, apie kurį Hermanis spektaklį svajojo sukurti jau seniai. Jo aktorė Guna Zariņa taip pat svajojo sukurti vyro vaidmenį - ir ji tai gavo su kaupu, o finale man liko ploti barzdą nusiėmusiai moteriai. Jos sukurtas Neibartas pritrenkia. Bet visgi spektaklis neišeina toliau karnavalinio efekto - lyčių sukeitimas nepagrįstas jokiu sumanymu, o tik aktorės profesionalumu ir išpildytais norais. Bet nei spektaklio, nei eilių kompozicijose nėra ypatingesnių akcentų. „Sėdžiu ant debesies, vėjas pučia mane į šviesą“, valiūkiškai sako poetas ir nulekia į šviesą. Galbūt į gaisrą, kuriame žuvo 2001-aisiais. O galbūt į niekur, taip ir likdamas daugelio latvių galvose kaip dar viena egzotika, kurią Hermanis norėjo prikelti-priminti. Šiuo požiūriu - spektakliu, atkartojančiu pačią gyvenimo situaciją - jam tai pavyko.
Palaidoti mumiją
Spektaklį „Paskutinė Lenino eglutė“ pastatė filosofas, kino scenaristas, filmo ir mokslinių studijų apie Aleksanrą Piatigorskį autorius Uldis Tironas, geriausiai žinomas kaip puikaus žurnalo „Rīgas laiks“ įkūrėjas ir redaktorius. Žurnalo redakcija buvo greta „Naujojo Rygos teatro“, tad jis su aktoriais susitikdavo ir tose pačiose kavinėse, ir teatro užkulisiuose. Šįmet pagaliau buvo suvienytos pajėgos ir gimė filosofinė makabreska apie nepalaidojamą Leniną.
Autoriaus profesija svarbi: žiūrint spektaklį matyti, kad jam svarbiau mintis nei nuosekli logika ar personažo psichologija, jis laisvas nuo literatūrinio interpretavimo tradicijų, todėl net nežinodamas gali kirsti tam tikras sienas, laikytis tik punktyrinių linijų. Vaidmenų subtilybes jis palieka Viliui Daudziņiui (Leninas) ir kitiems Hermanio aktoriams, kurie maudosi formalistiniame futuristinių judesių, dadaistinių žaidimų stiliuje, atėjusiame beveik iš tų metų, kada Lenino smegenis jau ėmė kaustyti sifilis (žinoma, kad Leninas lankėsi „Cabaret Voltaire“ ir greta gyveno Ciuriche). Vaidybos maniera primena pirmuosius Koršunovo oberiutų pastatymus, o gestikuliaciją ir baimės atmosferą dar labiau sustiprina „nosferatiški“ gydytojų, žiaurių seselių ir Krupskajos veidai, žaidimai šviesotamsa. Bet svarbiausias čia yra gerklėj stingstantis juokas, nes visai pagal Gogolį suvokiame, kad juokiamės iš savo kraupios praeities (na, tie, kurie tai patyrė).
Leninas nebeįgalus, jis negali ištarti nė žodžio, o jei ištaria, tai vietoje vaikiškos skaičiuotės - „eni beni triki traki“ - sušunka „Trockis! Oportunistai!” Jis priešinasi gydymui, nesileidžia kad statytų klizmą, didelėse „antelėse“ patiekia geltoną ar mėlyną šlapimą. Niekaip nenumiršta, net nusiplūkusi Krupskaja ištaria „zajabal“. Juo rūpinasi latvis gydytojas (kažkodėl tarpais prabylantis lietuviškai) ir ištikimi latvių šauliai.
Režisierius pritaiko karnavališką schemą - ir politikai serga, galuojasi, miršta, jie yra iš kūno ir skysčių, nors mes skaitėme tik jų mintis, kurias buvome priversti kartoti kaip burtažodžius. Na, ir dar kai kas lankė mumiją, preparuotą ir nebežinia kieno ir kokį kūną.
Bet Lenino laidotuvės tampa savotiška eglute pionieriams, virsta įvairių ritualų suma -Tibeto mirusiųjų knygos instrukcija, šamanų apeigomis, pionierių rikiuote su raudonais kaklaraiščiais ir Egipto dievų atributais ant galvų, o eglutė yra ir mauzoliejus, ir zikuratas, ir faraono piramidė su Lenino galva viršuje. Pionieriai vėliau sukasi kaip dervišai, lyg Tironas atvirai cituotų No99 „Revoliuciją“. Leninas miršta ir vėl prisikelia kaip Ozyris, jis dviveidis kaip Janas, kalbantis marksistines teorijas ir čia pat liepiantis sunaikinti inteligentiją ir prostitutes, šaudyti visus, kas prieš pasaulinę revoliuciją. Jis užrakinamas spintoje, įkalinamas mauzoliejuje, bet vis tiek iš jo šypsosi mums mojuodamas, o jį ištikimai saugo latvių šauliai.
Režisierius sukuria spektaklį, kuriame pažvelgia į SSRS istoriją, siedamas ją su kitais laikotarpiais ir išvesdamas akivaizdžią liniją su senosiomis asmens kulto civilizacijomis, kur faraonai ir vergovė, pirmykščiai atnašavimai vadams, pionieriškos skanduotės ir užkalbėjimai, pasaulio keitimo projektai ir cheopsiškos piramidės buvo kraupi kasdiena, tik dėl rūpesčių išlikti nebematoma, o šiandien nebereflektuojama.
Tai atrodė vienintelis toks aštrus ir adekvatus savo forma spektaklis, tebeaktualus ne vien latviams su jau nukeltu šaulių paminklu, bet ir gretimoms šalims. Ar tik dvi nominacijos - aktoriui ir šviesų dailininkui - reiškia, kad jo aktualumas jau praėjo? Norėtųsi tikėti, bet tai būtų savęs užkalbėjimas.
