Statistika byloja šiuolaikinio šokio naudai - spektaklių daugėja, studijuojančių šiuolaikinį šokį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) - taip pat, kone kasmet į puikias užsienio mokyklas mokytis šokio išvyksta Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų gimnaziją baigę jauni žmonės. Šiandien prie vakarietiškos praktikos Lietuvos šokį artina ir pagaliau įsitvirtinusi (nors jau ne vienerius metus vykstanti) Šiuolaikinio šokio asociacijos (ŠŠA) organizuojamų kasdienių trenažų praktika. Trijuose didžiuosiuose miestuose - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje - trenažus organizuojantys ŠŠA nariai Greta Grinevičiūtė, Marius Pinigus ir Agnija Šeiko pasakoja apie tokios veiklos būtinybę aukšto lygio šokio raidai, profesionalumo kaip požiūrio, o ne patirties, klausimą bei, žinoma, šokiui skirtų erdvių situaciją didžiuosiuose šalies miestuose.
Kas yra kasdieniai trenažai? Kada ir kaip jie prasidėjo jūsų miestuose?
Marius Pinigis: Kasdieniai trenažai yra ŠŠA iniciatyva, siekianti per kasdienes šokio pamokas vienyti profesionalius šokėjus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Jų metu šokio profesionalai tarpusavyje dalinasi žiniomis, palaiko šokėjams būtiną fizinę, techninę formą, o tai ypač svarbu laisvai samdomiems šokėjams, kurių užimtumas projektuose yra nepastovus. Kaune ŠŠA kasdieniai trenažai nuosekliai pradėjo vykti 2017 metų spalį Kauno kultūros centre.
Agnija Šeiko: Klaipėdoje trenažai vyksta Kultūros fabrike. Anksčiau jie vykdavo priešokiais, o pernai, kaip ir kauniečiai, turėjome pirmą išties sėkmingą, sistemingą kasdienių trenažų sezoną. Mane pačią kasdienių trenažų idėja sužavėjo prieš 15 metų Olandijoje, kur laisvai samdomi šokėjai jau tada turėjo galimybę 2-3 kartus per savaitę lankyti profesionalams skirtas pamokas ir taip nuolat palaikyti profesinę formą. Tuo metu Lietuvoje nuolat tobulėti galėjo tik valstybinių teatrų ir Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai.
Greta Grinevičiūtė: Pati su kasdieniais trenažais susidūriau studijų LMTA metu, kai juos ŠŠA iniciatyva vedė Rūta Butkus. Mūsų kursas juos lankė tol, kol iniciatyva nuslopo. Baigusios studijas su kursiokėmis tapome ŠŠA narėmis ir stipriai palaikėme kasdienių trenažų idėją, suvokdamos, kad turime sukurti sąlygas mums, laisvai samdomiems šokėjams, nuolat palaikyti profesinę formą. Šį sezoną Vilniaus trenažai vyksta Menų spaustuvėje.
Kaip šiuolaikinio šokio šokėjai palaikydavo profesinę formą, kol nebuvo kasdienių trenažų?
Greta Grinevičiūtė: Ne visi ją palaikydavo. Kai kas turėjo pakankamai kūrybinės veiklos, kiti tiesiog aktyviai judėjo, pavyzdžiui, vaikščiojo į sporto salę, bėgiojo. Valingiausieji šokdavo individualiai. Statydama monospektaklį supratau, kaip tai sunku - pirma, grupė stipriau motyvuoja, antra - būdamas vienas nematai savęs iš šalies, negauni pastabų, ne visuomet gali suprasti, kur reikėtų pasistengti. Tokiomis sąlygomis ne taip greitai formuojasi savianalizė ir savistaba.
Agnija Šeiko: Klaipėdoje populiaru buvo jungtis prie baleto šokėjų valstybiniuose teatruose. Pati lankiau jogą, TRX treniruotes.
Marius Pinigis: Klausimas labai individualus. Pats turiu suformavęs stiprią kasdienę fizinės, techninės formos palaikymo discipliną, formą palaikydavau ir vesdamas pamokas universitete ar Judesio Laboratorijoje, važiuoju stažuotis į šokio seminarus. Be to, esu iš tų, kuriuos Greta įvardino kaip turinčius pakankamai kūrybinės veiklos, leidžiančios palaikyti formą natūraliai.
Kuo kasdienių trenažų užsiėmimai reikšmingi profesionaliam šiuolaikiniam šokiui Lietuvoje?
Agnija Šeiko: Visų pirma - šiandien tai vienintelė galimybė laisvai samdomiems šokėjams sistemingai tobulėti, kad bet kada „įšokę“ į naują projektą jie galėtų užtikrinti aukštos kokybės, profesionalų savo pasirodymą.
Marius Pinigis: Tai - techniniai dalykai, o greta to trenažai padeda stirpinti Lietuvos šiuolaikinio šokio bendruomenės ryšius, skatina atvirumą, suteikia galimybę dalintis sukaupta patirtimi, stažuotėse, seminaruose surinkta medžiaga. Tai tampa ir viena platformų, leidžiančių palaikyti ryšį su trumpam į Lietuvą sugrįžtančiais užsienyje studijuojančiais ar dirbančiais šokėjais.
Greta Grinevičiūtė: Galiu tik pridurti, kad, mano nuomone, būtų naudinga ŠŠA nariams iškelti sąlygą per metus sudalyvauti atitinkamame kiekyje trenažų. Nebūtina eiti kiekvieną savaitę, netgi nebūtina šokti - užtektų stebėti, tačiau reikėtų per metus sudalyvauti nustatytame skaičiuje užsiėmimų. Tai svarbu, kad šokėjai suvoktų kontekstą - matytų, kas kuo užsiima, kokie stiliai vyrauja ir atsiranda, suvoktų savo darbą Lietuvos kontekste.
Kaip bandote pritraukti žmones į kasdienius trenažus?
Greta Grinevičiūtė: ŠŠA ir Lietuvos šokio informacijos centras paskelbia informaciją ir tie, kuriems aktualu, trenažus susiranda. Neturim tikslo pritraukti kuo daugiau žmonių - svarbiausia ir smagiausia yra sulaukti norinčių tobulėti profesionalų.
Marius Pinigis: Kaune laisvai samdomų šokėjų bendruomenė kiek mažesnė, tad naudojamės socialiniais tinklais, bet to, kviečiu prisijungti Judesio Laboratorijos Kaune žmones, kuriems šokio ir judesio po šia vėliava negana.
Agnija Šeiko: Klaipėdoje informacija dažniausiai keliauja iš lūpų į lūpas, taip pat turime skelbimą Kultūros fabrike.
Kiek ir kokie žmonės susirenka į kasdienius trenažus?
Marius Pinigis: Žmonių skaičius kinta. Dalis susirenkančiųjų yra ŠŠA nariai, dalis - pretendentai jais tapti, kiti yra šokėjai, trumpam grįžtantys į Lietuvą kūrybiniais, atostogų tikslais. Taip pat susirenka kiti profesionalūs šokėjai ar link to kylantys žmonės. Džiugu, kad vis atsiranda naujų žmonių (nebūtinai ŠŠA narių) norinčių jungtis į šokio bendruomenę, būti aktyviais jos dalyviais, ar tiesiog palaikyti/kelti savo fizinę, techninę formą.
Šįmet nuspręsta leisti trenažuose dalyvauti ir neprofesionaliems šokėjams - norisi plačiau atverti ŠŠA veiklą ir ne jos nariams leisti iš arčiau susipažinti su šia organizacija, sužinoti, kas vyksta Lietuvos šokyje, kokie rengiami spektakliai ar festivaliai. Be to, laisvai samdomų šokėjų užimtumas gana padrikas, tad siekiant išlaikyti veiklos tęstinumą būtina pritraukti ir daugiau žmonių.
Agnija Šeiko: Klaipėdoje į trenažus greta profesionalių šokėjų taip pat ateina ilgametę šokio patirtį turintys žmonės, šokio ir teatro studentai, profesionalūs aktoriai. Sulaukiame vidutiniškai 8 žmonių.
Greta Grinevičiūtė: Vilniuje susirenka iki 15-os šokėjų. Tai labai daug, todėl pamažu grįžtame prie idėjos apriboti trenažų prieinamumą neprofesionalams. Kai kurie jų puikiai įsilieja, nereikalauja papildomo mokytojų dėmesio, patys tobulėja. Tačiau atsiranda ne visai profesionaliai žiūrinčių į procesus ir tai kartais stabdo grupės dinamiką. Juo labiau, kad šiandien turime daugybę aukštos kokybės šokio studijų neprofesionalams - Low Air, Šok šok, Sigutės Juraškaitės šokio pamokos...
Kaip vedantieji kasdienius trenažus prisitaiko prie skirtingų lygių šokėjų?
Agnija Šeiko: Paprastai orientuojamės į vidutinio ir aukštesnio lygio šokėjus. Pernai pradėję sistemingai dirbti, pirmąjį pusmetį turėjome pildyti spragas. Dabar ištvermė ir forma nebekelia problemų, tad toliau tobuliname techniką. Studentams ir neprofesionalams šiek tiek sunkiau, tačiau negalime jiems skirti individualaus dėmesio, tad jie turi dirbti patys.
Greta Grinevičiūtė: O šokėjai profesionalai geba patys susitvarkyti - jei kažkas negali padaryti vieno ar kito judesio dėl įgūdžių stokos ar traumų, padaro kažką kita, improvizuoja ir atranda, kaip prisitaikyti ir toliau mokytis. Svarbiausia - nestabdyti bendros tėkmės ir dinamikos.
Kaip pavyko rasti ir kaip pavyksta išlaikyti erdves, reikalingas kasdieniams trenažams?
Agnija Šeiko: Trenažus finansuoja ŠŠA, resursais prisideda vietiniai iniciatoriai. Dėl Kultūros fabriko patalpų pati turėjau dirbti kelerius metus, nes ilgą laiką ten kūrėsi kone vien komercinė veikla - mėgėjų būreliai. Teko ilgai kalbėti su vadovais, kol profesionalūs menininkai buvo priimti palankesnėmis sąlygomis. Be to, dienomis patalpos tuščios ir tai palanku trenažų organizavimui.
Marius Pinigis: Su Kauno kultūros centru buvo paprasčiau - prieš metus, kai kultūros centras pradėjo atsinaujinti, su Mantu Stabačinsku gavome jų siūlymą vykdyti su šokiu susijusią veiklą. Pasiūlymas kaip tik sutapo su ŠŠA idėja įtvirtinti kasdienių trenažų veiklą Kaune, tad čia ir atsidūrėme.
Kaip apibūdintumėte šokėjams skirtų erdvių situaciją savo mieste?
Greta Grinevičiūtė: Būdama laisvai samdoma šiuolaikinio šokio šokėja, matau, kad Vilniuje turime Menų spaustuvę. Ir viskas. Aišku, dar yra LNDT Mažoji salė, Čiurlionio šokio teatras, tačiau tai - brangios erdvės, o pastaroji ir atmosferiškai bei stilistiškai ne visai tinkama šiuolaikiniam šokiui. Šiai dienai Menų spaustuvės, regis, užtenka, tačiau situacija greitai keisis. Kita vertus, dėl mažo erdvių pasirinkimo šokis keliasi į kitas erdves ir taip gimsta puikūs spektakliai.
Marius Pinigis: Dažnai viešojoje erdvėje girdime jau įsisenėjusią problemą - profesionalams skirtos šokio erdvės trūkumas. Iš dalies ją sprendžiame, nes per kasdienių trenažų veiklą (mano atveju dar ir Judesio Laboratorijos veiklą) Kauno kultūros centre pavyko bent jau išspręsti grynai šokiui reikalingos ir pritaikytos studijos klausimą. Laukiame paskutinių remonto darbų ir Kaune turėsime erdvę repeticijoms, pamokoms, netgi kūrybinių darbų studijiniams variantams parodyti. Neslėpsiu, šią vasarą teko pačiam įdėti daug darbo, kad galiausiai tai turėtume. Tikimės, kad savo veikla, kasdieniais trenažais ir apskritai profesionalų buvimu Kauno kultūros centre išjudinsime ir taip reikalingos erdvės spektakliams rodyti klausimą.
Agnija Šeiko: Klaipėdoje situacija nebloga. Klaipėdos universitete (dabar - LMTA) turime prof. Gudavičiaus salę - geriausią Lietuvoje, įrengtą pagal visus reikalavimus, labai jaukią. Tiesa, ją dabar dažniau užims Klaipėdos muzikinis teatras, kurio salė uždaroma rekonstrukcijai. Gerą salę turi Kultūros fabrikas, nors grindys ne visai tinkamos, tad turime kloti savo dangą. Klaipėdos dramos teatras turi repeticijų salę, kurioje galima šokti. Komercinių patalpų palėpėse įsikūrę Beatos Molytės baleto mokykla ir Saidos šiuolaikinio šokio mokykla. Džiugina privačios iniciatyvos įkurti nedideles repeticijų sales netikėtose erdvėse.
Ar jaučiate poreikį rengti kasdienius trenažus mažesniuose miestuose?
Marius Pinigis: Būsiu skeptiškas tokios idėjos atžvilgiu. Manau, čia reikėtų atskirti kasdienius trenažus, skirtus šokėjams-profesionalams, ir šokio sklaidą Lietuvoje. Pagrindinė šokėjų migracija vyksta būtent tarp trijų miestų - Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, kur yra daugiausiai trupių. Mažesniuose miestuose būtų protingiau organizuoti intensyvias dirbtuves, išvykas su seminarais, nes ir ten dirbančių šiuolaikinio šokio šokėjų profesionalų nėra daug. Tad kažin, ar kasdieniai trenažai turėtų tęstinumą. Kaip ir minėjau, galima būtų mąstyti tiesiog apie platesnio profilio šokio sklaidą, ką, beje, kai kurie teatrai ar kūrėjai jau daro - vežant spektaklį, likti tam tikrame mieste ilgiau ir vesti dirbtuves, susipažinti su ten dirbančiais šokio mokytojais, pedagogais, kitais šokio atstovais.
