„Aš esu baletmeisteris, ant mano pečių išaugo visas Tarybų Lietuvos baletas...“ Kokia leksika! Priešistoriniai laikai. Tada „Literatūra ir menas“ buvo vienintelis kultūros savaitraštis (šventieji visuotiniai šeštadienio skaitymai!), užtat ten ir užėjo tas baletmeisteris su ta leksika, ir pareiškė, kad jam netrukus sukaks šešiasdešimt ar septyniasdešimt, ir todėl redakcija turėtų...
Pirmą kartą dirbau redakcijoje ir pirmą kartą iš arti mačiau tokį menininką. Garsų, daug nuveikusį, tituluotą. Persipelniusį - kaip artistai kartais šaipydavosi iš tarybinio garbės vardo nusipelnęs meno veikėjas. Iki tol jie būdavo arba scenoje, arba „Literatūros ir meno“ puslapiuose. Į galvą neateitų, kad įmanoma šitaip - ateiti į redakciją, išdėstyti savo reikšmę lyg deklamuotum enciklopediją ir... Kas toliau?
Toliau nuėjau pas savo tiesioginį vadą, pas žmogų-mitą Evaldą Matvieką, kuris šimtą metų buvo „Litmenio“ redaktoriaus pavaduotojas menų skyriui. Redaktoriai keisdavosi, Matviekas buvo amžinas. Štai, pasakojau nusigandusi, atėjo baletmeisteris, kuris sako, kad ant jo pečių užaugo tas baletas ir kad jam ten šešiasdešimt ar septyniasdešimt... Tada išgirdau iš Matvieko nemirtingą frazę:
- Ir jis nori apie tai pasiskaityti laikraštyje.
...
Pasirodo, tai įprastas reiškinys. Menininkas kuria ir staiga jam prisireikia patvirtinimo, kad jis kuria gerai. Ypatingai gerai. Jis sveiko proto, jis tikrai talentingas, įvertintas, išgirstas ir išgirtas, persipelnęs, bet jis nori dar ir dar kartą apie tai pasiskaityti. Ir jis ima labai rūpintis savo nuopelnų aprašymu, ir virsta anekdotiška figūra. Laikui einant sutikau daug talentingų menininkų, panašiai kaip tas baletmeisteris deklamuojančių savo reikšmę ir nešančių ant pečių visą užaugintą meną. Jų nerimas ypač paūmėdavo prieš apvalias sukaktis, kurioms pavadinti irgi nugirdau įdomų žodį - jebiliejus. Normalu. Viskas normalu. Taip reikia.
Įamžinimu susirūpinusį baletmeisterį dabar prisiminiau, skaitydama ir nebeskaitydama ilgus įsiaudrinusio režisieriaus monologus apie svarbiausią - teatre, festivalyje, gyvenime, pasaulyje - JO spektaklį, aktualumą, reikšmę, triumfą, kosminę pergalę, kurios niekas kitas nesuprato, neįvertino, neužkėlė į tą aukštį, nuo kurio tik jam vienam matosi ir kalbasi, ir rašosi, ir taškosi...
Irgi normalu. Menininkui juk būtinas dėmesys ir vertinimas. Dialogas su tais, kam jis kuria. Ir net į jokią redakciją nebereikia eiti, kai ima kelti nerimą nuosavi pečiai, ant kurių išauga ypatingi, naujas epochas pradedantys spektakliai. Kiekvienas internete gali turėti savo statinę, tvorą, sienlaikraštį - bylok, skelbk ir tą pačią akimirką esi išgirstas.
Tik štai, kai leksika ima lenkti Vandalo lygį ir kai ant vienos statinės susitinka keli Vandalai, vienas už kitą reikšmingesni - o savo reikšmingumą Vandalas geba parodyti tik žemindamas kitą - verta prisiminti ir tokį daiktą kaip etika. Bendravimo. Diskusijų. Profesijos. Nebadysim pirštais, kas ir kokiais brūkštelėjimais sutrypė etiką prieš savaitę ar dvi. O juk feisbuko Vandalas - jūs žinote, apie ką čia - tikrai kuria ypatingą teatrą, o jo sutryptos pavardės randamos po recenzijomis, kurios ne volioja jį purve, o patvirtina jo kūrybos išskirtinumą.
Per mažai patvirtina? Norisi superlatyvesnių superlatyvų? Kasdien pasiskaityti ką nors naujo apie savo neprilygstamumą?
...
Stengiuosi išvengti pavardžių. Nes atvejai, kuriuos čia pasakoju, tipiniai, besikartojantys amžių amžiais. Štai, pavyzdžiui, aštuoniasdešimtmetė artistė kadaise ištarė: užrašykite mano gyvenimą - jis panašus į pasaką. Dvidešimtmetė užrašinėtoja pakluso ir nuoširdžiai surašė viską, kaip artistė pasakojo. Paskui iš gėdos prasmegti norėjo, susivokusi, kokių fantazijų - greta faktų - pamaldžiu veidu prirašė ir net paviešino. O juk artistai paprastai turi ištisą repertuarą apie savo neįtikėtinus gyvenimus. Nušlifuotą, daug kartų perpasakotų pasakų rinkinį. Bet pasikalbėkim su tų gyvenimų liudininkais, atsiverskim praėjusio laiko dokumentus - ir pasakos išgaruoja, kyla kiti variantai. Kartais siaubingai nepanašūs. Kultūros istorikai susiduria su tokiais reiškiniais. Irgi normalu. Netgi du trys klasiokai savo nuotykius prisimena keliais variantais, o jau menininkai - mitologijų bedugnės.
Užtat kai režisierius pareiškia „kalbėsime atvirai“ ir ima pasakoti, kaip jis kūrė tą svarbųjį ypatingąjį be galo aktualų ir aštrų bei pranašišką spektaklį, kuris patyrė tokį triumfą, kokio pasaulis neregėjo, ir kai jis mini pavardes aktorių, su kuriais dirbo, o šie, pasirodo, niekaip neįstengę net iki premjeros išmokti teksto, net nepaklusę jo koncepcijai, ir kiek buvę trukdžių, bet režisierius juos titaniškai įveikė, nors premjerą teko nukelti kitam sezonui... Laba diena, sakau, o ar tie paminėti ir nepaminėti aktoriai, o visi, kas dalyvavo repeticijose, kas filmavo jas, ar neprisimena, kaip jie - JIS - kūrė? Ar repetavo vienas režisierius ir daugiau nėra kam papasakoti, papildyti, patikslinti? Štai toks vienpusis liudijimas paliekamas kultūros istorijai? Žinoma, su etikos pažeidimo prieskoniu, nes argi aš atrodysiu didelis, jei netrypsiu aplink esančių? Ir juk ne aštuoniasdešimtmetis kalba dvidešimtmetei. Tikrai, jeigu jau užsimota restauruoti, kaip buvo sukurtas toks iškilus spektaklis, kodėl apsiribota vienu pašnekovu? Ar kad jis labiausiai troško pasiskaityti apie tai? Ir troško, kad ir kiti skaitytų tai, ką jis pasakoja ir skaito?
...
Rašau ne kultūros istorijai ir ne amžinybei. Rašau šiandien skaitantiems ir šiandien siautėjantiems feisbuko vandalams, kurių replikų nesirengiu platinti. Tik priminsiu, kad anais priešistoriniais laikais nepatenkinti režisieriai eidavo skųsti kritikų į vadinamąjį Centro Komitetą - pas aukščiausius partinius vadovus, o šie iš aukštai ką nors uždrausdavo. Dabar, taip, jie eina į feisbuką. Juk net eiti nereikia. O noras skųstis išliko.
Atsimenat, ką girdėdavome sename gerame spektaklyje: „Sutinku su viskuo, kad tik būčiau mažumėlę didesnis“. Iš kieno čia spektaklio? Taip, iš to paties beprotiškai talentingo režisieriaus. Personažo šūkį jis perkėlė į interneto komentarus, mažumėlė virto begalybe ir nekorektiškomis atakomis prieš kritikus, kurie nepaklūsta režisieriaus vaizduotei ir neparašo tokių pagyrų, kokias šis linkęs pasiskaityti. Tačiau jeigu žmogus neturi vidinių stabdžių, o jų vis dėlto reikia ir feisbuko saviraiškoje, - yra įstatymo nuorodos. Feisbukas - vieša erdvė ir kiekvienas brūkštelėjimas, kuris pažeidžia kito žmogaus teisę į garbę ir orumą, gali tapti medžiaga bylai teisme, kaip jau ne kartą yra buvę. Ir tai ne anekdotas.
Pasiskaitei, režisieriau.
