Su Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovu ANDRIUMI JEVSEJEVU susitikome Vilniuje, kad pakalbėtume apie Panevėžį. Šis miestas kažkada pelnytai didžiavosi savo teatru, kurio legenda dar ir dabar sklando po miestą ir Lietuvą. Ar ši legenda įkvepia šiandienai, o gal kaip tik primeta tam tikrų lūkesčių, reikalavimų, varžančių jaunus kūrėjus, ieškančius savosios teatrinės kalbos?
2017 metais vadovavimą Juozo Miltinio dramos teatrui perėmė Leonas Blėdis, o kartu su juo į gimtąjį miestą dirbti teatro meno vadovu sugrįžo ir kitas panevėžietis, teatro kritikas ir dramaturgas Andrius Jevsejevas.
Tiek Andrių, tiek Leoną su Juozo Miltinio teatru sieja ne tik Panevėžio miestas, tačiau ir tai, kad jų tėvai - aktoriai Valerijus Jevsejevas ir Vaclovas Blėdis - kūrė Panevėžio teatro istoriją. Tad, galima sakyti, jie ir užaugo su teatru.
Pirmojoje pokalbio su Andriumi Jevsejevu dalyje kalbėjomės apie tai, kokį Panevėžio teatrą jis įsivaizduoja šiandien. Koks yra teatro santykis su miestu? Kokios temos ir problemos šiandien yra aktualiausios miesto prie Nevėžio auditorijai? Kaip į teatrą pritraukti jauną žiūrovą?
Panevėžio teatro istorija yra neatsiejama nuo režisieriaus Juozo Miltinio vardo. Kai pradedame kalbėti apie Panevėžio teatrą, nori tu to ar nenori, Miltinio figūra iškyla kaip ištisos epochos, kuri dabar jau tapo praeitimi, simbolis. Tad jau nebeklausiu, ar Miltinio tradicija teatre dar gyva. Mane labiau domina Miltinio mitas, sklandantis Panevėžyje. Kiek tas mitas šiandien padeda, o kiek galbūt trukdo plėtoti savąją teatro viziją. Juk tas mitas atkeliauja su tam tikrais savo reikalavimais, lūkesčiais, koks turėtų būti teatras.
Dar keli miltinukai yra likę teatre. Galiausiai šalia teatro yra likę keli vyresni autoriai, kurie lankosi mūsų renginiuose, ateina į premjeras, bendrauja. Miltinio mitas yra tarsi dviašmenis kalavijas. Viena vertus, jis įpareigoja. Tačiau iš kitos pusės, mes jaučiamės ramūs. Savo rankose laikome kozirį, nes esame teatro vaikai, o vaikams daug kas yra atleidžiama. Nors prieš 15 metų ir išvykau iš Panevėžio studijuoti, tačiau išlaikiau ryšį su teatru, jo žmonėmis. Man yra atpažįstamas teatro kvapas ir jaučiuosi taip, tarsi teatre galėčiau vaikščioti aklinoje tamsoje, nes pažįstu kiekvieną kampą ir žinau, jog niekur neatsitrenkčiau. Nebent kas netikėtai perstumdytų baldus...
Mes su Miltinio mitu šiek tiek žaidžiame. Suvokiame, kad tiek teatrui, tiek miestui tam tikra mitologija tikrai nėra blogai. Miestui reikia savojo pasakojimo ir puikus to pavyzdys šiandien gali būti Šiauliai bei Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“. Čia miesto mitu pretenduoja tapti net ne ta reprezentatyvioji miesto pusė.
Miltinio asmenybė šiuo atžvilgiu yra didžiulis turtas Panevėžiui. Gal negalima sakyti, kad Panevėžys išaugo aplink teatrą, tačiau, kai Miltinis čia atvažiavo, mieste gyveno apie 30 tūkst. žmonių. Tuo tarpu, kai jis paliko teatrą, Panevėžyje buvo apie pusantro šimto tūkstančių gyventojų. Vadinasi, miestas augo kartu su teatru.
Dabar miestas po truputį nyksta ir galima suprasti, kodėl. Jauni žmonės išvažiuoja, nes čia paprasčiausiai nėra ką veikti. Čia nėra humanitarinio profilio aukštosios mokyklos, aplink kurią galėtų burtis kultūrininkų bendruomenė. Juk kiekvienai bendruomenei reikia nuolatinio papildymo. Tai neturi būti bebrų užtvanka, kurioje vanduo sustoja, visi išmiršta, o po to formuojasi nauja. Taip dalykai nevyksta, nes tai yra pirmas žingsnis į mirtį - tiek miesto, tiek teatro. Tad pasinaudojant Miltinio mitu norisi atverti tiek patį miestą, tiek teatrą.
Tad ir bandom išnaudoti tą mitą. Panevėžyje galima prisiklausyti įvairiausių kalbų apie Miltinio dvasią. Skaičiau vieną rusės teatrologės straipsnį, kur jai buvęs Miltinio teatro vadovas pasakojo apie tai, kad jis eina prie Miltinio kapo, kad Miltinis su juo šneka ir sako, kad viskas yra gerai, kad jis eina teisingu keliu. Viena vertus, tokios kalbos kelia šypseną. Kita vertus, mes tik ką atėję į teatrą vienu iš pirmųjų savo žingsnių nusprendėme visą parą buvusiame Miltinio kabinete palikti degančią šviesą, kad žmonės nebijotų vaiduoklių. Po kurio laiko mes iš Juozo Miltinio palikimo studijų centro pasiskolinome repeticijų garso įrašus ir paleidome juos skambėti kabinete. Ir dabar iš kabineto girdėti Miltinio balsas. Eidamas pro šalį, kartais gali išgirsti kokią genialią mintį.
Manau, kad Miltinis gali būti įkvėpimas jauniems žmonėms. Nors mes abu su teatro vadovu Leonu Blėdžiu esame panevėžiečiai, tačiau mums grįžimas į Panevėžį po ilgos 15 ar 17 metų pertraukos yra gana komplikuotas. Juk buvom susikūrę savo gyvenimą kituose miestuose: aš - Vilniuje, Leonas - Kaune. Dabar grįžome į namus, kuriuose praktiškai nieko nebeliko, nes mano tėvai jau gyvena Vilniuje, Leono mama gyvena Kaune. Žingsnį į Panevėžį mes traktuojame kaip savotišką Erasmusą, kurio metu galime atsidėti kūrybai.
Kadangi jau pradėjome kalbėti ne tik apie teatrą, bet ir apie Panevėžį, tai man įdomus yra teatro santykis su miestu. Juk, viena vertus, gali atvažiuoti į Panevėžį ir nepaisant visų miesto subtilumų dirbti taip, kaip kad dirbtumei Vilniuje, Kaune, Romoje ar Paryžiuje. Tačiau, kita vertus, juk miesto specifika gali atsispindėti teatro pastatymuose, kad publika labiau atpažintų save, kad teatras įgytų unikalių bruožų, suteikiančių jam savitą veidą, savitą kalbą. Kokią viziją regi pats?
Aišku, vienas pirmųjų mūsų tikslų teatre buvo aktualizuoti miesto temas. Mes patys puikiai atsimename, kai paauglystėje, tuo kol kas jautriausiu gyvenimo laikotarpiu, ieškojome, ką veikti, kur keliauti, kaip mąstyti. Turėjome visas galimybes su Leonu bet kada eiti į teatrą ir žiūrėti, ką tik norime, gal net prisikviesti draugų. Tačiau aš, tiesą pasakius, nepažinojau nė vieno bendraamžio, kuris vaikščiotų į teatrą. Nevaikščiojau ir aš pats. Nebuvo taip, kad būčiau ignoravęs teatrą iš principo, tačiau jame tiesiog nebuvo nieko, kas kalbėtų mano kartos žmonėms.
Vėliau Panevėžyje buvo trumpam susibūręs Vytauto Anužio vadovautas aktorių kursas. Tačiau jie kartu pabuvo gal tik pusantro sezono ar du. Vieni išvažiavo, kažkas liko, tačiau kursas išbyrėjo. Šis kursas Panevėžyje dar kartą pastatė „Devynbėdžius“, kurie ten jau buvo statyti prieš kokius tris dešimtmečius. Šio spektaklio rodymai visada buvo pilni jaunimo. Vyresniajai kartai šiuo atveju veikiausiai suveikė sąsaja su praeitimi. Nors meniniu požiūriu šis spektaklis ir nebuvo labai kažkuo ypatingas, o veikiau buvo paprastas, konservatyvus studentiškas pastatymas, tačiau tapo sezono hitu.
Bandome kabintis už miestui aktualių temų ir per teatro vizualinę komunikaciją. Juk kažkaip reikia atvesti žiūrovą iki teatro kasos. Kažkaip reikia jį pakviesti. Net ir praėjusio sezono penkių premjerų plakatai kalba atpažįstamomis miesto erdvėmis ir pristato vietinių ar atvažiuojančių kūrėjų poziciją. Kol kas sunku pasakyti, kiek pasiteisina ši mūsų praktika, nes visos premjeros vyko nuo kovo pabaigos iki birželio pradžios, o tuo metu teatro lankomumas tradiciškai sumažėja. Juk teatrui visada geriau, kai lyja. Kol kas dar sunku sakyti, kaip publika priims mūsų pasiūlytas temas ir kitokią teatro kalbą. Turime pripažinti, kad pavyko ne visi spektakliai, bet ir pats Miltinis pradėjo ne nuo Shakespeare´o ar Ibseno, o nuo sovietinio dramaturgo Pogodino pjesės „Sidabrinis slėnis“. Mes nebijome klysti, nebijome ieškoti miestui aktualių temų.
Gal galima kiek plačiau praskleisti tas temas?
Dabar, kaip jau daugelis girdėjo, planuojame statyti spektaklį pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, tiksliau ne apie pačią knygą, bet aplinką ją kilusį šaršalą. Man labai keista regėti aplinkui vykstančias kančios varžybas, kai vos tik pradėjus kalbą apie Holokaustą puolama aiškinti, kad lietuviai iš tikrųjų kentėjo dar daugiau.
Tačiau žmonėms, kuriems yra aktualesnė partizanų istorija, jų likimas, mes pastatėme spektaklį „Pabudimas“. Manau, kad ši tema yra lygiai tiek pat aktuali, kiek aktualūs yra ir „Mūsiškiai“.
Statėme spektaklį „Roberto Zucco“. Jį buvo statęs Oskaras Koršunovas, ir tai yra šiokia tokia našta ir atsakomybė, nes greičiausiai ketvirtakursiui jaunam režisieriui jo perspjauti nepavyks. Vis dėlto manau, kad Augustas Gornatkevičius sugebėjo pažiūrėti gaiviai ir įdomiai. Man pati „Roberto Zucco“ pjesė yra labai panevėžietiška savo laisvės troškimu. Tas pats paskutinių 15-20 metų miesto įvaizdis man sukasi kažkur tarp tulpinių, robotikos ir Miltinio. Kiek teko girdėti ypač vyresnių žmonių atsiliepimų, man atrodo, kad mes pataikėme į emocinį miesto foną.
Taip pat statėme spektaklį pagal Dovilės Statkevičienės pjesę „Giminės, arba kam zrazų pakartoti“. Spektaklį vėlgi statė jaunas režisierius Alius Veverskis. Mūsų pirminė pozicija yra ta, kad į teatrą pradžioje turi pradėti grįžti jauni žmonės, kurie atneštų jaunatviškesnę kalbą, jaunatviškesnę raišką. Tada teatre atsiras ir kitoks žiūrovas, nes pastaruoju metu buvo liūdna eiti į teatro spektaklius. Aišku, nuostabu, kad vyresni žmonės eina į teatrą, bet, kai ateini ir matai tik pliktelėjusias ir žilas galvas, tai apima liūdesys, kad teatras nekalba jaunam žmogui. Tada prisimeni savo gyvenimą, kai iš neturėjimo, kur pasidėti, sėdėdavai ant suoliuko ir gliaudydavai sėmkes arba užsiimdavai nelabai gerais dalykais. Tada gal tai ir neatrodė blogai, nes visas miestas apie kokius 1998-2000 metus, kai vyko valymasis nuo nusikalstamų gaujų, gyveno tokioje įtampos priespaudoje.
Buvo pastatytas ir spektaklis vaikams „Pats baisiausias spektaklis“. Spektakliai vaikams yra visada savotiškai aktualūs.
Spektaklį „Gyvenimas gali gerėti“ taip pat statė jaunas režisierius Martynas Tiškus. Manau, kad visuose penkiuose premjeriniuose spektakliuose savotiškai plėtojama vienatvės tema. Miestas per pastaruosius 10-15 metų yra gerokai ištuštėjęs. Tas yra paradoksalu, nes mes kelis kartus sutemus važiavome per miestą ir visur matėme degančias šviesas. Tarkime, kad mieste anksčiau gyveno apytikriai 130 tūkst. gyventojų. Dabar jų yra apie 80-90 tūkst., o tai reiškia, jog geras trečdalis žmonių dingo. Bet šviesos visur dega. Tačiau tada suvoki, kad veikiausiai ten kambaryje sėdi viena močiutė, kažkur galbūt paaugliai namuose vieni laukia iš darbo grįžtančios mamos ar tėčio iš Londono pervestų pinigų. Man regis, kad Panevėžyje, kaip ir daugelyje kitų periferijos miestų, vienišumo tema yra labai aktuali.
Stengiamės į teatrą ir miestą sugrąžinti žmones, kurie su Panevėžiu turi vienokį ar kitokį ryšį - patys yra panevėžiečiai ar yra kilę iš šio regiono. Norisi žiūrovams taip pat pristatyti ir platesnę scenos menų paletę, ko kol kas padaryti gal ir nespėjome, nes išbyrėjusį repertuarą mums teko pildyti gana greitai ir chaotiškai. Norisi, kad žmonės turėtų galimybę susipažinti su muzikinio teatro bandymais. Tikrai rengsime garso instaliacijų festivalį pavadinimu „Garso teatras“. Jau kalbamės su pora šokėjų, turinčių ryšių su Panevėžiu ir pelniusių ne vieną apdovanojimą ir nuostabiai kuriančių tiek Kaune, tiek Vilniuje. Tikimės, kad savo scenoje galėsime parodyti šiuolaikinio šokio spektaklių. Kiek teko stebėti atvažiuojančių šokio spektaklių parodymus - Birutės Letukaitės „Auros“ teatro ar Andželikos Cholinos - tai susirinkdavo pilna salė. Manau, kad poreikis tikrai yra, tačiau problema, kad ilga laiką tokio pobūdžio kūrinių teatre nebuvo. Manau, jog rudenį galėsime įsivertinti, kiek yra aktualios visos šios temos, nes dabar dar sunku pasakyti. Pavasarį, kai lankomumas yra mažesnis, specialiai susitelkėme ties pastatymais, o dabar rudenį jau susitelksime į jų rodymą.
Pamenu pokalbį tarp buvusio Niujorko Metropoliteno meno muziejaus direktoriaus Philippe´o de Montebello ir meno kritiko Martino Gayfordo, kuriame jie diskutavo apie Pieterio Bruegelio paveikslą „Mirties triumfas“. P. de Montebello sakė, kad žvelgdamas į šį paveikslą jis negali negalvoti apie nacių mirties stovyklas, tačiau čia pat pridūrė, kad toks žiūrėjimas yra įmanomas tik dėl mūsų istorinės patirties bagažo, kurio dar visiškai nebuvo P. Bruegeliui kuriant savąjį šedevrą.
Akivaizdu, kad teatras tam, kad būtų aktualus, turi kalbėti apie auditorijai svarbius dalykus. Tačiau mano minėtas pokalbis tarsi siūlo dvi tokio kalbėjimo apie aktualias problemas alternatyvas. Viena vertus, visada galime atsiremti į tvirtą klasikos pagrindą ir tiesiog jį interpretuoti mūsų dienai. Čia kaip pavyzdys galėtų būti kad ir Molliere´o „Tartiufas“, kurį neseniai pastatė Oskaras Koršunovas. Kita vertus, galime prisirišti prie šios dienos karštų aktualijų ir aplink tai kurti naują dramą ir ja paremti naują pastatymą. Būtent šiuo keliu žengiate jūs, užsakydami dramą, kuri suksis aplink Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Kokia prieiga artimesnė Tau asmeniškai?
Stebint mūsų repertuarą ir tam tikrus jo planus, man regis, kad mums artimesnis kelias yra ieškoti giluminių dalykų, giluminių priežasčių. Mums svarbu prisikasti prie esmės. Jau kalbėjome apie vienatvės temą, kurią analizuojame savo pastatymuose. Ši tema pačia savo esybe yra universali. Tad manau, kad mums priimtinesnis yra antrasis variantas.
Aišku, rinktis klasiką, manau, yra saugesnis variantas. Ypač žvelgiant iš vadybinės pusės. Jei žmogus mieste skelbime pamato užrašą „Hamletas“, tai jo reakcija yra vienokia. O jei pamato skelbimą „Roberto Zucco“, tai čia panašiai kaip ir koks Jonas Petraitis - nieko nesakantys vardas ir pavardė. Tad rinktis klasiką yra saugiau, tačiau dirbant su ja reikia ir atitinkamų režisūrinių įgūdžių.
Kita vertus, teatro repertuare ir taip netrūksta klasikos, o skylių kitose sferose yra gausybė. Čia reikia kalbėti ir apie šiuolaikinės dramos pastatymus, kurių yra gan mažai. Šiuolaikinės lietuvių dramos pastatymų apskritai beveik nebuvo. Norisi užčiuopti gyvą nervą ir jį kirbinti.
