Nesibaigiančių pietų galimybė

Agnė Cesiulė 2018-07-23 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Eternal dinner“ („Nesibaigiantys pietūs“). Donato Ališausko nuotrauka
Scena iš spektaklio „Eternal dinner“ („Nesibaigiantys pietūs“). Donato Ališausko nuotrauka

aA

Yra toks sovietinis filmukas, kuriame berniukas sutinka seną cirko arklį. Šis jam padainuoja liūdną dainelę: „Kadaise, kadaise, tos dienos negrįš, buvau aš jaunutis gražuolis arklys...“ Tai štai tarsi apie tai būtų cirko trupės iš Estijos „Big Wolf Company“ dviejų merginų Lizetha´os Wolk ir Grete´ės Gross spektaklis „Eternal dinner“ („Nesibaigiantys pietūs“), kuriuo liepos 19 dieną buvo atidarytas Kaune jau ketvirtus metus vykstančio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ cirko miestelis Šilainiuose.

Scenoje įvyksta pietūs - susitinka dvi garbaus amžiaus akrobatės, praradusios visus šiam amatui būdingus fizinius duomenis. Jų kūnai sustabarėję, sustirę, raumenys nusilpę, oda suglebusi ir susiraukšlėjusi. Jos vangiai juda, kūnai nesiklauso ir nutinka kalnas komiškų dalykų - viena jų įdumba į kėdės be sėdynės ertmę, negeba pati nusivilkti palto ir nuolat lūžta negrabių rankų nesuvaldoma kabykla. Visa tai jos sprendžia originaliai ir intelektualiai, kaip ir turi būti gerame cirke. Jos naudojasi įvairiais daiktais, o svarbiausia - viena kitos kūnu.

Žvelgdamos į nuotraukų albume įamžintus šlovės laikus, jos grįžta mintimis į praeitį - apsivelka cirko kostiumus, įsisega į plaukus spalvingas plunksnas, ir pasirodymas prasideda! Pakilusios nuo žemės - ant lanko, kabančios lazdos ar šilko juostų, jos išdarinėja triukus, kuriuos stebinti salė aikčioja ir ploja. Mėlyno skliauto fone jos nardo tarsi vandeny, pakilusios aukštyje primena sinchroninį plaukimą, žuvis, delfinus, ar į gylį neriančius žvejojančius paukščius. Tačiau vos tik pradėjus joms artėti prie grindų, sugrįžta „realybė ir tikrasis amžius“ - kartais jos pakimba, įsipainioja, trankiai nusileidžia ant žemės, ir kaskart po pasirodymo palieka sceną.

Dažnai klounams, akrobatams ir žonglieriams žmonės sako: „taip, taip, cirkas tai be galo įdomu, o kokia tavo profesija?“. Yra gana sunku suprasti ir priimti tai, kad cirko artistas ir yra profesija. Juolab, kad cirkas, kaip ir šokis ar sportas, yra sritis, reikalaujanti gero fizinio pasirengimo, kuris su amžiumi silpnėja ir, daug greičiau negu kitų profesijų atstovams, kūno galimybės gali virsti nebegalimybėmis. Profesijos staiga nelieka, tačiau ir toliau norisi save išreikšti (o taip pat norisi ir valgyti). Galbūt ir pats artistas pasijaučia tarsi jis būtų tapęs nepritaikomu, nepanaudojamu žmogumi.

Cirko bendruomenės gyvenimo būdas (gastrolės, nuolatinės išvykos ir daug kasdienių treniruočių) yra toks, kad nėra lengva užmegzti ilgalaikę draugystę su ne cirko artistais, kurti šeimą, tiesioginiu kontaktu puoselėti santykius su artimaisiais. Ir dažnai uždarumas, atstūmimas, baimė susisieti kyla ne iš cirko atlikėjo, o iš „teisingai“ suvokiamą gyvenimą gyvenančių žmonių. Kartais belieka kurti ryšį su tokiu pačiu, kuris kartu keliaus, kuris kartu kabės palubėje žemyn galva, ir kurio kūnu, tarsi įrankiu, galės pasinaudoti, kai senatvėje bus sunku vienam judėti. Gal tai galimybė nesijausti vienišam ir nepritaikomam.  

Panašią temą galima įžvelgti ir dieną prieš spektaklį vykusiose cirko dirbtuvėse Vilijampolės socialinės globos namuose, kurių metu  Grete Gross, Lizetha Wolk , „Cirkuliacijos“ kūrybinė komanda, lietuvių šiuolaikinio cirko artistai, festivalio savanoriai ir apie 70 visuomenėje „nepritaikomų žmonių“ - neįgalių vaikų ir jaunuolių - kartu   taikė būdus reikšti savo galimybes, naudojant cirko metodus ir ryšį su kitu. Buvo įspūdinga, kaip šių dirbtuvių metu per fizinį kontaktą, kai žmogus priimdavo žmogų ir padėdavo jam, negalimybės virto galimybėmis ne tik globos namų gyventojams, bet ir dirbtuvių dalyviams-pagalbininkams, anksčiau neturėjusiems net panašios patirties.

Tuomet galbūt tai, kas parodyta „Eternal dinner“ scenoje, gali vykti (vyksta!) ir tarp mūsų. O spektaklis - siūlymas atkreipti dėmesį į tai, ką vis dar didelė visuomenės dalis iš anksto, net ilgai nesvarsčiusi, nurašo. Nepriklausomai nuo to, ar tas žmogus neįgalus, ar senas, o galbūt neturintis profesijos ir darbo, jis visada turi savo jausmus ir norus, ir galimybes juos išreikšti. O visi kiti gali prisijungti ir padėti jiems tai padaryti, taip kaip prisijungtų valgyti kartu pietus. Ir būtų nuostabu, jeigu tie pietūs niekad nesibaigtų.

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.