Lenkijos teatro kritikai ir žurnalistai nemažai rašė apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Lokis“, gegužės 19 d. viešėjusį tarptautiniame teatro festivalyje „Kontakt“, ir gegužės 27 d. vaidintą 38-ųjų Varšuvos teatro susitikimų programoje Nacionaliniame teatre.
Nepaprastas multimedijos spektaklis
(...) Pirmą kartą susidūriau su tokia spektaklio forma - manau, taip pat ir daugelis kitu žiūrovų. „Lokis“ - nepaprastas multimedijos spektaklis ant kino ir vizualinio meno ribos. Sunku įsivaizduoti, kiek darbo teko įdėti į šio spektaklio techninės pusės sukūrimą. Ekrane keliskart matėsi užrašas „Image is everything”, su kuriuo galima sieti ne tik siužetą, bet ir šio reginio vaizdinę pusę. Aktoriai puikiai susitvarkė su jiems iškeltu nepaprastai sunkiu uždaviniu. Visų pirma jis buvo susijęs su teatrinio vaidmens kūrimo bei nuolatinio ir artimo kontakto su kamera vienalaikiškumu. (...)
Antroji spektaklio dalis pasirodė neabejotinai silpnesnė. Pritrūko konkretesnės siužeto linijos, nors vaizdiniu požiūriu spektaklis ir toliau kėlė susižavėjimą.
„Lokis“ man - ne tiek spektaklis, kiek performansas. Susijęs su romanu ir dviem biografijomis, jis susitelkė daugiausia į jausmus ir jų perteikimą vaizdų kalba. Tai buvo nepaprastas įvykis, ir galiu tik palinkėti festivalio dalyviams, kad ir kiti „Kontakto“ spektakliai pasižymėtų tokiomis pat pozityviai stebinančiomis pozicijomis.
Katarzyna Grochowalska
* * *
Lokio akimirka ir kelionė į Marsą
(...) Churskis sudėliojo „Kontakto” programą pagal Hitchcocko trilerio dėsnius. Kaip ir dera, pirmoji sąlyga buvo pateisinta - iš pradžių išgyvenome tikrą žemės drebėjimą, tai yra Nacionalinio dramos teatro iš Vilniaus „Lokį“, kurį režisavo Łukaszas Twarkowskis ir kuriame esmingai dalyvavo Vroclavo ekipa (Ankos Herbut dramaturgija, Bogumiło Misalos muzika, Jakubo Lecho video, Fabieno Lede scenografija).
Kai kurie žiūrovai, po trijų valandų ėję iš Torunės Jordankos salės, skundėsi kurtinančia muzika ir akinančiomis stroboskopinėmis šviesomis.
(...)
Vilnius transo apimto Twarkowskio vizijoje tampa juoda skyle, traukiančia į tamsą, provokuojančia nusikaltimą. Tame yra gerokai įžūlumo - režisierius iš Lenkijos atvyksta į Lietuvos sostinę, kad jos gyventojams papasakotų pačią juodžiausią vietinę legendą, tuo pat metu šaipydamasis, kad vienintelė priežastis, dėl kurios prieš dešimt metų čia atvyko prancūzų kino kūrėjų grupė, buvo ta, jog Vilnius pasirodė pigiausias Europoje miestas kurti kiną. Tokiu būdu režisierius kartoja Mérimée, kuris rašė apie Lietuvoje gyvenančius žmonių ir lokių mišrūnus, apie šią šalį žinodamas tik iš pasakojimų.
Nors spektaklis remiasi trimis istorijomis - viena išgalvota ir dviem tikromis, į pirmąjį planą akivaizdžiai išsiveržia pasakojimas apie Trintignant ir Cantat, kuris premjeros metu buvo primirštas, o dabar #MeToo kontekste vėl atkapstytas ir kurstomas žiniasklaidos. (...)
Twarkowskį domina ta paslaptinga „lokio akimirka”, po kurios seka pirmasis smūgis, kurios metu sąmonė atsiskiria nuo kūno, tampa savarankiška, nepriklausoma būtimi. (...)
Režisierius, kuris savo spektakliuose ir performansuose, įgyvendintuose Vroclavo Lenkų teatre, stengėsi naudoti kino ir naujųjų technologijų priemones, dar niekada nedarė to taip preciziškai, kaip Vilniaus „Lokyje“. Stroboskopinės šviesos ar virš scenos kylantis didžiulis ekranas, kuris tampa dar vienu šio pasakojimo herojumi, čia nebėra vien estetinės priemonės - tai pasakojimo elementai. Ieškodamas persilaužimo momento Cantat-Trintignant santykiuose, ieškodamas lokio gimimo akimirkos jų istorijoje, Twarkowskis patiria fiasko, nes iš tikrųjų tokia akimirka lieka žiūrovo nepastebėta.
Taip pat lieka nepastebėta ir tai, kas vyksta tarp vieno ir kito stroboskopinio blyksnio, tarp vienos ir kitos kino kadre įrašytos judesio fazės ar sekundės dalelės, kurios metu, žiūrėdami sceninį veiksmą, mirktelime akimi.
Magda Piekarska
* * *
Lokio medžioklė
Iš pokalbio su režisieriumi Łukaszu Twarkowskiu
Magda Piekarska: Ar šiek tiek neįžūlu: vykti į Vilnių, kad lietuviams papasakoti juodžiausias jų sostinės legendas?
Łukasz Twarkowski: Tikrai taip, bet tas įžūlumas glūdi pačiame „Lokyje”, Prospero Mérimée novelėje. Jos autorius prancūzas niekada nebuvo Lietuvoje, tačiau tai nesutrukdė jam savo pasakojimo veiksmą apgyvendinti būtent čia, pasinaudoti tuo metu gyvenusių žmonių pavardėmis, dėl ko kilo skandalas, kai „Lokis” pasirodė. Mérimée projektas suteikė mums drąsos ir įžūlumo kuriant spektaklį - naudojame ne tik istorijas, susijusias su Vilniumi ir jo gyventojais, bet ir ėmėmės Bertrand´o Cantat istorijos (...). Naudojamės tikrove taip pat, kaip ir Mérimée devynioliktajame amžiuje. Galima būtų jo novelę vertinti kaip protomockumentą. (...)
Vilniaus nepaprasta, keista aura. Tai antras mano darbas šiame mieste, esu kūręs video Krystiano Lupos „Didvyrių aikštei“. Praleidau ten tris mėnesius ir įsitikinau, kad lietuviai paženklinti kažkokiu niūriu ženklu. (...)
Kaip Vilniaus publika priėmė Łukaszo Twarkowskio įžūlumą?
Prieš jokią premjerą nebijojau taip, kaip prieš „Lokį“. Tikėjau, kad tai, ką darome, atitinka mūsų svajones, tačiau kuo labiau artėjo premjera, tuo didesnė baimė kilo. Galvojau, ar Lietuvos žiūrovas, pripratęs prie sąlyginai tradicinio teatro, sugebės įsijungti į mūsų siūlomą patirtį. Norėjau netgi į trečiąją generalinę repeticiją neleisti žiūrovų. Bet buvo pasakyta, kad jokiu būdu, nes teatre yra tradicija į trečiąją generalinę repeticiją pakviesti teatro veteranus, kurių yra apie šimtą. Maniau, kad iš to šimto spektaklio pabaigoje liks koks vienas ir tai bus katastrofa, kad aktoriai praras tikėjimą tuo, ką darome. Pasiūliau, kad jei jau kviečiame veteranus, dėl visa ko pasirūpinti, kad prie teatro budėtų greitoji pagalba, o papildomai į teatrą pakviesti jaunų žiūrovų. Galiausiai dalis jaunų žiūrovų neištvėrė visos repeticijos, o tuo metu veteranai liko iki galo ir buvo sužavėti. Dabar kaskart, kai vaidiname Vilniuje, salė lūžte lūžta, o ant laiptų pilna jaunimo, kuris dažnai į Nacionalinį yra atėjęs pirmą kartą.
* * *
Šiuolaikinis teatras, arba kinas gyvai? Lietuviškas „Lokis”
(...) Lietuvos nacionalinis dramos teatras stebina kūrybišku technologijų naudojimu. Scenoje tamsu. Joje pasirodo augalai, kurie juda lengvai ir be jokios tvarkos. Tik po kurio laiko žiūrovai supranta, kad kiekvienas augalas pastatytas ant automatinio dulkių siurblio. Silpna žalia šviesa suteikia paslaptingumo ir puikiai dera su keistais garsais, kuriuos skleidžia tvarkymo prietaisai. Ar tai teatras, ar jau kinas? Tačiau vis dėlto labiausiai šį spektaklį iš kitų išskiria tai, kad beveik visas veiksmas perkeltas į plokščią ekraną. Beveik viso spektaklio metu aktoriai buvo nematomi arba matėsi tik jų kūnų dalys - žiūrovai buvo priversti žiūrėti į didžiulį ekraną, kuriame esamuoju laiku buvo projektuojami vaizdai iš scenoje įrengtų kambarių. Kilo įspūdis, jog esame kine, kuris kuriamas čia ir dabar. Šios priemonės dėka režisierius galėjo sutelkti dėmesį į detalę, tuo pat metu išsaugodamas teatrinio veikalo dinamiškumą. (...)
Visas spektaklis - tai labai įdomus technologinis eksperimentas su įdomiu siužetu ir puikiu atlikimu. Būtent tokio eksperimento dėka teatras gali tapti populiaria pramoga jaunimui, kuris dažnai vietoj teatro renkasi kiną.
Krzysztof Dziardziel
* * *
„Lokis“ - teatrinė kino kelionė į sąmonės vidų
(...) „Lokis“ - spektaklis, kurio pasakojimas lekia laiko linija nepaprastai išradingai, išryškėja daugybė retrospekcijų ir įvykių, kurie nebūtinai turėjo nutikti tikrovėje. Faktai pinasi, sukasi ratais, kol ateina akimirka, kai žiūrovai nebežino, kas yra tikra, o kas - išgalvota. Tai, nepaisant visko, nereiškia, kad jiems sunku įsigilinti į istoriją - priešingai: tai skatina sekti, kaip ji vystosi toliau. Žiūrovai stengiasi jungti dėlionės elementus į logišką visumą ir atskirti, kur tikrovė, o kur sapnai, kurie ryškėja vis intensyvėjančioje psichodelinėje atmosferoje. Aktoriai dirba ne tik scenoje, bet ir kameros objektyve, todėl spektaklis įgauna audiovizualinį, kinematografinį pavidalą. Šviesa, muzika ir scenografija - tam tikri Łukaszo Twarkowskio kūrinio herojai, kurie atitinkamai turi užimti daug vietos scenoje - ir tai puikiai pavyksta.
„Lokis“ - tai pasakojimas apie baimę. Apie pačią jos prigimtį ir apie tai, kas lemia, kad žmogus negali visai savęs kontroliuoti. Pradedame bijoti tada, kai nebegalime atskirti tikrovės nuo fikcijos, kai nebegalime pasitikėti tuo, ką matome, pasitikėti tuo, kas, kaip mums atrodo, yra mums puikiai pažįstama. Image is everything. Vaizdas yra viskas, tuo pat metu tampantis niekuo. Be to, tai leidžia kurti alegoriją šiuolaikinių informacijos priemonių akivaizdoje: jos kuria pasaulį, o jo viduje - savo tikrovę, melą pateikia kaip tiesą, o tiesą - kaip melą.
Pasakojimas apie nerimą, mirtį ir nežinią galiausiai sukelia žiūrovams tikrą katarsį. Su aktorių, kurie nė akimirkai nepamiršta, ką vaidina, pasakiškos scenografijos ir muzikos bei kino kameros pagalba Łukaszas Twarkowskis žiūrovus perkėlė į pasaulį, leidžiantį pažinti, kaip veikia žmogaus protas, taip pat pažinti tiesą, kuri gali tapti apgaulės įrankiu.
Nikola Popielarz
***
(...) Spektaklis liečia tiesos, baimės, taip pat žmogaus prigimties temas - taip pat tiesos, rekonstruotos vaizdais, temą. Tik ar tai, ką matome, yra tikra? „Vaizdas yra viskas“, sako mums spektaklio metu ekrane pasirodantis užrašas. Jis sukelia iliuzinius įspūdžius, kuria savo tiesą. Tik kyla klausimas, ar žmogus sugeba atskirti iliuziją nuo tikrų istorijų?
Pats spektaklio atlikimo būdas sustiprino tokį sumanymą. Be teatro, buvo panaudotos kitos priemonės - kinas su scenomis, sukurtomis su scenografijos elementais ir projektuojamomis dideliame ekrane. (...) Visų vizualinių ir techninių priemonių dėka ilga spektaklio trukmė visiškai nebuvo juntama.
Dėl vieno esu tikra - spektaklis „Lokis“ ilgam liks mano atmintyje, o dėl formos, kuria buvo papasakota istorija - vaizdais, garsu, technika - tokių veikalų norėtųsi daugiau.
Agata Kobus
* * *
(...) Ankos Herbut veikalas yra niekas kitas kaip temų, stilių ir ritmų mišinys. Viskas vyksta apibrėžtu laiku, tačiau tuo pat metu pasakojimai vienas nuo kito nutolę. Ne veltui Twarkowskis ir Herbut savo pasakojime naudoja tris istorijas - tolimas, tačiau sujungtas bendro vardiklio. Žmogaus. (...)
Nepaisant to, kad šiame spektaklyje viskas atrodo pasiekiama ranka, viskas apčiuopiama ir perskaitoma, sujungus istorijas gimsta painus pasakojimas, kuris galiausiai pasirodo turintis savo rėmus ir tvirtą pagrindą. (...)
Viso spektaklio metu, remdamasis šūkiu „Vaizdas yra viskas”, Twarkowskis mėgina mums įrodyti, kad tiesos neįmanoma pamatyti. Negalima jos pažinti, paliesti, negalima jos suprasti, išaiškinti. Tiesa tampa paslaptingu liudininku, pažįstamu tik suinteresuotiems asmenims, kitaip tariant, tik šio konkretaus įvykio liudininku. Viskas remiasi nuojauta ir kito žodžiu, medijų „faktais” ir tuo, ko medijoms prisireikia. Tuo pat metu įrodinėjama, kokią tikrovę šiandien turime, kokioje gyvename ir veikiame, kaip medijos veikia tai, ką mąstome ir ką darome, ir galiausiai kokią žvėrišką prigimtį turi žmogus.
Tiesa tokia, kad šį veikalą perskaitome dar milijonais kitų būdų, ir kiekvienas jų yra geras ir tinkamas. (...)
Blyksint stroboskopinei šviesai, skambant garsiai muzikai, scena keičiasi. Teatras keičiasi, nustoja egzistavęs. Daugybės impulsų dėka žiūrovai patenka į pasaulį, pažįstamą iš Garbaczewskio spektaklių, tik kitokį, kur kas paslaptingesnį. (...)
Spektaklio metu esame kitame laike - virtualiame ir nerealiame. Netgi iš aktorinės perspektyvos matome gyvenimą, kurio kasdienėje scenoje nėra. Aktoriai atsiriboję, nuosaikūs, santūrūs. Vaidina, idealiai įkomponuoti į spektaklio foną. Ir sunku pasakyti, kas šiame veikale yra įžvalgesnis - jie ar pati istorija. Nes sukuriama tai, ko negalima pavadinti kitaip nei daugiamačiu, kitokiu, gražiu savo forma kūriniu. Žodžiu, stebėti tokią aktorinę vaidybą ir tokią inscenizaciją buvo tikras malonumas.
Agnieszka Kobroń
* * *
„Stroboskopinės šviesos, garsi muzika, dūmai, N 18“ - taip savo spektaklį mėgina apsaugoti kūrėjai, jei kas nors sugalvotų jį pasižiūrėti. Ir tikrai garsas kurtina, nusibosta šviesos ir mirgantys vaizdai. Rašau tai apkurtęs, tačiau ir susidomėjęs, ką ateityje parodys Łukaszas Twarkowskis. Šį spektaklį suvokiu kaip laboratoriją. Tam tikrus formos ir vaizduotės pratimus, kuriuose autorius naudojasi savo sceninės mobilios instaliacijos elementais. Instaliacijos, kurioje sujungiamos skirtingos medijos ir poveikio žiūrovams (siekiant juos palenkti į savo pusę) būdai.
Kiek tai pavyksta padaryti, sunku pasakyti, nes Twarkowskio pasakojimui trūksta dramaturgijos. Ją keičia vaidyba ir skliausteliai. Nes visą reginį režisierius visų pirma deda į teatrinio nuotykio skliaustelius, esą Twarkowskio ekipai nepavyko susitarti su lietuvių aktoriais iš Nacionalinio teatro (tai, žinoma, žaidimas, pokštas, tekstus apie tą tariamą katastrofą sako lietuvių aktoriai, „apsimetę“ spektaklio kūrėjais). Po šios klaidinančios įžangos patenkame į kino pasaulį. (...)
Galiausiai realybės kontūrai nyksta, praranda ryškumą. Daugiau dūmų nei tvirto pagrindo, ant kurio tenka prasmingai dėlioti šią jausmų dėlionę. Atsiranda haliucinogeninės scenos, susiformuoja tvanki atmosfera. Bet ne daugiau. Galbūt kam nors to užteko. Tačiau aš laukčiau šio to daugiau nei specialiųjų efektų, nors reikia pripažinti, kad didžiulis švytintis ekranas, pakabintas virš scenos ir kelis kartus keičiantis padėtį, daro didelį įspūdį kaip efektų kūrimo mašina.
Tačiau ar tai padeda mums nors per žingsnį priartėti prie žmogaus beprotybės paslapties? Nesu tikras. Nors - galbūt - imanentinė šio reginio-spektaklio beprotybė yra sunkiai suvokiamos žmogžudžio, staiga prabundančio, atrodytų, paprasčiausiame žmoguje, psichikos vaizdinys. Vaizdas yra viskas, įkyriai kartoja spektaklio kūrėjai. Tas užrašas, visų pirma anglų kalba, daugel kartų pasirodo dideliame ekrane. Twarkowskis suvokia, kad pasiekti tiesą neįmanoma, galima tik simuliuoti tiesą arba pakeisti ją vaizdu, kuris kalba pats. Tačiau ką kalba? Tai lieka paslaptis.
Tomasz Miłkowski
* * *
Kaip Gasparo Noé filme
Pradėsiu nuo pabaigos, be to, su užsieniniu spektakliu turėjau daugiausiai problemų. Problemos kilo ne todėl, kad „Lokis“ - blogas spektaklis. Visiškai ne. Tiesiog jis mane apstulbino iki šiol man nepažintu būdu.
„Lokis“ labiau buvo eksperimentas, kūrybinio proceso užrašai, variacijos, bomba, vaizdų ir garsų beprotybė, į tolimą planą nustumianti kalbinį ir siužetinį sluoksnį. Pasakojimas lieka kažkur fone, tačiau jis nėra dramaturgiškai išbaigtas. Režisierius Łukaszas Twarkowskis prie jo grįžta tik tada, kai būtina, o visa kita užpildo turinys, projektuojamas ekrane. Ar tai blogai? Tikriausiai taip - tiems, kuriems teatras visų pirma yra žodis. Čia vietoj to patenkame į vaizdo, kino, haliucinogeninės tvankos, nuo tikrovės nutolusios vizijos pasaulį. (...)
Kūrėjai atakuoja visus pojūčius, bombarduoja impulsais, neleidžia nusukti žvilgsnio, akina didžiulėmis lempomis, leidžia muziką taip, kad net sunku galvoti. Skaudėjo, bet tikriausiai turėjo skaudėti, todėl vieni iš susižavėjimo negalėjo žodžio ištarti, kiti nustebusiomis išraiškomis kartojo, kad nieko nesuprato. Aš jaučiausi kaip po Gasparo Noé kino seanso - įsiaudrinusi, užhipnotizuota to, ką mačiau. Apstulbino užmojis, įvairovė, ansamblio dinamizmas.
Alicja Cembrowska
bliss.natemat.pl
* * *
Pandemijos vaizdas
(...) Ir jau visiškai nesuprantu, kodėl buvo pakviestas Nacionalinis teatras iš Vilniaus su spektakliu „Lokis“, kurį režisavo Łukaszas Twarkowskis. (...) Gal todėl, kad Twarkowskis savo spektaklį pradėjo taip vadinamai totalinei opozicijai pataikaujančia įžanga, pasakodamas apie tai, kad esą Lenkijoje dabar sunki situacija, be to, žiniasklaida nesako tiesos, nepateikia faktų, atitinkančių tikrovę, manipuliuoja skaitytojais. Po to prasidėjo kažkokios nesąmonės, kurias sunku pavadinti spektakliu, žiūrovai buvo kankinami tokia garsia muzika, kad kai kurie išėjo. Buvo tikra kankynė išsėdėti iki galo. Apie vaidmenis nėra ko kalbėti, nes jų nebuvo. (...)
Temida Stankiewicz-Podhorecka
* * *
38-ieji Varšuvos teatro susitikimai
(...) Apie „Lokį“ nieko negaliu parašyti išskyrus tai, kad jis kraštutinai supriešino žiūrovus. Vieniems labai labai patiko, kitų skoniui visiškai neįtiko. Tačiau teatro mene spektaklius lydinčios prieštaringos nuomonės - geras ženklas. Laikas parodys, kuria kryptimi vystysis režisieriaus Łukaszo Twarkowskio talentas. Žiūrovai neabejotinai seks jo kūrybos kelią ir linki jam viso ko geriausio. (...)
2018-05-29
https://www.facebook.com/BlogiTeatralne/posts/1963616970329200
* * *
38-ieji Varšuvos teatro susitikimai: Teatro orlaidė
(...) Šiųmetinių 38-ųjų Varšuvos teatro susitikimų kuratorė Dorota Buchwald pasirūpino, kad į Varšuvą atvyktų „garsiausi“ spektakliai. Kartais - tiesiogine šio žodžio prasme, nes tokio garso, koks buvo spektaklyje „Lokis“ Nacionalinio teatro Varšuvoje sienos dar nebuvo girdėjusios. Łukaszo Twarkowskio spektaklis, atvežtas iš Vilniaus, sukėlė nemažai triukšmo Lietuvoje ir tapo nelyg Varšuvos teatrinių susitikimų desertu.
Tomasz Miłkowski
* * *
Patys... patys... patys... 38-uosiuose Varšuvos teatro susitikimuose
Wiesławas Kowalskis renka pačius geriausius jo manymu 38-ųjų Varšuvos teatro susitikimų spektaklius. Jo nuomone, „Pats didžiausias klaustukas“ - „Lokis“, rež. Łukasz Twarkowski, Lietuvos nacionalinis dramos teatras.
Iš lenkų kalbos išvertė Helmutas Šabasevičius
