Dvidešimt pirmą kartą rengiamas tarptautinis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ jau senokai žvalgosi už 1997-aisiais apsibrėžto regiono ribų. Šiais metais nebuvo progų apčiuopti Baltijos pakrantėse šlifuojamos šokio kultūros pulso, užtai atsivėrė Belgijos, Libano, Bulgarijos, Airijos, Prancūzijos, Vokietijos kūrėjų erdvės.
Sparčiai keičiasi ir šokio formos, ir turinys - per daugiau nei dvidešimt metų pati šiuolaikinio šokio samprata tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje įgavo daug naujų bruožų, kuriuos įdomu sugretinti, norint suvokti tarptautinius ir vietinius šio XXI a. kultūros fenomeno tapatybės ženklus.
„Naujojo Baltijos šokio“ svečių kūriniai išsamiai pristatyti festivalio tinklalapyje ir programoje, visi jie gali būti suvokiami kaip Lietuvos šokio kūrėjų ugdymo programa: stebėdami šiuos pasirodymus, „Naujojo Baltijos šokio“ amžininkai - šiuolaikinio Lietuvos šokio diskurso esami ir būsimi dalyviai - skatinami mąstyti apie šiuolaikinio šokio ribas, galimybes, rizikos zonas ir savo pačių ambicijų pagrįstumą.
Nemažai Lietuvos šiuolaikinio šokio menininkų nedaug dėmesio kreipia į fizinių savo kūno galimybių ugdymą, nuolatinį tobulinimą ir pasitelkimą savo kūriniuose, pirmenybę suteikdami rafinuotoms temoms ir vizualiniams efektams. Kūno kaip pagrindinio šokėjo instrumento ugdymo ir formos palaikymo galima pavydėti spektaklio „Aneckxander“ atlikėjui Alexanderiui Vantournhoutui iš Belgijos, sukūrusiam dinamišką, fizinių efektų prisodrintą plastinį reginį su cirko elementais.
Šio monospektaklio kūrybinė komanda - didelė (su dramaturgo patarėjais, vertintojais iš išorės), o forma - asketiška: pasirodęs su paprastu kostiumu, nešinas visais pasirodymui reikalingais elementais (klaviatūra, storapadžiais koturnais, bokso pirštinėmis, rauktine apykakle), šokėjas kaip tikras iliuzionistas vienu mostu išsineria ir savo drabužių ir visą spektaklį atlieka kostiumu, kurį jam davė sukūrė Dievas arba Gamta. Fizinių pastangų neslepiantys judesiai pripildo erdvę ženklų, pasakojančių apie idealistinę žmogaus kovą su fizikos dėsniais. Kūno ir jo buvimo erdvėje galimybės, paryškintos paradokso detalėmis, skambant skaidriai Arvo Pärto muzikai vėl ir vėl kartojami judesių deriniai labiausiai ir traukia dėmesį šiame spektaklyje, kaip ir jautriai atvira jo forma: su aiškia pradžia, bet be ryškios pabaigos, kai artistas, atsiėmęs jam priklausančius aplodismentus, vėl grįžta į savo kūrybos erdvę ir vien dėl savęs panyra į improvizuojamo judesio sūkurius, nebesirūpindamas, ar salėje liko bent vienas žiūrovas.
„Aneckxander“ dramaturgė Bauke Lievens bendradarbiavo su Kaori Ito iš „Les ballets C de la B“, ir šis faktas „Naujajam Baltijos šokiui“ 2018 suteikia Alaino Platelio, pagrindinio šių metų akcento - spektaklio „nicht schlafen“ autoriaus - ženklą, juo labiau kad su „Les ballets C de la B“ susijęs ir Koenas Augustijnenas, vienas spektaklio „Beytna“ („Mūsų namai“) kūrėjų. Šio festivalio atidarymo spektaklio iniciatorius - libanietis Omaras Rajehas, vadovaujantis „Maqamat“ šokio teatrui.
„Mūsų namai“ - ypatingas potyris, kuriame Libano kaip savitos kultūros šalies tema perteikiama ne tik per judesį, bet ir per garsą bei priešais žiūrovus gaminamą valgį. Spektaklyje sukuriama jauki namų šventės atmosfera, kurios siela vis dėlto tampa ne šokis, o maloni, rūpestingai savo darbą dirbanti šeimininkė: kepanti duoną, pjaustanti salotas, maišanti pupelių, avinžirnių ir lešių troškinį, pagardintą cinamonu.
Šokis tampa organiška, tačiau šalutine šio šeimyniško susibūrimo dalimi, jį kuria skirtingų tautų ir skirtingo judesio sampratų atstovai, atskleisdami Libaną kaip šalį, kurioje lygiai svarbios ir tradicijos, ir atsivėrimas šiandieninio pasaulio iššūkiams. Vietoj titrų sekundes skaičiuojantis laikrodis netrukus virsta metskaitliu, lygiai kaip ir gyvenime minutės nejučia tampa metais. Naujojo Baltijos šokio žiūrovai tampa Libano svečiais - dosniai privaišinami, o Mariaus Pinigio asmenyje (gegužės 4d. šoko Agnija Šeiko, gegužės 5d. - M. Pinigis - red. past.) įsijungia ir į šeimos šventės choreografinį brėžinį.
Jei „Maqamat“ interaktyviai apglėbė žiūrovus, paversdamas juos savo šventės dalyviais, tai „I-VO“ albumo „Skulptūros“ pristatymas - nepaisant aktyvaus koncertinio bendravimo ir po pasirodymo pardavinėjamų plokštelių bei daromų asmenukių - liko tarytum už stiklo. Galbūt toks įspūdis kilo, stebint veiksmą iš beorės Juodosios salės Ž eilės, nes fiziniai trukdžiai užgožė ir Ivo Dimchevo balsą, ir keturių šokėjų judesius, kurie, stebimi patogesnėmis aplinkybėmis, galbūt būtų geriau atskleidę nepretenzingą savo konceptualumą.
Samuelio Lefeuvre´o (Prancūzija / Belgija) „monoLOG“ su malka, programoje išradingai į lietuvių kalbą išverstas kaip „Malkologas“, priminė ne tik Davido Lincho filmo heroję, bet ir naujosios Gintaro Sodekos ir Oskaro Koršunovo operos „Postfuturum“ veikėją Moterį su malkomis, tik sukūrė kur kas dinamiškesnį įvaizdį iš puikiai valdomų kūno judesių.
Airė Oona Doherty „Vilties medžioklę“ pradėjo Menų spaustuvės kieme, o tęsė Juodojoje salėje kiek bauginančiais agresyviais judesiais, negailėdama kūno, balso ir maksimaliai atsiduodama savo sumanymui - jos charizma buvo juntama nepaisant sudėtingos ir nelengvai perkandamos jos kūrinio koncepcijos.
„Nesusijusių pasakojimų“ kūrėjai ir atlikėjai Clara Furey ir Peteris Jasko Lietuvos nacionalinio teatro Mažojoje teatro salėje tarytum sustingdė laiką, kuriame tarp lėtų pažeme besiskleidžiančių ir arba beatodairiškai dinamiškų visą erdvę užvaldančių judesių visiškai pasiklysta kūrėjų tarp norimų perteikti mintčių apie miške besislapstančius žydų vaikus.
Baugią, tačiau tik vos vos nujaučiamą „Nesusijusių pasakojimų“ atmosferą kur kas įtaigiau perteikė „Ola“ - vaizdingas, asociatyvus, plastinių sprendimų ir iš jų kylančių prasmių turtingas Florencios Demestri ir S. Lefeuvre´o spektaklis, patrauklus įvairiomis judesio faktūromis, vizualiniais ir dramaturginiais paradoksais, kuriuos meistriškai įkūnijo keturi šokėjai. Tai buvo vienas ryškiausių šiųmetinio festivalio įspūdžių.
Konceptuali jau pati spektaklio pradžia, kurioje šokėja atsargiai skverbiasi į aksominių juodų užuolaidų formuojamą olą - tarp paslaptingų klosčių atsiveriančią aklinai juodą ertmę, kurioje negalioja šiapus veikiantys dėsniai. Privalumas buvo „Olos“ atsivėrimus stebėti artimu planu, iš A eilės; nors daugelis spektaklio scenų turi vykti visiškoje tamsoje, kurią šiek tiek blukina paprastai prie pirmųjų eilių įsitaisiusių festivalio metraštininkų - filmuotojo ir fotografuotojo - aparatų žybsinčios lempelės ir nors ir maži, tačiau švytintys ekranėliai.
Tokiame margame kontekste festivaliui įpusėjus pasirodė ir su lietuviška šiuolaikinio šokio kultūra sietini darbai.
Senokai matyta Liza Baliasnaja, atmintyje išlikusi kaip ryškios, savitos energetikos šokėja, drauge su Sidney Barnes´u pristatė „Figūras“, kurios patraukliai buvo reklamuojamos Naujojo Baltijos šokio interneto puslapyje. Tačiau vaizdo medžiagos pažadai nebuvo ištesėti - kūrinys, atsiradęs Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje rezidencijos metu, neteko pagrindinio savo veikėjo - Parnidžio kopos su atšiauria nuolat besikeičiančia scenografija ir akustiniais judančio smėlio, jūros bangų mūšos ir vėjo taršomos skurdžios augmenijos efektais.
Uždarytos Kišeninėje salėje, „Figūros“ virto šokėjų fizinėmis ir garsinėmis pratybomis, sudarytomis iš ženklų, primenančių Alphabeth de la Bourbonnoise. Iš kūnų atsargiai, susikaupus dėliojamos frazės liko hermetiškai konceptualios, tarytum neieškojo kontakto nei su erdve, nei su žiūrovais - tamsių spalvų pliušiniais drabužiais apsivilkusių šokėjų buvo kuriamos pačios sau, daugiausia dėmesio skiriant judesiui kaip meditacijai, todėl kilo abejonių, ar tokiam sprendimui išvis reikalingas žiūrovas. L. Baliasnajos partneris S. Barnes´as taip pat sukūrė ir muziką, kuri didesnės reikšmės spektaklio suvokimui neturėjo. Moksliškam kūrėjų tikslų aprašui su postringavimais apie vizualinės, intelektinės ir emocinės stebėtojo patirties kaitą troški Kišeninės salės erdvė nepaliko jokių galimybių realizuotis.
Ievos Kuniskis kūrinys „Jie gyvena šalimais“ galėjo būti pristatytas „Naujojo Baltijos šokio“ paauglystėje - jo forma kiek iškrito iš viso šiemetinio konteksto ir galėtų būti vertinama kaip tradicinio šokio spektaklio pavyzdys su akivaizdžiu dėmesiu muzikoje besiskleidžiančių judesių estetikai. Lietuvos kūrėjai neretai savo spektakliams priskiria tam tikras tikslines auditorijas - šio tikriausiai būtų nuo penkiasdešimties ir vyresni.
Šokėjai Markas Boldinas ir Nicholas Minnsas tarytum du michailai baryšnikovai nostalgiškoje Dougie Evanso muzikoje pasakojo dviejų žmonių santykių istoriją, tirpstančią gana iliustratyvioje Ryano Dawsono Laighto scenografijoje. Šiam pasakojimui būtų pakakę iškalbingo Barnaby Bootho apšvietimo - palei sienas išstatytos stiklinės blausiu švytėjimu sukuria nostalgišką atmosferą, tačiau šis scenografinis šautuvas neiššauna - lieka puošybiniu spektaklio ornamentu. Rekvizitinis siuvinys, padėklas, rankšluostis, atnešamas pasigirdus teškančiam vandeniui, iliustruoja veikėjų charakterius, juos susmulkina, lygiai kaip lietuviškai nuskambėjęs lietuviškas klausimas: „Sausainiuką?“
Šokėjai - paslankūs, plastiški, perteikiantys graudžiai vystančių kūnų ir judesių grožį. Kažkodėl šis sentimentalus kūrinys priminė šių metų Lietuvos eurovizinę dainą „When we´re Old“ - ne tik jos žinutę apie laiko nenugalimą žmonių artumo jausmą, bet ir vis dėlto brangų dėmesį tai erdvei, iš kurios kilusi pati choreografė (pusfinalio dainos pabaigoje Ieva Zasimauskaitė taip pat įterpė „sausainiuką“ - lietuvišką eilutę).
I. Kuniskis spektaklyje ištartas vienintelis lyg ir nereikšmingas lietuviškas žodis - kaip trupinys, kurį per nusilenkimus iš kišenės ištraukia vienas iš šokėjų - nublanko prieš antrojoje festivalio dienoje parodytų lietuviškų kūrinių kalbinį kosmopolitiškumą - anglų kalba tapusi neatskiriama daugelio Lietuvos šokio menininkų dalis nuo pavadinimų iki spektakliuose naudojamų tekstų.
Vilma Pitrinaitė savo kūrinį pavadino „Somaholidays“ - tai premjerinis spektaklis, sukurtas kartu su šokėjais Mantu Stabačinsku ir Dariumi Algiu Stankevičiumi. Po kelias akimirkas ekrane besidriekiančio ramaus žalumoje paskendusio kelio, kuriuo į savo vasaros atostogas juda trys herojai, pasigirdusi Arūno Perioko muzika pripildė spektaklį nervingo ritmo, ir visi atlikėjai margais laisvalaikio drabužiais leidosi į netrunkantį įkyrėti šokį, kuris akivaizdžiai tirpdo jų kalorijas, bet į bent kokį labiau apčiuopiamą meninį pavidalą niekaip nesikonvertuoja. Pabaigoje - vėl vaizdo projekcija su lėkštame pokalbyje nuskambančia ironija, už kurios mėgsta pasislėpti daugelis Lietuvos teatro menininkų.
Beveik valandą žiūrovų akivaizdoje šėliojantys ir kvailiojantys „Somaholidays“ kūrėjai turėtų iš šalies pažvelgti į savo kūrinį ir atsidurti tarp mažoje salėje įkalintų kelių dešimčių žiūrovų - tai padėtų jiems labiau išgryninti savo koncepciją, o galbūt perkelti savo atostogų refleksijas į didesnę erdvę ir sudaryti galimybę ir žiūrovams patirti nerūpestingą nuo įsipareigojimų laisvo laiko svaigulį - kaip padarė spektaklio (?) „Z+“ kūrėja Agnietė Lisičkinaitė. AIROS šokio teatro veikalas skirtas 12-17 metų žiūrovams - tiems, kurie gerokai jaunesni ir už patį festivalį; jie čia tampa ir atlikėjais, kuriuos po išmontuotą Juodosios salės erdvę azartiškai vedžioja lemputėmis švytinčiais švarkais ir spalvotomis sruogomis pasipuošusios šokėjos Sigita Juraškaitė, Greta Grinevičiūtė ir Airida Gudaitė.
Vyresnio amžiaus šokio mėgėjams ši „diskoteka“ ypatingo entuziazmo nesukelia - jiems lieka atlaidžiai stebėti po tamsią erdvę ir GON (Žygimantas Gudelis) muziką lakstančias atlikėjas bei žiūrovus, kurie, angliškai paraginti, nepaleidžia iš rankų telefonų, jais nuolat filmuoja ir šviečia. Norėtųsi sulaukti, kol ši karta suaugs ir, kaip tiki kūrėjai, taps išsilavinusiais novatoriškais mąstytojais, pasirengusiais tobulinti pasaulį. Tik kokia Z+ kartos tobulumo samprata?
„Duetas, kuris buvo“ - seserų Ulos ir Bartės Liagaičių kūrinys, parodytas vienoje iš nereprezentacinių Menų spaustuvės erdvių. „Neperženkite baltos linijos ir laidų“ - komandavo Naujojo Baltijos šokio savanorės, tačiau reguliavimo entuziazmas netrukus išblėso, ir nuvarytus nuo palangės žiūrovus netrukus pakeitė kiti, ramiai stebėję dvidešimties minučių judesio performansą kūnui ir griozdiškam scenografiniam agregatui. Ulos Liagaitės monotonišką šokį su minimaliomis erdvinėmis trajektorijomis papildė jos monologas, tariamas Lietuvos šiuolaikinio šokio - anglų - kalba, tačiau jo prasmės buvo menkai teiškomunikuotos. Kur kas įdomesnis buvo veiksmas, susiejęs išlavinto šokėjos kūno plastiką ir dviejų vienas virš kito įtaisytų aplink savo ašį besisukančių cilindrų judesius (filmo „Tornadas“, kuris įkvėpė šį kūrinį, asociacija), kuriuos buvo galima stebėti laisvai judant studijos erdvėje.
Dar vienas spektaklis „be vietų“ - ispano Pere Faura „Saldus karštis“, kuriame šoka paprastų linijinio šokio judesių apmokyta savanorių grupė, palaipsniui išsiskirianti iš Juodojoje salėje susirinkusių žiūrovų tarpo. Rituališkai besikartojantys judesiai skleidžiasi linijomis skersai ir išilgai scenos, sukasi ratais, išsiskiria grupėmis ir vėl susijungia; pagal komandą išsirengiama, naudojamas diskotekų rekvizitas - blizgančių konfeti pabūklai ir vandens šautuvai, iš po scenos plūstantys dūmai.
Gaivališkas į transą panirusių šokėjų judėjimas derinamas su ekrane projektuojamomis veikiausiai projekto dalyvių mintimis apie šokių vakarėlius ir projekcijomis, vaizduojančiomis pačias įvairiausias žmonių, gyvių ir daiktų sankaupas - nuo komiškų iki grėsmingų. Vakarėlis galiausiai virsta demonstracija su ant kartono išrašytais šūkiais su raktiniu žodžiu „šokis“ - jie netrukus atsiduria žiūrovų rankose, sunaikindami ribą tarp scenos ir žiūrovų, tarp „čia“ ir „ten“, iliustruodami erdvėje be jokių ribų cirkuliuojančią judesių ir minčių apykaitą. Šokio judesius mokosi ir nekantrauja prie atlikėjų prisijungti daugelis stebėtojų - būtent jie gali būti geriausi „Saldžios kelionės“ vertintojai ir teisėjai.
Svarbiausias festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ akcentas - A. Platelio „nicht schlafen“, parodytas du kartus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. A. Platelis ir Lietuva turi savo istoriją - belgų choreografas su spektakliu „Bonjour Madame“ (sukurtu 1993 metais) 1995-aisiais dalyvavo antrajame festivalyje LIFE, kiek vėliau dosniai pasidalino liūdesiu spektaklyje „La Tristeza Complice“.
„nicht schlafen“ - didžiausias erdve, laiku ir šokėjų grupe šio festivalio kūrinys, jame svarbią vietą užima sudėtingas scenovaizdis, kuriame nenaudojamos šiuolaikiniam teatrui privalomomis tapusios vaizdo atkūrimo technologijomis. Šokėjų atsidavimas spektakliui - maksimalus, tokios energetikos neįmanoma suvaidinti, tačiau tai nėra nesuvaldomas gaivalas: beatodairišką grumtynių, vienas kito drabužių plėšimo ir draskymo epizodą keičia sinchroninių, tiksliai erdvėje organizuotų judesių deriniai.
Spektaklio choreografiją ir nuotaiką lemia muzika, lengvai atpažįstamas Gustavo Mahlerio Adagietto iš Penktosios simfonijos, kuris turi ir lietuvišką choreografinių interpretacijų istoriją. Tačiau tai tik vienas „nicht schlafen“ garsų sluoksnis - kad ir kaip keista, drauge su prislopintomis šviesomis migdantis, raminantis, šipinantis žiūrovišką budrumą. Kiti garsai - iš pasivaikščiojimų po Šveicarijos kalnus įstrigęs karvių skambalėlių tilindžiavimas, susiduriančių, krentančių ir vėl besikeliančių kūnų šnopavimų, alsavimų, šūksnių įvairiomis kalbomis, ant kojų pririšamų tarškynių kuriamos melodijos - pripildo spektaklį chaoso, kuris pateisina visus pateiktus spektaklio koncepcijos aiškinimus apie karą, gyvenimą, mirtį ir viltį, bet prasminis ir choreografinis spektaklio intensyvumas netolygus, judesių derinimo paradoksams (atsitiktinumo nulemti judesiai, klasikinio baleto pas parodijų virtinės, kūnų, primenančių Guldymo į kapą ikonografiją, pynės, saikingas nuogo kūno demonstravimas) pristinga organiškumo ir vidinę spektaklio prasmę gebančios artikuliuoti dinamikos, kuri suintensyvėja spektaklio pabaigoje.
Seniai naudojamas ketvirtosios sienos griovimo triukas pasiteisina - spektaklio pradžioje į žiūrovus skriejusios drabužių nuoplėšos pabaigoje virsta gyvais šokėjų kūnais. Pritemusi scena lieka tuščia - šokėjai įsimaišo tarp žiūrovų, vieni prisišlieja prie pirmųjų eilių, kiti lipa per žiūrovų galvas, svirdinėdami ant porankių, o grįžtant tiesdami rankas su prašymu padėti išlaikyti pusiausvyrą. Tai suformuoja papildomą spektaklio ir publikos ryšį, kuris dar labiau sutvirtinamas ironiškais paskutiniaisiais tableaux.
„Naujojo Baltijos šokio“ 2018 metų programa, pristačiusi pačias įvairiausias judesio ir šokio formas, vėl parodė šiuolaikinės lietuviškos šiuolaikinio šokio kultūros problemas: nepaisant santykinai neblogų investicijų ši kūrybos sritis lieka fragmentiška, išsibarsčiusi po įvairias Europos šalis, su kuriomis savo profesinę veiklą linksta sieti vis daugiau menininkų, grįžtančių į Lietuvą festivaliniams susitikimams. Apsiribojama nedideliais projektais, skirtais kamerinėmis erdvėms, dažnu atveju choreografai tampa ir savo kūrinių atlikėjais, todėl stokoja kritiškesnio savo kūrybos vertinimo, sunkiau apčiuopia savo darbų konceptualius, dramaturginius, ritminius ir plastinius netolygumus, galbūt ir šiek tiek atsainiai ar iš aukšto vertina potencialių savo žiūrovų lūkesčius.
