Naujosios operos akcijos (NOA) 7-asis festivalis pateikė vieną didžiausių kultūros paradoksų pastaruoju metu. Laikais, kai šiuolaikinis menas daugeliui vis dar svetimas, o žiniasklaida „iš principo“ abejinga kultūros temoms, NOA mėgavosi tiek žurnalistų dėmesiu, tiek publikos gausa. Kodėl festivalis, pristatantis šiuolaikines operas, kurių dauguma nutolusios nuo tradicinių taip, kaip žemė nuo mėnulio, pasirodė įdomesnis ir prieinamesnis už kitus šiuolaikinio meno renginius? Gal dėl vienos kitos žymesnės pavardės? Gal čia šio festivalio kadaise inicijuotos ir tarptautiniu hitu tapusios operos „Geros dienos!“ dividendai (be kita ko, pristatyta ir kita šių kūrėjų opera)? Gal žmonės taip myli operą, kad šis žodis lyg magnetas traukia publiką? Festivaliui pasibaigus, atsakymas pasirodė gerokai paprastesnis.
Vyko ne tik kūrinių pristatymai, bet ir pokalbiai, diskusijos, net recenzijų konkursas. Menas be profesionalios refleksijos dūsta, tad jaunųjų operos kritikų varžytuvės - investicija į ateitį. NOA organizatorė, „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova labai tiksliai suskirstė festivalio kūrinius į savotiškus operos „požanrius“.
„Opera opera“ ir „vis dėlto opera“
Tokius kūrinius kaip „Į švyturį“ (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, libretininkė Gabrielė Labanauskaitė-Diena, režisierė Loreta Vaskova) arba opera-komiksas „Alpha“ (kompozitorius Albertas Navickas, libretininkė Gabrielė Labanauskaitė-Diena, režisierė Gintarė Minelgaitė) neapsiverčia liežuvis vadinti „tradicinėmis“, tačiau 7-ojo NOA kontekste jie buvo artimiausi tradicinei operai, išsaugoję nemažai klasikinių žanro bruožų. Išraiškingi personažai, dėmesys vokalinėms jų partijoms, aiškios dalys, šiuolaikiškai interpretuotos, bet vis dėlto arijos, rečitatyvai, ansambliai - visa tai galėjo pajusti net ir mažiau ausylas klausytojas. Abiem būdingas stiprus kompozicinis pagrindas. Mačiliūnaitė, sukūrusi ne vieną opusą, skambėjusį NOA, įvertinta keliais „Auksiniais scenos kryžiais“, už operą „Į švyturį“ nominuota ir šiemet. Meistriška kompozicija įtaigiai perteikia lėtą Woolf romano veiksmą. Glosto ausį repetityvumas, persmelkęs vokalines partijas. Klaipėdos muzikinio teatro, užsakiusio šią operą, atlikėjams nebuvo lengva perprasti šiuolaikinės muzikos partitūrą, tačiau ilgainiui jie susižavėjo kūriniu. Švelnus elektroninis mirgėjimas, kiek lengvabūdiškai atrodanti režisūra ir scenografija, libretas, glaudžiai „bendraujantis“ su garsovaizdžiu, papirko ir žiūrovus.
Opera-komiksas „Alpha“ tapo „tamsiuoju festivalio arkliuku“. Kiti programos kūriniai buvo tarsi emblematizuoti, daugmaž žinojome, ko iš jų tikėtis, o šis iki pat premjeros išliko paslaptingas. Pranokęs daugelio lūkesčius, privertė išsižioti iš nuostabos ir susižavėjimo. Autoriai, pasakojantys apie Federico Garcià Lorcos sesers Isabelės pastangas išsiaiškinti brolio nužudymo aplinkybes, pasitelkė iki šiol Lietuvoje nematytą operos „partnerį“ - komiksus. Originali forma nenustelbė aiškios minties, intensyvios ekspresijos. Sėkmę lėmė ryški vizualinė estetika, futuristiniai kostiumai, vokalinės partijos, puikiai atskleidžiančios pagrindinių personažų charakterius (dainavo Nora Petročenko ir Nerijus Masevičius), instrumentinė dalis, suderinusi minimalizmą, flamenko stilistiką ir elektroniką, libretas, vaizdžiai perteikęs dramatišką siužetą. „Alpha“ - tarptautinės scenos vertas kūrinys, narpliojantis šiandien ypač aktualias stiprios moters ir lyčių lygybės temas.
Vienas įdomiausių pastarojo meto šiuolaikinių kūrinių, skirtų muzikos teatrui, „Saulė ir jūra“ greičiausiai irgi priklauso požanriui „opera opera“. Festivalyje rodytas vaizdo įrašas, o 2019 m. ši opera atstovaus Lietuvai 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Vaiva Grainytė, Rugilė Barzdžiukaitė ir Lina Lapelytė, pavasarį apdovanotos Boriso Dauguviečio auskaru, kuria naują šiuolaikinės operos tapatybę, panašu, vis labiau vertinamą. „Saulė ir jūra“ pasakoja apie klimato kaitą ir tam abejingus žmones, kurių besotis vartotojiškumas stumia planetą į pražūtį. Atokaitoje „kepantys“ poilsiautojų kūnai, į kuriuos žvelgiama iš viršaus, iš Saulės pozicijos, pusiau kalba, pusiau dainuoja, lydimi minimalistinės, repetityvinės klavišinių partijos. Girdime tuščias replikas, įprastas kasdienybėje, o šaltas abejingumas tam, kaip žiauriai niokojama gyvybinė aplinka, tiesiog bado akis.
„Opera / ne opera“
Epiteto „keisčiausia“ nusipelno opera-instaliacija „Honey, Moon!“ (kompozitorė Gailė Griciūtė, libretininkė Gabrielė Labanauskaitė-Diena, režisierius Julijonas Urbonas). Ši premjera, pasak autorių, „muzikos kosmonautų treniruotė“, paliko bene daugiausia erdvės individualioms interpretacijoms, o sumišusi publika atsidūrė siurrealistinėje erdvėje. Menininkas ir mokslininkas Urbonas juokavo, kad operos režisieriumi, kaip yra įvardijamas, tapo visai netyčia.
„Honey, Moon!“ susiejo atlikėjų ir publikos erdves - žiūrovai galėjo laisvai vaikščioti po salę, rinkdamiesi įvairias stebėjimo / klausymosi vietas. Muzika veikė tarsi žodinės raiškos tąsa. Kosminius kraštovaizdžius imitavo margos marškos, uždengusios atlikėjus, tarp kurių kartais pasirodydavo pusnuogiai kultūristai.
Vis dėlto „Honey, Moon!“ įdomesnis atrodė prieš premjerą negu per ją ar po jos. Vaikštant po šią kosminę galaktiką atrodė, kad idėjos įdomios, bet efektingai jų išreikšti nepavyko. Lūkesčių būta pernelyg didelių. Minėti kultūristai, turėję tapti svarbia „Honey, Moon!“ koncepcijos dalimi, bet neįgavę aiškios funkcijos, tapo deklaratyviu, pertekliniu ženklu. Regis, fantazija išlėkė pernelyg toli į kosmosą, o raiška pasiliko kiūtoti ant žemės.
Dvi Arturo Bumšteino „ne operos“
Bene didžiausią įspūdį padarė Arturo Bumšteino garso instaliacija-performansas „Olympian Machine“. Iš anksto nusiteikiau, kad šis kūrinys bus labiausiai nutolęs nuo operos žanro ir visiškai neįdomus, nes pernai NOA festivalyje rodytas panašaus žanro Bumšteino kūrinys „Audiokaukas“ nepadarė jokio įspūdžio, sukėlė rūgštų nuobodulį. Įsivaizduodama, kad „Olympian Machine“ - savotiška šios kūrybos krypties tąsa, į pristatymą ėjau įtariai ir be lūkesčių, o išėjau apžavėta. Tai polilogas, sudėliotas iš dvylikos įrašų, padarytų per individualias sesijas, kai buvo skaitoma „Iliados“ santrauka, kurią išklausius reikėjo papasakoti, ką iš viso to prisimeni. Dvylikos žmonių filosofiškus, humoristinius ar fantasmagoriškus pasisakymus, atskleidžiančius sutrikimą, pasipiktinimą, susijaudinimą, Bumšteinas sudėliojo į prasmių, nuomonių, tembrų ir nuotaikų koliažą. „Olympian Machine“ - tai savotiškas atminties tyrimas, atskleidęs, kaip įvairių žmonių pasakojimuose pasikartoja tos pačios temos, žodžiai, vardai, emocijos, asociacijos. Muzikalumo šiam koliažui suteikė tembrai ir intonacijos, lydimos muzikinių takelių, atliekančių daugiau fono funkciją. Po premjeros paklausiau autoriaus, kaip jis jautėsi, pristatydamas „Olympian Machine“ OPEROS festivalyje, ir pati suglumau - juk čia buvo ir arijų, ir duetų, ir ansamblių! Kodėl gi tai - ne opera? Ji net šiek tiek aptemdė kitą premjerą - performansą „Blogi orai“. Įspūdingą triukšmo mašinų, naudotų barokiniame teatre, mašineriją Bumšteinas, ilgus metus domėjęsis baroko teatru, rekonstravo, padedamas meistro Ernesto Volodzkos. Triukšmo mašinos, svarbi teatrinės iliuzijos dalis, savo darbą atlikdavo užkulisių tamsybėse, bet „Blogi orai“ viską apvertė aukštyn kojomis - užkulisius perkėlė į sceną. Atlikėjai „įgarsino“ meteorologinius žemėlapius, grodami didžiulėmis mašinomis ir bandydami konceptualiai atkurti vadinamojo „mažojo ledynmečio“ stichijas. Tačiau performansas toks atviras interpretacijoms, kad po premjeros nuskambėjusi mintis, esą „Blogi orai“ mažai ką bendro turi su klimatu, atrodė labai taikli. Man ypač įstrigo australų konceptualisto Ivano Chengo, tekstų autoriaus ir atlikėjo, įtaiga. Pasąmonės srautą, net absurdo poeziją primenantis libretas, kai kam, tiesa, pasirodęs „padrikas žodžių kratinys“, manyčiau, yra vienas svarbiausių elementų, lemiančių šio performanso efektą. Tai asociatyvus žvilgsnis, reflektuojantis tai, kas vyksta scenoje, vedamas subjektyvios logikos.
Prieš 7-ąjį NOA sakiau, po jo dar tvirčiau sakau - tai vienas įdomiausių festivalių, organizuojamų Lietuvoje. Ryškus, įvairus, kūrybingas, keliantis klausimus, duodantis kai kuriuos atsakymus, piktinantis, bet ne per daug, o svarbiausia - labai įdomus ir profesionalus, sklidinas įspūdžių ir ausims, ir akims, ir protui, skatinantis suprasti kažką naujo tiek apie šiandien kuriamą meną, tiek apie save pačius. Iki kito susitikimo, operomanai, kurių gretos, viliuosi išaugo!
