Vilniaus teatras „Lėlė“ šiuo metu intensyviai ruošiasi premjerai. Vasario 24, 25 d. 12 val. žiūrovų laukia Šarūno Datenio režisuotas muzikinis spektaklis „Pinokis“, pastatytas pagal Carlo Collodi pasaką. Kalbamės su šio spektaklio dramaturge Tekle KAVTARADZE.
Kokias mintis tau kelia Carlo Collodi pasaka ir pagrindinis jos herojus - Pinokis?
Iš tiesų pirmą kartą dėl šio spektaklio perskaičiau visą knygą ir pamačiau, kiek ten daug medžiagos. Man regis, tai universali, visiems laikams tinkanti brandos istorija. Dėl to įdomu buvo galvoti apie ją šių dienų kontekste. Mąstyti, ką šiandien reiškia būti geru žmogumi, tuo tikru berniuku, o ne lėle. Nustebino šio pasakojimo šmaikštumas. Pats Pinokis labai žavus, be to, ir baisiai naglas. Buvo labai smagu nuo to atsispirti. Kaip personažas jis labai unikalus tuo.
Šiek tiek panašus į Karlsoną.
Taip, tikrai!
Kaip tau atrodo, ilgainiui jis pasikeičia ar vis dėlto lieka toks pat „naglas“? Kiek apskritai egoistiški žmonės turi galimybę keistis?
Kadangi tai yra brandos istorija ir šis kūrinys dar auga - jis tokią galimybę turi. Jeigu tai būtų pasakojimas apie suaugusį žmogų, kiltų daugiau klausimų. Nors tai interpretacijos reikalas - visaip būtų galima rodyti šią pasaką, mes pasakojame brandos ir kartu - kovos su sistema istoriją. Pamokos, kurias Pinokis išmoksta, yra esminės - jis pradeda daryti ką nors ir dėl kitų. Tai atrodo svarbiausia.
Rašydama inscenizaciją jautei kokį nors skirtumą dėl to, kad Pinokį šiame spektaklyje įkūnys lėlė?
Per visą kūrybinį procesą vis būdavo tų momentų, kai turėdavau priminti sau, kad čia lėlių spektaklis, nes neturėjau tokios patirties iki tol. Buvo labai įdomu - pamačiau, kad čia atsiveria visai nauji horizontai... Rašydama įsivaizdavau kažką tarp filmuko, filmo ir spektaklio, tik iš tiesų pamačiusi lėles matau, kaip viskas iš tiesų šiuo atveju persikelia į sceninį pasakojimą.
O kokią auditoriją įsivaizduoji?
Man regis, spektaklis tinkamiausiais truputį vyresniems vaikams, sulaukusiems kokių septynerių aštuonerių. Vis dėlto dėl labai geros muzikos ir savo šmaikštumo, manau, kūrinys gali vežti ir suaugusiuosius.
Pats Pinokis yra arti mūsų visų. Taip, jis atrodo nučiuožęs, bet ar mes nenučiuožę? Vis bandome ką nors ir tik veikdami įgauname šiokį tokį supratimą... Dėl to brandos istorijos man visuomet atrodo aktualios. Juk mes iš tikrųjų nuolatos bręstam... Ir tai, ką Pinokis patiria būdamas savaitės amžiaus, man regis, daug kuo panašu ir į mūsų, suaugusių žmonių, patyrimus.
Tik į vaikus visi atlaidžiau žiūri. Pinokis, ko nors prisidirbęs, visuomet gali grįžti pas Džepetą.
Taip, jis turi kur grįžti, turi tuos, kas jį pamoko labai aiškiai. Kita vertus, ir dauguma mūsų kažką panašaus turi. Galvojant apie temą, apie tą Pinokio laisvę, galima atrasti sąsajų net ir su Lietuva, t. y. su jauna, nepriklausoma valstybe. Kaip mes mokomės būti laisvi, savarankiški. Kaip per laiką bręstame. Gal dėl to tokia universali ši istorija - į ją galima žiūrėti iš įvairių perspektyvų.
„Pinokis“ - muzikinis spektaklis. Ką dramaturgui suteikia muzika?
Įdomu, kad prisideda dar vienas elementas - dainos, kurios taip pat yra istorijos pasakojimo dalis. Tai patirti labai įdomu. Iš pradžių atsiranda veiksmas ir dialogai, po to įsiterpia dainos. Jos tarsi papildo tai, kas jau yra pasakyta. Šiame spektaklyje, man regis, muzika yra labai svarbi dalis.
Ar lengviau dramaturgui rašyti pjesę pagal jau esamą kūrinį?
Tai visiškai skirtingi iššūkiai. Atsispirti nuo kūrinio tarsi lengviau. Jau turi medžiagą ir gali ją formuoti. Bet atsirinkti, išgryninti tai, ką turi, atrasti savo priėjimą, savo stilistiką ar net kitokią interpretaciją yra sunkus darbas. Kitu atveju tiesiog prireikia daugiau fikcijos ir išmonės. Nors pastebėjau, kad vyrauja požiūris, jog turint istoriją rašyti yra lengviau. Tačiau tam, kad istorija atsirastų scenoje, filme ar kitame dramaturgijos kūrinyje, tenka ją išgryninti, o tai reikalauja preciziško darbo. Turi suprasti, ką tiksliai nori parodyti ir ką verta kalbėti tavo personažams. Juk, pavyzdžiui, „Pinokyje” yra labia daug visko... Šiuo atveju smagu, kad kartu aktyviai dirbo visa komanda ir pats režisierius turėjo daugybę idėjų.
Ar nepasiilgsti prozos, nuo kurios pradėjai savo kūrybinį kelią?
Iš tiesų noriu grįžti prie jos. Šiais metais daug apie tai galvoju ir jaučiu, kad užsiimdamas komandiniais darbais kažkuria prasme esi labiau išsibarstęs. Tuomet jau būna daug komandų, daug projektų ir tenka gyventi su keliomis didelėmis idėjomis vienu metu. O romanas ir šiaip proza reikalauja daug susikaupimo ir ramybės. Man labai svarbus tas balansas - ir būti komandoje, ir kurti asmeniškiau, individualiau, tik ar daugiau nuo savęs.
O kaip tau atrodo, ko šiandienei lietuvių dramaturgijai labiausiai trūksta?
Pirmiausia į galvą šauna drąsos ieškoti naujų formų trūkumas. Nebijoti bandyti. Visada jautėsi kažkoks tradiciškumas. Tik ką daryti, kad tai pasikeistų? Gal tai ir su kritika susiję: atrodo, kad neaišku, kaip apie tą dramaturgiją kalbėti.
Vedi rašymo dirbtuves. Kaip sugalvojai tai pradėti ir kiek jos tau pačiai padeda?
Kaifuoju nuo to, kad galiu būti kitoje pusėje ir kitus skatinti rašyti, kaip kad mane studijose ar dirbtuvėse versdavo! Antrame kurse švedų dėstytoja Anna Lina Hetzbergmus supažindino su kūrybiniu rašymu. Pamačiau, kaip tai gali padėti. Pirmiausia - atsipalaiduoti rašant ir įsiklausyti į save. Kad ir visiškai paprastais pratimais. O tai perėjus, kaip ir visuomet kūryboje, kilo noras dalintis. Įdomu išbandyti skirtingus pratimus, skirtingas praktikas.
Šiuo metu turiu grupę žmonių, atėjusių pas mane dar prieš metus. Dabar jie plėtoja konkrečias idėjas. Šita - plėtojimo - dalis man gal net pati įdomiausia.
Lengviau pradėti, negu plėtoti?
Sunkiausia yra taisyti. Bet tam jau turi kažką būti parašęs. O kai kuriems ir pradėti sunku. Mano aistros laukas - bandyti padėti žmogui suprasti tai, apie ką jis iš tikrųjų nori kalbėti. Dar akademijoje supratau, kad tai labai svarbu ir gali pakeisti viską.
Kaip tau atrodo, ar dramaturgas turi mylėti žmones? Juk jei manysi, kad tavo herojus kvailys, vargu ar kas išeis...
Dažnai tai kartoju vesdama užsiėmimus. Man atrodo, kad blogiausias dalykas skaitant - tai jausti, kad kūrėjas nekenčia savo personažo. Tai nereiškia, kad personažai turi būti tik teigiami - aišku, kad ne, bet tam, kad sukurtum neigiamą veikėją, turi suprasti, kodėl jis toks yra. O supratimas jau veda meilės link. Nebūtina jo teisinti ar palaikyti, tereikia bandyti suprasti. Personažo pamilimas man - labai svarbi kūrybos dalis.
Kas dramaturgui yra įdomiausia? Konfliktas ir priešprieša. Tad norisi galvoti, kas dedasi žmogaus viduje ir aplink jį. Tame labai daug psichologijos, ir tam, nuo ko ir pradėjome, reikalinga branda. Tačiau spėju, kad yra rašytojų, kurie nekenčia žmonių, bet gerai rašo. Tad tikriausiai įmanoma ir taip.
