Apie savianalizę ir dokumentiką teatre
Po pastarųjų spektaklių daugiau minčių kyla apie save, nei apie teatro pasaulį. Nes teatralai, regis, vieningai pasidavė savianalizės - ne teatro, o žmogaus - malonumui. Ir asmens vidinė drama tapo svarbesnė už įvairiausius kontekstus, konfliktus ir pačią kūrybą. Žiūrima, kaip jaučiamasi vienoje ar kitoje situacijoje, o ne stebima iš šono pati situacija. Analizuojama, o ne rodoma. Iš vidaus patenkama į išorę, o ne iš išorės į vidų. Viskas ganėtinai uždara ir užburta. Nes užsitęsus šiam, vadinkime, metodui, vargu ar gali pavykti išvengti gromuliacijos. Nepavyksta. Ir įstringama per arti vaizdo stebėtojo pozicijoje. Jis taip arti, kad, regis, būtinai ką nors užčiuops, bet, deja, nieko ypatingo taip ir nepamato.
Meluočiau sakydama, kad šie spektakliai manęs visai nelinksmina. Kartais juose gali pasijusti kaip medituodamas, kartais kaip kalbėdamas, kartais kaip atlikdamas komandinio žaidimo užduotis. Kaip mokykloje, kaip vaikystėje, kaip darželyje... Ir galbūt šiame įtampos kupiname laike kaip tik to ir reikia. Tokio smegenis atpalaiduojančio lengvumo, nekalto infantilėjimo, tiesmuko priėjimo prie vidinių žmogaus reikalų. Tokios drąsos nebijoti pasirodyti kvailam su nė kiek neapdorotomis, iki filosofijos ar kūrybos nepakylančiomis baimėmis, mintimis, jau seniausiai patikrintais atradimais.
Praėjusį savaitgalį meninis sindikatas „Bad Rabbits“ pakvietė į Giedrės Kriaučionytės režisuotą asmeninių žiūrovo patirčių spektaklį „X tavyje“, vykusį Vilniaus universiteto planetariume. Tai atviras, nė kiek nepridengtas kvietimas galvoti apie save. Ir štai, mes staiga persiorientuojame ir pradedame laikyti aktorius kažkokiais mokytojais, vedliais... T.y. automatiškai, priimdami taisykles ar ne, pradedame vaidinti tam tikrus vaidmenis. Galbūt ironiškai, galbūt neturėdami kur dėtis, bet kažką veikiame, išbūname ir netgi iš tiesų, nors viskas kažkaip vaikiška, pagalvojame apie save. Paišome rutuliukus ir spalviname juos flomasteriais, žaidžiame komandinius ir ne visai žaidimus, juokiamės ir komentuojame... Malonu, kad visi galime turėti savo nuomonę. Kad galime pripažinti, jog mus tai nervina ar mums nesvarbu. Ir pagal bet kurią iš tokių pozicijų būname suklasifikuoti, sulaukiame bendraminčių. Be to, gerai veikia ir tai, kad matyti, jog ir aktoriai atsidūrę panašioje pozicijoje. Nors ir būdami vedliai, jie taip pat dvejoja, taip pat šio žaidimo iki galo nepriima arba tiesiog žaidžia jį nereikalaudami iš viso šito kažko daugiau. Prasmės kaip ir nėra - tik kolektyvinė statuso šioje srityje neturinčių žmonių terapija.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, po šiame tekste tarytum labiau pritinkančio „#beskambučio“, pasirodė labai rimtas Manto Jančiausko režisuotas dokumentinis spektaklis „Dreamland“. Labai rimtas, nes labai tvarkingas. Jis tarytum neturi plyšių, tarytum žino, kur eina, ir suvokia, kur mus nori nuvesti. Bet kaip tik dėl šio - sumeluoto ar ne - užtikrintumo vadinamųjų „tikrų žmonių“ pasakojimai neatveria kažkokio naujo regėjimo, supratimo, nesuteikia sparnų netikėtoms pasaulio tvarkos interpretacijoms. Čia nėra klaidų, čia apskaičiuotos ir juoko, ir liūdesio dozės. Informacija apie Lietuvos imigrantų gyvenimą, santūriai dėstoma iš pirmų lūpų ir verčiama titruose, pateikiama labai estetiškai ir mandagiai. O kodėl manau, kad tai - vėlgi proga pagalvoti apie save? Nes prieš akis mes turime tik pasakojimus, ganėtinai paviršutiniškus gyvų žmonių liudijimus. Ir kad įvyktų bent kažkokia interpretacija, tenka juos sujungti su sava patirtimi, savomis pažiūromis, stebėti, kas vis dar veikia tave, o kas - jau nebe. Nes tai vis dėlto pokalbis. Nes šie žmonės atėjo pas tave ieškodami supratimo, norėdami jį pažadinti, kažką tavyje sujaukti. Pateikti tau žinomą informaciją kitu, savos patirties kampu. Tad nori nenori ir tu čia kažką vaidini. Vaidini žiūrovą, kai priešais tave, scenoje, imigrantas vaidina imigrantą.
Na, ir tarpinis variantas - Jono Tertelio režisuotas Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „R.E.M.“. Čia ir vėl gilinamasi į klausimą, kur ir kas aš esu. Ir vėl griebiamasi autentiškų patirčių kaleidoskopo. Tik šįkart - dėmesio centre patys aktoriai ir jų istorijos. Ir, kas atrodo svarbiausia, tos istorijos atiduodamos fantazijai, asociacijoms, meninei išmonei skleistis. Čia susipina dokumentika ir žaidimas. Tik žaidžiame jau ne mes, žaidžia aktoriai. Ir, sakyčiau, netikėtai atvirą ir drąsiai saviironišką partiją. Beje, ačiū scenografei Paulei Bocullaitei, kad visa ši savianalizė vyksta ant ir šalia žalios teletabių pievelės... Pagaliau galime juoktis pripažindami savąjį infantilumą. Pagaliau galime pažvelgti į jį iš šalies, ne vien tik tokie būdami. Galime pajausti tą užsiciklinimo, laukimo, gromuliavimo atmosferą. Ir galiausiai iš tiesų apie tai pamąstyti. Apie tai, kur ir kiek laiko jau esame. Nugarmėję teletabių duobėje, kurioje saugiai pasislepiame laukdami kitų, kultūrinių ir nelabai, teatrinių susitikimų. Ir iš kurios pakylame, kad vaikiškai, bet labai paviršutiniškai atviri, pasėdėtume ant minkštos, raminančios savianalizės kalvelės.
