Gana skųstis, kad Klaipėdoje nėra kas veikti, kad uostamiestis - ne Vilnius ir toli gražu ne užsienis, o menininkai čia dūsta kaip žuvys, išmestos ant kranto. Viena žymiausių Klaipėdos choreografių, šokėjų, šokio teatro „PADI DAPI Fish“ įkūrėja Agnija Šeiko prisimena, kad prieš dešimtmetį, vedama tik aistros, tarsi iš „Lego“ kaladėlių Klaipėdoje pradėjo statyti šiuolaikinio šokio pilį. Šiandien ši pilis tapo tvirtove, o aplink ją kuriasi ir miestas.
Jungiasi nauji nariai
Rugsėjo 14-17 dienomis Klaipėdoje vienuoliktą kartą rengiamas tarptautinis šokio festivalis „Plartforma“. Koks šiųmetinis jo konceptas? Kuo po vienerių metų tylos jis bus kitoks?
Labai džiaugiuosi, kad „Plartforma“ šiemet ir vėl rengiama. Jau atsiranda naujų, puikių festivalių - Jauno teatro dienos, „TheAtrium“, kurie tarsi užpildo šiuolaikinio teatro nišą. „Plartforma“ ir toliau sieks pristatyti šiuolaikinį meną platesniame kontekste: pristatysime cirką, šokį, teatrą, instaliacijas, tarpdisciplininį meną.
Vis dėlto šiemet festivalis nebetenka jam įprastų erdvių: elingų, doko. Taigi mūsų idėja, kad festivalis vyktų uosto teritorijoje, industrinėse, urbanistinėse erdvėse, tarsi pranyksta.
Kita vertus, techniškai tam pritaikytose teatrinėse vietose rengti pasirodymus bus kur kas lengviau.
„PADI DAPI Fish“ festivalio metu taip pat pristatys premjerą „Aside“ - kūrinį, kalbantį apie nepritampančiojo iššūkius ir mąstymo kompleksiškumą. Gal galite papasakoti plačiau?
Džiugu, jog trys jauni, talentingi šokėjai, kurie ilgus metus priklausė šokio trupei „Aura“, ieškodami, kur toliau eiti, nusprendė pasirinkti Klaipėdą (dvi lietuvaitės čia pasiliks gyventi, vaikinukas iš Belgijos - tik pastarajam projektui sukurti).
Šokėjas iš Belgijos yra homoseksualus. Spektaklyje „Aside“ jis pasidalins patirtimi, kiek jam teko išgyventi patyčių, pažeminimo. Šokėjai kalbės apie tai, jog dauguma į mažumas žvelgia iš aukšto ir su patyčiomis, tačiau sykiu teirausis, ar tai neatspindi jų pačių kompleksų ir nesaugumo jausmo.
Spektaklis apie žmogiškumą nėra šokiruojantis, juo nesistengiama provokuoti. Tai - drąsus, atviras ir jautrus šokėjų darbas.
Apmaudu, kad, nors „PADI DAPI Fish“ yra žinomas Lietuvoje ir tampa žinomu pasaulyje, tačiau šokėjams vis dar negalime pasiūlyti etatų - gyvename iš projektinės veiklos, šokėjams tenka suktis per penkias darbovietes.
Tačiau prošvaistę matome. Nepriklausomiems Klaipėdos teatrams gyvuoti labai padeda Savivaldybės teikiamas finansavimas jaunimo teatrinės veiklos programoms. Sukurdama šį finansavimo šaltinį, Klaipėda žengė didelį žingsnį.
Labai džiaugiamės Prancūzijos ambasados iniciatyva stiprinti šiuolaikinio šokio žanrą Klaipėdoje. Kadangi anksčiau bendradarbiavome su prancūzų institutu, ambasada jau mus žinojo ir pradėjo su mumis komunikuoti. Spektaklis „Shake that devil“ - vienas iš šio bendradarbiavimo pavyzdžių.
Šie metai jums ypač produktyvūs. Lietuvos kultūros sostinės organizaciniai darbai, projektai Violončelės bei „TheAtrium“ festivaliuose, gastrolės Kinijoje, premjeros... Kaip visa tai pavyksta aprėpti?
Svarbiausia - kompetentingų žmonių, bendraminčių komanda. Dirbant kartu vystomos idėjos galiausiai sprogsta. Viską aprėpti - sudėtinga, tačiau, kai esi nepriklausomas kūrėjas, šiuo atveju - visa mūsų trupė, negali sau leisti ilgai mąstyti ar dvejoti. Žinoma, dėl laiko trūkumo egzistuoja pavojus nuslysti paviršiumi. Stengiamės, kad taip nenutiktų.
Nesakau, kad nepavargstu ar nebūna nusivylimų, tačiau be iššūkių gyventi neįdomu.
Kokie nauji projektai bręsta galvoje?
Dabar planuojame stiprinti vaikiškų spektaklių liniją, planuojame toliau bendradarbiauti su Klaipėdos kameriniu orkestru.
Didelis iššūkis ne tik sukurti naujus spektaklius, bet ir juos parodyti. Daugelis trupės narių turi begalę kitų veiklų, tad surinkti juos - labai sudėtinga. Netrukus laukia gastrolės - keliausime į JAV, Vašingtoną.
Beje, šiuo metu dalyvaujame nepriklausomų teatrų rinkodaros tyrime, kuris padeda išgryninti savo veiklą, padeda susikoncentruoti, susidėlioti prioritetus, kai norisi aprėpti daug skirtingų veiklų.
Regis, tiek daug sukatės kultūrinėje veikloje, tačiau jus dažnai dar galima sutikti renginiuose kaip žiūrovę. Kokius įvardintumėt geriausius šiųmetinius kultūrinius Klaipėdoje sukurtus produktus?
Prieš akis pirmas iškyla „TheAtrium“ festivalyje rodytas Liepojos teatro spektaklis „Stavangeris“. Taip pat labai džiaugiausi Jauno teatro dienų metu „Švyturio“ arenoje vykusiomis dirbtuvėmis, kurios įtraukė tiek daug jaunimo.
Be abejonės, įsiminė Violončelės festivalis, kuris kokybine prasme tarsi kilstelėjo Klaipėdos kultūrą.
Koks būtų jūsų visų laikų penketukas?
Turbūt joks kitas kūrinys prieš tai nebuvo taip sukrėtęs, kaip prieš dešimt metų matytas šokio trupės „Shen Wei Dance Arts“ spektaklis. Pasiilgau to jausmo, kai sustingęs stebi spektaklį - net koją nuo kojos negali nukelti.
Taip pat sužavėjo „Kino pavasaryje“ matytas filmas „Avinai“. Tai turbūt atliepia mano pamišimą dėl Islandijos, šios šalies peizažo, meno.
Knyga - Jean-Marie Gustave Le Clezio „Bado šokis“, muzikos kūrinys - Justės Janulytės „Smėlio laikrodžiai“ (Violončelės festivalis). Taip pat atradimu tapo gruzinų kompozitoriaus Gija Kančelio (Giya Kancheli) kūryba. Turėčiau išskirti ir elektroninę islandų muziką.
Grįžo į lygumą
Regis, Agnija Šeiko Klaipėdoje tapo tarsi savotišku kokybės ženklu. Ar pati jaučiate, jog menininkų bendruomenėje esate autoritetas?
Klaipėdoje, grįžusi po studijų Olandijoje, gyvenu jau dešimtmetį. Pamenu pradžią, kai grįžau į, vadinkime, lygumą. Kaip pavyko taip toli nueiti? Turbūt padėjo aistra, netgi fanatizmas, ir nuoseklumas.
Jeigu mane tapatina su kokybės ženklu, labai džiaugiuosi, nes tai visada buvo mano tikslas.
Kaip grįžusiai po studijų jums pavyko surasti jėgų, noro pradėti veikti, kaip sakote, lygumoje?
Pamenu, pirmais metais dar dažnai važinėdavau į Olandiją. Galbūt netgi kiek desperatiškai. Abejojau, ar ne per anksti iš ten išvažiavau. Juk geresnės terpės nei Belgija ar Olandija šokėjui tuo metu nebuvo.
Tuomet tu grįžti ir... nieko. Kurį laiką man buvo lengva depresija (juokiasi. - Autor. past.).
O kodėl grįžote?
Visų pirma dėl to, kad buvo šeima. Taip pat jaučiau, kad būti ten, kur nieko nėra, yra prasmingiau ir galbūt pavyktų padaryti kokį pokytį. Juk Olandijoje - milijonas tokių kaip tu ar geresnių.
Į Klaipėdą jau buvo grįžusi Goda Giedraitytė, su kuria pradėjome organizuoti festivalį, kartu su studentėmis kūrėme darbus, parodyti spektaklių pasikviesdavome kolegų iš Olandijos. Taip viskas ir pradėjo suktis.
Prancūzų akimis, menininkams Klaipėdoje be galo paprasta: nereikia laukti mėnesiais tam, kad susitikimui priimtų meras ar Savivaldybės Kultūros skyrius. O aš ir pati jaučiu, jog savo idėjas čia galime laisvai reikšti, nejaučiu jokio spaudimo ar cenzūros.
Žmonėms, kurie išvažiuoja iš Lietuvos dėl to, kad jiems esą per maža galimybių, sakau, kad galimybes susikuriame patys.
Turite sūnų Jokūbą ir dukrą Unę. Kaip spėjate suktis namuose?
Mano vaikai, turintys tokią mamą kaip aš, gauna labai įdomios patirties. Jie su manimi daug keliauja, mato procesą, dalyvauja jame. Kūryba nėra darbas banke, kai penktą valandą vakaro persijungia mygtukas ir iš bankininko virsti šeimos žmogumi. Kūrėjas esi visuomet.
Viskas priklauso nuo požiūrio. Jeigu įsivaizduoti apie tokią mamą, kuri turi būti nuolat su vaikais, virti jiems valgyti ir paskęsti buityje, tuomet suderinti mano darbo ir šeimos yra neįmanoma.
Taip, jie turi nuostabią močiutę, kuri be galo daug padeda. Taip pat vaikai turi puikų tėtį, prie kurio lipte limpa ir svetimi vaikai. Ar ateityje mano vaikai bus laimingi, kad turėjo tokį gyvenimą, nežinau, bet tikiu, ateityje man tai pasakys (juokiasi. - Autor. past.).
Ar norėtumėt, kad jūsų atžalos pasirinktų menus?
Manau, kad muzikinį išsilavinimą vaikas privalo turėti. Jokūbas dabar groja gitara, Unė - smuiku. Tačiau kokį kelią ateityje pasirinks, tai - jau jų sprendimas.
