Šį kartą susitikome su Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais - Inga Talušyte ir Emiliu Pavilioniu. Pokalbiui mus suvedė netrukus įvyksianti Tomaszo Leszcynskio režisuota spektaklio „Karas dar neprasidėjo“ premjera. Su Inga ir Emiliu kalbamės apie jų kelią į sceną, naują dramaturgiją, spektaklį, repeticijas ir aktoriaus patirtis. Apie rimtus dalykus, kiek šmaikščiai ir labai paprastai, tačiau nuoširdžiai pasakoja spektaklio kūrėjai.
Aš ir Juozo Miltinio teatras
Inga Talušytė: Jau devinti metai esu Miltinio teatre.
Žinoma, mano draugystė su vaidybos menu prasidėjo anksčiau. Būdama 13 metų, pirmą kartą atradau teatrą. Nuėjau pas Julių Dautartą į aktorių studiją. Ten visko ir išmokau: aktorinio meistriškumo, scenos kalbos, net tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, skaityti literatūrą, atsirinkti įdomias pjeses. Sakiau ir sakysiu, kad mano mokytojas yra Dautartas, ir visada taip bus. Kai baigiau režisūrą pas Gytį Padegimą, tais pačiais metais įsidarbinau Juozo Miltinio teatre. Čia dirbti buvo mano svajonė, ir štai, čia esu jau beveik 10 metų.
Emilis Pavilionis: Dvylikta klasė. Nebuvau vienas iš tų šauniųjų mokinių, mokslai nesisekė, daug pamokų praleisdavau, bet aktyviai dalyvavau mokyklos renginiuose ir taip sumąsčiau stoti į aktorinį. Stojamuosiuose egzaminuose į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją įvyko kažkoks man iki šiol nesuprantamas stebuklas - praėjęs visus turus patekau tarp tų nedaugelio laimingųjų, gavusių galimybę studijuoti. Beliko sulaukti mokyklos brandos egzaminų rezultatų ir sužinoti, ar sugebėjau baigti mokyklą ir ar galiu studijuoti akademijoje, kurios stojamuosius egzaminus jau išlaikiau. Deja, mokykloje, pučiant vėjams galvoje nusprendžiau laikyti tik du baigiamuosius egzaminus - istoriją ir lietuvių kalbą. Kad tėvai mažiau išgyventų dėl manęs, sakiau, kad laikysiu ir trečią egzaminą - matematiką. Bet nelaikiau. Ryte išėjau į egzaminą, prieš tėvus dar apsimetinėjau, jog labai išgyvenu dėl to, ar išlaikysiu, bet iki paties egzamino taip ir nenusigavau, berods vietoje to pas draugą į svečius užsukau. Taigi, laukiant brandos egzaminų rezultatų viskas, kaip sakoma, buvo pastatyta ant kortos. Arba išlaikau abu egzaminus ir įstoju į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), nes kaip kad sakiau - vaidybos stojamuosius jau buvau išlaikęs, arba lieku antriems metams mokykloje.
Baigėsi geriau nei gerai - visai neblogai išlaikiau tuos du egzaminus ir įstojau į LMTA, į Sauliaus Bareikio ir Eglės Gabrėnaitės kursą.
Tada pirmą rugsėjo savaitę nuėjau pažiūrėti pirmąjį profesionalų spektaklį.
Inga: Tu iki tol nebuvai matęs nei vieno spektaklio?
Emilis: (juokiasi) Nebuvau. Profesionalaus ne. Taip, keista, įstojau į dramos aktoriaus specialybę, gyvenime nematęs jokio spektaklio. Taigi, nuėjau į Aido Giniočio režisuotą „Lietaus žemę“. Ir likau sužavėtas teatro galios, vieną akimirką plyšau juoku, kitą - vyriškai bandžiau tvardyti ašaras. Po to karto mačiau jį dar gal 5 kartus. Visiems labai rekomenduoju!
O į Miltinio teatrą atėjau po LMTA baigimo. Dar būdamas ketvirtame kurse naujojo teatro vado Lino Marijaus Zaikausko buvau prikalbintas dirbti čia. Tuo metu tai atrodė geriausias pasirinkimas, todėl ir persikėliau gyventi ir dirbti į Panevėžį.
Spektaklis ar žaidimas?
Inga: Man, jei nesumeluosiu, tai pirmas toks bandymas kurti eksperimentinį teatrą. Mano nuomone, toks teatras turi ateiti į Panevėžį. Paskutiniu metu dirbame su „gerai sukirptom“ pjesėm, sukonstruotom pagal įprastas taisykles. Taip, palyginus su Michailo Durnenkovo pjese - žengiam naują žingsnį tobulinant mūsų teatrą. Pjesė nekasdieniška, keista, fragmentiška, neturinti vieno istorijos naratyvo. Tai 12 fragmentų iš nežinomų istorijų. Įdomu dar ir tai, kad visos scenos yra žaidžiamos. Viskas paremta žaidimo principu. Tai spektaklis-žaidimas. Eksperimentas. Mes niekada nežinome, kuri scena eis po kurios. Visada tokia įtampa ir, aišku, staigmenos efektas.
Apie pačią pjesę: tai mėginimas žaisti teatrą. Mes, netgi, sakyčiau, nevaidiname scenoje. Negalėčiau sakyti, kad mes aktoriai, mes tiesiog įeiname į tam tikras situacijas ir aplinkybes, o tada turime reaguoti. Į sceną lipame kaip Inga, Emilis ar kitas komandos narys.
Manau, kad žiūrovui tai taip pat bus absoliučiai nauja. Manau, kad Tomaszas į mūsų teatrą atnešė naują kūrybinį vėją.
Man dar labai įdomu, kad tos novelės, galima sakyti, 12 etiudų, 12 atvirukų, 12 fragmentų. Kiekvienas savaip gali pavadint. Pradėdama nagrinėti tekstą, žinoma, pirmiausiai bandžiau logiškai sujungti su pavadinimu - „Karas dar neprasidėjo“. Kilo klausimai - tai kur čia tas karas? Kodėl čia tas karas?
Žiūrovui, manau, irgi bus įdomu atsakinėti į iškilusius klausimus stebint šį teatrinį žaidimą. Jam reikės susikaupti ir išlaikyti dėmesio koncentraciją viso spektaklio metu. Tai sudėtinga, bet tik taip jis „pilnai“ dalyvaus spektaklyje.
Kiekvienoje scenoje yra užkoduotas karas, jo grūdas pasėtas - baimės, įtampos, fobijos, ligos, netektys, išdavystės, įvairūs dalykai, kurie veda žmogų į „karą“. Bet tada kyla klausimas - į kokį karą, nes jo formų taip pat yra visokių. Ar tai karas su savimi? Ar karas su visuomene? O galbūt karas su mylimuoju? Dramaturgas labai įdomiai suvedė viską į vieną žaidimą.
Scenoje mes nežadame karo, ne, mes norim parodyti alternatyvas. Kaip galime mylėti, susitaikyti, atleisti, priimti. Kaip to karo vis dėlto išvengti.
Emilis: Žiūrovas viso spektaklio metu yra skatinamas mąstyti apie tai, kas vyksta čia ir dabar. Jis pats turi susikurti istorijų pradžią ir pabaigą, pagal savo patirtis, savo suvokimą. Mes, žinoma, įvedame į formą ir padedame orientyrus. Tačiau niekam nėra iki galo aišku, kuo kiekvienas etiudas, novelė prasideda ir kuo baigiasi.
Inga: Man primena paveikslėlius vaikiškose knygutėse, kur būna surašyti skaičiukai, ir tik juos iš eilės sujungus pamatai piešinuką. Žiūrovas bus tas, kuris turės sujungti fragmentus, ir kiekvienam gali išeiti skirtingas paveiksliukas.
Repeticijos su Tomaszu Leszczyńskiu
Emilis: Aš - duotose aplinkybėse. Be jokių kitų kaukių. Tiesiog aš.
Pas Tomaszą į repeticijas ateinu su dideliu džiaugsmu. Labai įdomus pats procesas kuriant šį spektaklį-žaidimą. Repeticijos atrodo maždaug taip: perskaitom vieną novelę iš tų 12 ir dvi valandas visi ją nagrinėjame. Kas joje slypi, kas norima pasakyti. O tada prasideda įdomioji dalis, visi pradeda diskutuoti, kas kaip supranta ir kaip interpretuoja. Kartais net tikrai audringi ginčai įsiliepsnoja! Tokie nagrinėjimai labai maitina aktorių. Ir man, kaip jaunam aktoriūkščiui, labai padeda „įsivažiuoti“, nes pats dar labai daug ko ieškau ir ne visada turiu atsakymus dėl dar nedidelės patirties. O kai visa grupė dirba dėl vieno tikslo, dalinasi mintimis, savais išgyvenimais, tu sau atsirenki, kas yra naudinga ir tave tai labai turtina.
Inga: Tomaszas leido interpretuoti, bandyti, klysti ir ieškoti geriausių sprendimų, ir dėl to, kaip aktoriai, jaučiamės labai gerai, nes nebelieka baimių, kad kažką padarysim ne taip. Mes tapome kūrybos dalimi, mes kuriame kartu su režisieriumi.
Emilis: Ir net skatino! Skatino, kad „nuo savęs eitume“, savo interpretacijas kurtume.
Tai labai gyvybingas spektaklis. Užtenka vaidinti porą su kitu aktorium, ir jau etiudas atrodys visai kitaip. Nes nėra vieno būdo, kaip tas spektaklis turi atrodyti. Mes žaidžiam. Kiekvieną kartą metam kauliukus ir tik tuomet išsiaiškinam, kuri scena bus sekanti.
Žaidimo taisyklės
Emilis: Spektaklyje pateikiama labai daug informacijos. Todėl siūlau neišsigąsti. Tai turėtų atrodyti panašiai, kaip naršymas internete. Viena akimirka žiūri juokingus vaizdelius, kitą - skaitai straipsnį apie naują terorizmo aktą, tuomet pereini prie filmo paieškos vakarui, o galiausiai „pagauni“ save, jog skaitai, kaip išsikepti morkų pyragą, nors nei kepsi jį, nei ką ir t.t.
Kaip mano dėstytoja sakydavo, čia tikriausiai reikės permiegoti su spektaklio idėja, mintimis, o tuomet viskas pradės galvoje dėliotis į vieną didelį paveikslą. Tad ir žiūrovą skatinu neišsigąsti, jei informacijos tempas bus intensyvus. Viskas turi susigulėti ir mintys pačios sudėlios taškus ant i.
Inga: Tiesa ta, kad spektaklis kels klausimus. Labai tinkama priemonė skatinti diskusijoms kartu su žiūrovais. Atviresniam pokalbiui, pasidalijimui minčių. Esu tikra, kad ir mums, ir žiūrovams bus įdomu pasikalbėti po spektaklio.
Prie spektaklio žaidimo taisyklių priskirčiau ir atvirumą. Repeticijų metu vienas kitam buvome labai atviri. Kaip jau minėjome, daug diskutavome, dalinomės patirtimis ryšium su skaitytomis istorijomis. Pavyzdžiui, benagrinėdami mirties temą, vienas iš mūsų aktorių, Albinas Kėleris, papasakojo vieną prisiminimą, susijusį su Miltiniu. Anot jo, Miltinis visą gyvenimą deklaravo, jog nebijo mirties. Mirtis jam nieko nereiškia. Žinant Miltinio charakterį, tikriausiai nenuostabu. Ir kai atėjo ta akimirka, kai jis gulėjo mirties patale, atėjęs aplankyti geras režisieriaus bičiulis drąsiai paklausė: „Nu, Juozai, tai kaip dabar, nebijai?“ O Miltinis guli lovoj, bet vis tiek labai orus: „Ne, nebijau. Bet nemėgstu“. Ir kaip buvo juokinga, išgirdus šią istoriją. O ir labai įdomu, nes pirmą kartą ją išgirdau. Juokėmės visi. Taip ir anekdotinėmis, ir rimtomis istorijomis pasidalinom. Nuoširdūs pasikalbėjimai buvo. Kaip aktoriai, kaip komanda sustiprėjom. Vieni kitus naujom spalvom pažinom.
Michailo Durnenkovo spektaklį „Karas dar neprasidėjo“ (režisierius Tomasz Leszczynski) Juozo Miltinio dramo teatre galite pamatyti balandžio 21 ir 30 dienomis, 18 valandą. Išsamiau teatro puslapyje.
