Tamsa, iš jos į vos šviesesnę avansceną išeina du ar trys santūriai iškilmingai ar prabangiai karnavališkai apsirėdę vyrai ir moteris (moterys ir vyras, moteris su vyru) ir pradeda: „Teatras - tai kai susitinka dvi grupės žmonių...“, „kai paklojama lenta, o ant jos šoka aistra...“, „kai visas pasaulis vaidina, o aktoriai tik spokso...“ - ir per pusantros valandos į mūsų ausis sukemša neįmanomą kiekį banalybių ir nesąmonių apie sceną ir apie kiekvieną su ja susijusią profesiją. Visi šie blėnys jau keliasdešimt metų vadinami Tarptautinės teatro dienos švente.
Kitaip, regis, neįmanoma, ir šįmet Klaipėdos dramos teatras tai tik patvirtino: jei scena, kaip pasakojo buvusieji, tikrovėje atrodė kiek šviesesnė, TV ekranuose ji buvo visiškai juoda. Tamsios ir gedulingos buvo beveik visų į ją užlipančių ir ekrane pasirodžiusiųjų kalbos ir tonai. Teatras kaip žaidimas, kaip play, Spiel, игра, ludus buvo laidojamas su pasigėrėjimu, prezidentai pavydėtų tokių pakasynų. Matyt, šita TEATRO svarba ir šventuma užbūrė ir šventę režisavusią choreografę Agniją Šeiko, ir vakaro scenaristus, tad teatras buvo matomas tik kaip pompastiškos senovės bastionas, kad ir kaip bandytas skiesti neva nerūpestingu sąmojumi ar Antano Jasenkos muzikos akordais. Ir tai nebuvo išimtis šioje ilgametėje frankrukiškos estetikos sekoje. Funeral Director - „laidotuvių režisierius“, kadaise teko matyti gražius užrašus ant biurų Škotijoje. Štai, pamaniau, kokia galėtų būti išeitis mūsų renginių režisieriams, jei teatro akademijos jų prigamintų perdaug.
Nežinau, kas „įpatentavo“ į mūsų smegenis šį trafaretą, bet Teatro šventė suprantama kaip primityvus montažas, kur tarp apdovanojimų įterpiamos įvairaus sąmojaus intermedijos iš poros sakinių, pritempiant juos prie būsimo nominacijų sąrašo („Ar nepastebi, gerbiamas kolega, jog viskas čia juoda? - Na taip, nes tai priklauso nuo teatro dailininko, o jis, kaip visada, gavo lėšų per mažai ir priverstas suktis ...“) Meryl Streep su savo antitrampiška kalba, kokia nuskambėjo „Auksinių gaublių“ apdovanojimuose, būtų pas mus, švelniai šnekant, nesuprasta. Nes ne į temą. Ar tai reiškia, kad rengėjų smegenyse teatro fenomenas suvokiamas kaip uždara planeta, nieko bendra neturinti su tikru gyvenimu, o menininkas - dar vis nenusileidžiantis ant žemės iš savo svajų ir svaigumų, nors realybė tai seniausiai paneigė?
xxx
„Dedu kryžių ant Scenos kryžiaus!“ - purslais išsiliejo miestas prie Baltijos. Išties, kalčiausias čia kryžius, gan imli metafora, bet suprantama tik vienaip. Kai šių eilučių autoriui prieš maždaug 15 metų į galvą vožė mintis po „Kristoforo“ tapusį bevardį Kultūros ministerijos apdovanojimą pavadinti „Scenos kryžiumi“, taip sukuriant ir savotišką repliką valstybiniams apdovanojimams (Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius, Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžius...), jis nemanė, kad galiausiai dauguma vistiek matys jį tik kaip krikščionišką kančios simbolį, nors net ir pagal tą sumanymą apdovanojimas buvo sukurtas kaip valstybės ordinas. Ir net į tuometinę ministerijos pseudodarbo grupę pakviesti tuometiniai LNDT vadovai Adolfas Večerskis ir Egmontas Jansonas jį „praturtino“, pagal skonį pridėdami jam auksinį epitetą. Tačiau strigimai jį sveriant, dalinant, suburiant žiuri lydėjo beveik kasmet, ir jei kai kurie dalykai yra dėsningi (nepasitenkinimas negavus), kiti nesprendžiami nuo pat pradžios.
Apmaudžiausia, kad po tokių ryžtingų akcijų, prilygstančių pasikeiksnojimui virtuvėje tema „nėr teisybės ant šio sviesto!“, dėsningai nieko ir neįvyksta - iki užprogramuotų pasipiktinimų kitais metais. „Manęs nepastebėjo!“ - tai vaikiška, adekvatu reakcijoms po Kultūros rėmimo fondo rezultatų paskelbimo, kai rėkiama, kad būsimas geriausias festivalis nieko negavo. Steigti dar vieną apdovanojimą man regisi tolygu atsisakyti konkurencijos ir dar po kelerių metų apdovanoti visus, kas ką nors sukūrė - nevyriausybinius, teatrus vaikams, lėlių, „neprofesionalų“ ir kitus nuskriaustuosius. Gal kaip tik reikėtų tobulinti tai, kas jau yra sukurta, gal net radikaliai? Nes juk ir „Kryžių“ komisija duria pirštu į ministeriją, ši - atgal arba tiesiog pagal ilgametę patirtį leidžia tyliai pykčio garams išsivadėti. Tad nuo abstrakčios retorikos - prie konkretybių, kad išryškintume keletą dalykų, kurie tikrai turėtų būti keistini, jei to norima.
Komisija. Prisipažinsiu, pamatęs nominuotus apdovanojimams, pastėrau turbūt ne mažiau už „Apeirono“ damas. Negaliu kompetentingai ginčytis su komisija vien todėl, kad mano matytų spektaklių skaičius tikriausiai skiriasi mažiausiai 50 proc., bet pakanka nominuotų, kuriuos mačiau. Tyliai sau šaukiau apie nepastebėtus jaunuosius, apie pastebėtus solidžius vardus, o ne jų kūrinius ir t.t. Kol galiausiai tampa aišku, kas aišku nuo pat pradžių - visa tai priklauso nuo komisijoje esančių žmonių skonio ir preferencijų (stiliaus, tradicijos, simpatijų). Žmonių būna įvairių, ir tai nėra blogai. O demokratijoje nugali balsai, patirtys ir pačių balsų kartais netolygus svoris įtikinėjant.
Ir jei tokia komisija nepatinka, gali rastis kita. Bet rask devynis pasišventėlius, kurie aukos bent 70 vakarų per metus ir dar su ištisinėmis kelionėmis per visą Lietuvą tam, kad po 5 minučių suprastų, jog važiavo veltui. Rask žmones ne iš Vilniaus ir ne iš Kauno, rask tuos, kurių skoniu, išprusimu, patirtimi ir net pareigingumu galėtum pasitikėti.
Žinoma, keliones galima būtų išdėstyti per visus metus, patvirtinus komisiją iškart po Teatro dienos. Bet tai ministerija matuoja buhalteriniais įkainiais, t.y. posėdžiais ir išvykomis, išverstomis į kainas ir ši problema nesprendžiama ir net nemėginama. Ar kas nors mūsų pasaulyje gali būti ne pagal buhalterius? Negali, pasakė ministerijos buhalterė, ir viskas. O gal suklydau? Gal šįmet jau apskambino kritikus ir pakvietė?
Kartais nuskamba mintis, kad komisijoje turėtų būti ir praktikų. Bet ar praktikai geriau išmano visą Lietuvos (ir ne vien jos) scenos kontekstą, ištisai vaidindami viename ar keletoje teatrų? Įsivaizduočiau nebent kompozitorius ir scenografus, tačiau ar šie tikrai visus metus nekurs ir nepristatinės savo darbų, ar bus parinkti tik tie, kurie kūrė prieš 30 metų ir dabar vertins naujas raiškas? Ir apskritai praktikų nori tik praktikai, t.y. kurie supranta, kad geriausias kelias paskirstyti apdovanojimus - draugiškai susitarti. Į tokį „konkursą“ jau pavirto Dalios Tamulevičiūtės festivalis.
Dar vienas komisijos darbo klausimas - ar ji tikrai turėtų žiūrėti visus pristatomus darbus, nes teatrai nepasižymi kritiškesniu žvilgsniu į save? Ar čia reikėtų riboti jų skaičių (bet: tuomet teatrų vadovai gali pristatyti tik savus), ar leisti ir pačiai komisijai ir atsirinkti, ir pasiūlyti, jos nuomone, svarbius kūrinius (galbūt taip pat ribojant šią privilegiją). O gal geriausia būtų elgtis pagal buhalteriją: vienas pamatytas spektaklis lygus XX Eur. komisijos nariui, ir skirtas biudžetas viską „apribos“ savaime?
Kategorijos. Kasmet keičiasi kai kurių apdovanojimų pavadinimai, bet ne jų skaičius (visą apdovanojimų sąrašą galime rasti čia). Nes tai taip pat priklauso nuo buhalterijos (skirta XX eurų apdovanotajam). Jei „kryžiai“ būtų atsieti nuo pinigų, nuo to aukso (kaip krikščioniškai skamba!), būtų kur kas lengviau. Bet čia - biudžetas. Todėl pagal metų situaciją keičiamos tik kategorijos. Dingsta ir vėl išnyra lytys (ar ilgainiui atsiras ir rasės?), vieni metai turtingesni metų reiškiniais, kiti - šokiu, teatrais+ ir pan. Tai normalu, nes teatras nėra amžiams suręsta tvirtovė.
Tačiau šių metų apdovanojimai iškėlė keletą esmingesnių klausimų, susijusių ne vien su skoniais, bet pirmiausia su paties teatro kaita. Viena vertus, ji teigia, kad kažin ar reikėtų tikėtis iškilių visaapimančių Gesamtkunstwerk, nes tokių laikas yra praeity - su itin retais tų pačių klasikų pasireiškimais ta pačia ar panašia jėga. Kaip po didžiųjų kino režisierių sulaukiame ne Fellinio, o Sorrentino, ne Bergmano, o visos rumunų bangos (ir tai nei geriau, nei blogiau), ir pasitaiko tik vienas kitas Hanekes lygio kūrėjas, - taip kvaila būtų tikėtis, kad sulauksime dar vieno Nekrošiaus, Vaitkaus ir Koršunovo. Pasikeitė kūryba iš esmės ir iš pačių pagrindų (rinkodarinių, pasaulėvaizdžio, patirčių ir paties teatrinio ir kūrybinio mechanizmo), ir negalima reikalauti vieniems pasiekti kitų lygį.
Taip pat ir vaidyba: vis dažniau reiškiantis paties aktoriaus / kūrėjo / atlikėjo asmenybei scenoje, tampa komplikuota išskirti vieną ar kitą vaidmenį (pasakykite, ką „Didžiajame blogyje“ vaidino / reprezentavo Valentinas Masalskis ir Jevgenija Gladij? Save ar savo tipažą, savo klišę, susiformavusią žiūrovų akyse?). Ar ne geriau būtų skirti apdovanojimą metų aktoriui, o ne vaidmeniui? Nes, su visa pagarba ir meile kelintus metus nominuotiems ir apdovanotiems, komisijos dažniausiai ir skiria už tai, kad jis „fainas žmogus“, „gerai scenoje atrodo“, pagaliau už jo kūrybinę aurą (dažnai svarbesnę kultūros lauke), ir tik retai - už tai, kad jis sukūrė stiprų konkretų vaidmenį.
Prieš 20 metų „Boriso Dauguviečio auskaras“ buvo sukurtas kaip alternatyvus apdovanojimas, skirtas greta oficialiojo, tradicinio, isteblišmento teatro pasirodantiems reiškiniams. Pirmasis laureatas, Andrius Mamontovas Nekrošiaus „Hamlete“ buvo precedentas pastebėti genialų netaisyklingumą ant taisyklingo teatro veido (kaip ir pats auskaras - išskirtinė detalė tradicinio ir net pramoginio režisieriaus Dauguviečio nuotraukose). Po jo sekė Vega Vaičiūnaitė, Herkus Kunčius, Benas Šarka... Ilgainiui apdovanojimas mutavo ir tapo tiesiog bet kokiu, netgi paguodos prizu, ir kaip pasityčiojimas jau nuskambėjo Oskarui Koršunovui už „Hamletą“ (nes „nepritempė“ prie kitų?). Dar vėliau jį gavo ir Jonas Vaitkus, t.y. jau esanti viena stipriausių Lietuvos teatro tradicijų. Šįmet įvyko tai, kas dėsninga - „Low Air“ gavo ir jį, ir apdovanojimą už geriausią šokio spektaklį. Tad ar nebūtų pats laikas tiesiog atsisakyti auskaro kaip tam tikro praėjusio laiko ženklo, nes per 20 metų - nuo 1998-ųjų - kardinaliai pasikeitė pati scena, tradicijos susiliejo su visais avangardais ir parateatriniais reiškiniais, ir išskirti už „netaisyklingumą“ tą, kuris yra ir isteblišmentas, tampa absurdiška.
Pagaliau visiškai retorinis klausimas: ar „Auksinis scenos kryžius“ yra tik apdovanojimas už sukurtą, ar tai gali būti ir padrąsinimo ženklas, publikos (ir teatrų) edukacija, išsišokantis ir diskusijas sukeliantis pripažinimas? Įvairiais metais jis būna visoks, ir nereikėtų apsibrėžti, bet - būtų puiku, jei tai pasakytų renkantieji.
Ministerija. Teatralai bado „kryžių“ komisiją, ši rodo ministerijos pusėn, pastaroji - atgal ar kitur (net į STT), bet pastate Basanavičiaus g. 5, Vilnius, turėtų būti nudirbtas pagrindinis darbas. Viena vertus, būtų gražu, kad atsirastų paprotys komisijai skelbti apie savo sprendimus (nominacijas) spaudos konferencijoje ir paaiškinti savo kiekvienų metų logiką - tą gražiai demonstruoja Nacionalinių kultūros ir meno premijų protokolas. Taip būtų kur kas labiau pagerbiami visi kūrėjai ir išsakyti argumentai, kurie nutiestų dialogo ar bent supratimo tiltus. Pagaliau klausimai ir replikos taip pat būtų vaisingesni nei apsimėtymai granatomis ar žvakutėmis. Bet pirmiausia, kaip minėjau, reikia laiku įvardinti pačią komisiją, į kurią galintys pakliūti paprastai nelaukia, kada bus joje, o patys važinėja ir į kitus miestus, ir seka kūrėjų darbus. Jei ministerija to negebės padaryti šį pavasarį - gal tada reikėtų šį darbą perleisti (čia bus reklaminis klipas su gabalėliu lobizmo) neseniai įsikūrusiai Scenos meno kritikų asociacijai, kurios nariai šiaip ar taip būna komisijoje. Variantų gali būti daug, bet vertėtų kalbėtis ne tada, kai reikia gesinti gaisrus, o paprastai taip pas mus daroma, ir iš to atsiranda posakiai apie darbą „kaip visada“. Būtų puiku padaryti „kaip niekad“.
