Spektakliuose vizualų, nebylų, tačiau itin svarbų vaidmenį atlieka scenografija: tiek ištaigingose operose, kuriose spindinčių objektų ir kostiumų gausa meiliai glosto žiūrovų akis, tiek šiuolaikiniuose jau iš paties spektaklio ribų išeinančiuose pastatymuose, į kuriuos atėję kartais randame tuščią sceną su kasdieniškai atrodančiais aktoriais. Tačiau tuščia juoda dėžutė - irgi scenografija.
Apie šią vizualiąją teatro pusę kalbamės su scenografe Lauryna Liepaite: anot jos, scenografas į viską turi žvelgti su dideliu noru pažinti. „Kuo daugiau pamatai, patiri, tuo daugiau gali atsinešti su savimi į kūrybos procesą teatre“, - teigia pašnekovė.
Lauryna, papasakok, ką scenografas veikia teatre?
Man atrodo, kad tai labai priklauso nuo situacijos: komandos, kūrinio bei rezultato - ar tu esi tik dailininkas, ar komandos dalis, ar dalyvauji visame kūrybiniame procese. Kaip atrodo šis darbas? Pirma gauni pjesę, ją skaitai - tuo metu paprastai dar dirbi vienas, ieškai informacijos apie pjesės istorinį laikotarpį, jos kontekstą. Čia naudingi tampa nuotraukų albumai, meno ir dizaino žurnalai, matytos parodos, kino filmai, spektakliai ir viskas, kas tik gali padėti rasti tavo sprendimą. Po to susitinki su režisieriumi ir labai daug kalbiesi. Manau, labai svarbus ir ilgas yra būtent tas išsikalbėjimo procesas tarp režisieriaus, scenografo ir kompozitoriaus, kol išsigrynina kūrinio idėja. Štai tuomet ir įvyksta suvokimas, kaip vystysis darbas. Ir tik po ilgų diskusijų paruošiami pirmieji eskizai, su režisieriumi aptariama galutinė idėja, kuri dažniausiai toliau vystosi, kol spektaklis būna pastatytas...
Aš, pavyzdžiui, esu iš tų scenografų, kurie sėdi visose spektaklio repeticijose nuo pradžios iki galo ir turi būti proceso dalimi. Man labai svarbi visa informacija ir ypač smulkūs dalykai. Na, tarkim, stebėdama, kaip aktorius, skaitydamas pjesę, apmąsto savo personažą arba kaip jis ieško sprendimų, jau pradedu mąstyti apie kostiumo idėją bei aptarti ją su komanda. Man teatras yra komandinis darbas ir tai yra tiek didžiausia dovana, tiek didžiausias iššūkis.
O kaip priimi sprendimą dirbti su tam tikru kūriniu? Na, su tavimi susisiekia režisierius ir sako: štai turiu puikią pjesę. Kokiais kriterijais remdamasi sutinki arba nesutinki su juo dirbti ir imtis kurti kartu?
Pasiūlymų kurti spektaklį gaunu ne tiek ir daug, todėl kiekvieną jų labai vertinu, o ir atsisakyti teko tik kartą. Galbūt nuskambės romantiškai, tačiau perskaitytoje pjesėje aš pirmiausia ieškau vaizdo: kostiumo detalės arba kažko, kas man suteikia impulsą pradėti kūrybinį darbą. Dažniausiai pirminė idėja šauna labai staigiai ir, deja, ji paprastai pasilieka už borto. Tačiau man jos labai reikia - taip tarsi pasitikrinu, kad aš žinau, prieš akis pamatau visą spektaklio vaizdą, iš kurio galiu kažką pasilikti, o kažką atmesti.
Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad į tą juodą teatro dėžutę visai nebūtina sukišti dramblio - tam, kad būtum scenos dailininkas, tau kartais visai nereikia į ją nieko dėti. Teatre viskas susilieja į viena: šviesos, kostiumai, muzika, vaidyba, režisūra, o scenografo darbas yra tiesiog nesutrukdyti ir nebandyti tapti geresniam už kitus komponentus.
Pradėjai kalbėti apie pjesės skaitymą. Ar pajauti pjesę perskaičiusi ją impulsyviai vos vieną kartą? O gal kaip tik skaitai keliskart, analizuoji, pjaustai dalimis ir nuodugniai tyrinėji?
Kiekvienas kūrinys reikalauja skirtingos analizės. Vieną kūrinį galiu pajausti ir atrasti jam sprendimą per kelias valandas, o tuo tarpu su kitu užtrunku kelis mėnesius. Tai nepriklauso tik nuo manęs, daug ką lemia režisierius, nes jis yra tas žmogus, kuris atsineša tekstą jau žinodamas, ką nori su juo padaryti.
Kam skiri prioritetą - klasikiniams ar šiuolaikiniams kūriniams?
Nėra skirtumo. Man neteko taip rinktis. Tai greičiau lemia žmonės, su kuriais bus dirbama, erdvė, kurioje tai vyks. Be to, svarbu tai, kiek statomas kūrinys aktualus šiandien.
Ar spektaklių statymas turi savotiškų tendencijų?
Labai diletantiškai galiu teigti, kad man dabar Europoje išsiskiria du ryškūs teatro keliai: pirmasis - tai stebinantys kostiumai, begalinės butaforijos, nuo kurių mes kartais purtomės kaip nuo sovietinio palikimo, žodžiu, itin puošnus teatras. Visa tai grįžta operoje, balete, dramoje ir šie pastatymai tampa vis grandioziškesni ir įspūdingesni. Antrasis - tai socialinio tipo teatras, kuriame kartais nebėra net pačių aktorių: jų vietoje režisieriai žiūrovams pateikia gyvą, tikrą, nevaidinantį žmogų. Na pagalvok - juk tau didesnį įspūdį paliks išties visą gyvenimą cerebriniu paralyžiumi sergantis asmuo, nuo scenos pasakojantis apie savo gyvenimą, nei aktorius, bandantis į jį įsikūnyti ir suvaidinti šią ligą. Šiame teatre pats žiūrovas tampa spektaklio dalimi. Jeigu klausi mano nuomonės, aš labiau simpatizuočiau antrajam variantui - socialinei akistatai su šiuolaikiniu teatru.
Visa tai puikiai iliustruoja žmonių gyvenimus: viena mūsų dalis labai pasiilgo tradicinio teatro ir Pelenės istorijų, mums tarsi trūksta išpuošto, švelnaus grožio tikrąja, barokine prasme. Kita mūsų pusė įstrigusi socialiniuose tinkluose ir šiame atstume ieško bendravimo ir elementaraus susitikimo. Tai turbūt ir yra svarbiausia - kiek daug tu gali gauti iš kito žmogaus ir kiek daug gali pats jam papasakoti. Apskritai, išėjęs iš gero spektaklio ar pamatęs puikią parodą, ilgai nešiojiesi ypatingą emociją ir įsikrauni.
Kaip atrodo tavo darbo diena?
Man dirbant nebesvarbu paros metas: jei man įdomu, aš nebeskaičiuoju laiko. Pastebėjau, kad kuo man įdomiau, tuo mažiau saugau save - neišsimiegu, visą dieną nepavalgau ar neatlieku kokių kitų reikiamų darbų.
O darbas prasideda nuo eskizų: juos nusibraižiusi, imu ieškoti vizualios medžiagos. Jeigu tai yra koks nors specifinis laikotarpis ar išskirtiniai personažai, na, sakykime, striptizo šokėjos ar kariškiai - iškart imi galvoti, kaip tai įgyvendinti, vartai knygas, aiškiniesi, kokios spalvos, medžiagos naudojamos. Kaip jau minėjau, aš paprastai pirmiausia perskaitau pjesę, visą randamą informaciją apie jos autorių, tuomet ieškau literatūros apie tai, kas, kur, kaip tuo laikotarpiu vyko.
Kaip scenografai mokosi, tobulėja? Galbūt rengiami kokie nors seminarai, paskaitos?
Kartais galvoju, kad užtenka aplinkos: knygų, filmų, parodų, spektaklių, tačiau man svarbiausia - stebėti žmones. Ieškodama charakterių ar vaizdų spektakliui, galiausiai imu pastebėti, jog kolekcionuoju sutiktus žmones, pamatytas vietas, kurie vėliau gali virsti tam tikrų kūrinių veikėjų prototipais ar scenografijos vaizdais. Kuo daugiau pamatai, patiri, tuo daugiau gali atsinešti su savimi į kūrybos procesą teatre.
