Menų spaustuvės 15-os metų proga pakalbinome menininkus, pradėjusius savo ankstyvąjį kūrybos kelią dar griuvėsius primenančioje erdvėje. Kaip apleistos patalpos Vilniaus senamiestyje virto publikai svarbiu šiuolaikinio teatro, šokio, edukacinių projektų ir daugelio kitų alternatyvių meno formų išraiškos ir traukos centru?
Įspūdžiais ir prisiminimais iš skaitymų, kuriuos dar pirmame kurse su studentais paruošė Jonas Vaitkus, dalinasi Agnius Jankevičius. Vėliau režisierius tose pačiose Menų spaustuvės erdvėse pristatė savo darbus „Stepių karalius Lyras“, „Žiurkiagalviai“, „Poliklinika“ ir kt.
Justas Tertelis Menų spaustuvės griuvėsių romantiką prisimena kaip gražų pradžios laiką jam ir bendrakursiams. Jauni aktoriai įkūrė neseniai dešimtmetį atšventusią teatro laboratoriją „Atviras ratas“, Menų spaustuvė trupei tapo namais.
Ten pat kelio pradžią pradėjo ir aktorius Vainius Sodeika, Gintaro Varno auklėtinis. Menų spaustuvėje Vainius Sodeika vaidino savo diplominį, vėliau monospektakliu virtusį darbą „Pamišėlio užrašai“.
Šiuolaikinio šokio atlikėja Goda Laurinavičiūtė, šiemetė Auksinio scenos kryžiaus laureatė, buvo tarp tų šokėjų, kurie dar nerekonstruotoje Menų spaustuvėje šoko Airos Naginevičiūtės „Oronėra“, „Processus“ - vienus pirmųjų Lietuvos šiuolaikinio šokio spektaklių.
Itin gerai šaltas ir apleistas spaustuvės patalpas įsiminė tuomet jau gerai žinomas režisierius Aidas Giniotis, vienas pirmųjų ėmęs ten repetuoti naują spektaklį.
Atsiminimai iš pradžios
Aidas Giniotis: Bendram projektui su Berlyno „Grips“ teatru ieškojome alternatyvių erdvių projektui „Taisyklė nr.1 arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“. Žinojome, kad šokėjai ir kai kurie teatriniai kolektyvai rengia projektus apleistoje spaustuvėje. Kai čia atėjome, buvo žiema, metalinės grindys ir smirdėjo švinu, kas, aišku, bylojo apie tai, kad būti ten nelabai sveika. Tokia erdvė baisiai tiko spektakliui, tad mes pradėjome repetuoti. Kadangi buvo labai šalta, patalpas šildėme, kūrendami malkas senose ketaus šiukšliadėžėse. Įkaitusios jos veikdavo kaip radiatoriai. Nepamenu, iš kur spektakliui atsivedėme elektrą - pasijungėme šviesas, grojome elektriniais instrumentais. O kai spektaklio viduryje išmušdavo saugiklius ar „paduodavo“ dūmų, skelbdavome pertrauką. Pasitvarkydavome šviesas ir tęsdavome toliau. Tai buvo labai gražus laikas. Būtent čia sutikau labai daug įdomių žmonių.
Agnius Jankevičius: Pirmas susidūrimas su Menų spaustuve įvyko 2000-siais. „Naujosios dramos akcijos“ metu. Buvome pirmo kurso studentai ir kurso vadovas Jonas Vaitkus su mumis paruošė Sarah Kane pjesės „Apvalytieji“ skaitymą. Tuo metu tai buvo tiesiog apleistas buvusios „Tiesos“ laikraščio spaustuvės pastatas, o patalpa, kurioje vyko pjesių skaitymai ir eskizai, vadinosi Raudonąja sale dėl raudonų ar bent jau panašių į raudoną spalvą sienų. Skaitymo metu buvome beveik nuogi ir dėvėjome tik pampersus. Taigi, pirmieji įspūdžiai - Sarah Kane, griuvėsiai, raudonos sienos, pampersai.
Justas Tertelis: Menų spaustuvės atsiradimas buvo didelė paspirtis įkurti mūsų teatro laboratoriją „Atviras ratas“. Ten vaidinome savo pirmąjį spektaklį - autobiografines improvizacijas „Atviras ratas“. Pamenu ir vieną pirmųjų projektų -„Puota maro metu“ pagal Puškino mažąsias tragedijas. Tuo metu erdvės priminė statybų aikštelę. Nors buvo šalta, mes vaidinome pusplikiai. Skambant Mozarto muzikai, publika turėjo sekti paskui mus po visas Menų spaustuvės erdves. Prisimenu tuos truputį nepatenkintus vyresnio amžiaus moterų žvilgsnius, kurios atėjo į spektaklį su aukštakulniais... Vaikščioti po tuometinę Menų spaustuvę tikrai reikėjo patogesnės avalynės (šypsosi).
Vainius Sodeika: Kai Menų spaustuvėje lankiausi pirmą kartą, berods tuo metu žiūrėjau Gintaro Varno spektaklį. Tuomet įspūdį darė garažą ar angarą primenanti erdvė. Vietoje grindų ten buvo smėlis, o nuo aktorių veiksmo dulkės kilo į viršų. Tai paliko didelį įspūdį. Vėliau, jau įsikūrus Menų spaustuvei, Gintaras Varnas pastatė kitą spektaklį, kuriame kalbėjo apie teatrą po smėliu... Teatrą tokiomis aplinkybėmis pamatai kitom akim. Sėdi nepatogiai, ant kažkokių suolų. Nėra jokių rūbinių. Jaunus žmones tokia alternatyvi erdvė labai motyvuoja.
Goda Laurinavičiūtė: Menų spaustuvę prisimenu su metalinėmis plytelėmis ir raudonomis sienomis! Šokome Airos Naginevičiūtės pastatymą „Oro nėra“. Po to vietoje senos spaustuvės pastatė naują teatrą su „juoda dėže“ (scena). Nors atrodo, kad pastatas niekuo neišskirtinis, bet erdvės jame įrengtos vakaruose gyvuojančių teatrų, mokyklų, edukacinių centrų pavyzdžiu.
Nauja erdvė - kas ji?
V.S: Pirmasis spektaklis, kurį mūsų kursas rodė Kišeninėje Menų spaustuvės salėje, buvo „Dekalogas“. Nors vietos ten nebuvo daug, bet kažkaip išsisukome. Pamenu, kad stovėjome už tokios kaip užuolaidos, nes nebuvo kulisų. Vietos ten buvo koks pusmetris, nedaugiau. Mūsų visas rekvizitas, aktoriai sutilpo už pusės metro „zadniko“. Neturėjome vietos net prasilenkti tarpusavyje, todėl reikėdavo susitarti, kas kur stovės, kad galėtų laiku išeiti į sceną. Tuo metu buvome įpratę ir išmokę prisitaikyti prie sąlygų. Mums nereikėjo „teatro dėžutės“, kad galėtume sukurti iliuziją. Menų spaustuvės erdvė tai patvirtino. Tai nebuvo įprasta erdvė teatrui. Ji labiau priminė studiją, kurioje vėliau pradėjo rinktis žiūrovai.
J.T.: Į Menų spaustuvę atėjome su savo teatro matymu ir teatro formomis. Nors tuomet teatro laboratorija „Atviras ratas“ vaidino ir kitose Vilniaus vietose, tačiau Menų spaustuvė tapo vieta, kur mes pasilikome ir susigyvenome. Vieta, su kuria mus pradėjo identifikuoti ir mūsų žiūrovai. Tada tai buvo labai alternatyvi ir plačiajai publikai nepritaikyta vieta. Savotiškas pogrindis. Tai nebuvo patogus teatras su kilimais.
Svarba anksčiau ir dabar
G.L.: Šiandien Menų spaustuvėje labai patogu repetuoti, vaidinti, lankyti spektaklius, šokių pamokas - aplinka pritaikyta šokėjams, menininkams, žiūrovams. Tinkamos temperatūros grindys! Yra biblioteka. Čia telkiasi šokio bendruomenė. Mes visi galime jaustis proceso, šokio gyvenimo dalimi. Menų spaustuvė man patinka kaip vieta, kur ateina šiuolaikinis, ne tik kūnu, bet ir širdimi, žmogus. Tai ideali vieta kurti, šokti.
A.J.: Kaip anksčiau, taip ir dabar Menų spaustuvė svarbi jauniems, pradedantiems teatro ir ne tik teatro menininkams. Tai aikštelė, kur gali savarankiškai žengti pirmus žingsnius ir pažiūrėti, kas iš to pavyksta. Menų spaustuvė reiškia galimybę realizuoti idėją.
J.T.: Anksčiau buvo didelė takoskyra tarp nevalstybinių ir valstybinių teatrų. Pastarieji buvo daug labiau uždaresni palyginus su šiandiena, o Menų spaustuvė tapo erdve jauniems kūrėjams, leidusi ieškoti, bandyti, eksperimentuoti, kurti šią erdvę kartu. Mus žiūrovai šiandien taip pat identifikuoja su šia erdve, todėl ji mums labai svarbi. Pati erdvė tampa mūsų teatro identiteto dalimi. Šiandien ji vis dar išlieka unikalia erdve Vilniuje, leidžiančia prisistatyti jauniems kūrėjams, išbandyti save jau ne teatrinės mokyklos, o plačios publikos rėmuose.
V.S.: Tai buvo palanki erdvė pristatyti savo eksperimentus. Menų spaustuvė tuo metu įsileido praktiškai visus, plataus spektro kūrėjus, tad dabar negalėčiau įvardinti, jeigu tai teatras - kokios jis krypties. Šiandien ji išlieka svarbi kaip erdvė jaunam, pradedančiam kūrėjui.
A.G.: Dabar tai pripažinta, savo vertę, savo tradicijas turinti erdvė. O tada tai buvo alternatyvi vieta, kur rinkdavosi benamiai režisieriai, teatrai, aktoriai ir į valstybinių teatrų sales neturintys galimybių papulti kūrėjai. Kai laisvą teatrą mėgstančių žmonių susirinko daugiau - kilo idėja šias patalpas panaudoti meno, teatro reikmėms. Menų spaustuvė suvienijo komandas, nuo kurių atsirado tendencijos ir tradicijos. Ilgainiui erdvės tapo inkubatoriumi jauniems teatrams ir menininkams, ko iš esmės Lietuvoje labai reikėjo. Dabar jauni kūrėjai turi, kur reikštis.
Kas traukė žmones?
A.G.: Kūrybinės iniciatyvos prasidėjo nuo gaivališkos veiklos ir didelio alternatyvos poreikio. Šioje aplinkoje atradome ir visiškai alternatyvų jaunimą. Prie pirmųjų potencialių Menų spaustuvės steigėjų buvo Keistuolių teatras, OKT, Cezario Graužinio trupė, Agnius Jankevičius ir daug šiuolaikinių teatro šokėjų, Audronis Liuga su „Naujosios dramos akcija“... Šiuos projektus lankydavo jaunimas, kuris ieškodavo naujų raiškos formų.
J.T.: Kalbant apie „Atvirą ratą“, iš pradžių ateidavo žmonės, kurie žinią apie mus gaudavo ir perduodavo iš lūpų į lūpas. Galėčiau sakyti, tai buvo smalsūs, kitokių formų ir naujos teatrinės kalbos ieškantys žmonės. Ilgainiui mus atrado jaunimas, o vėliau sulaukėme ir brandaus žiūrovo. Šiandien Menų spaustuvę žino platus ratas žmonių, kurie čia turi galimybę pamatyti labai įvairias meno raiškos formas - nuo cirko ir šiuolaikinio šokio iki dramos spektaklių ir teatro vaikams.
V.S.: Manau, žiūrovus atveda atskiri projektai, kurie vyksta Menų spaustuvėje. Lankomumas susijęs su kiekvieno projekto prisistatymu iš naujo.
Įkvėpimas
J.T.: Aš pats toje erdvėje mačiau labai daug spektaklių, kurie formavo mane kaip kūrėją. Tuo metu ten vyko labai reikalingi ir stiprūs teatriniai vyksmai, ten vaidino ir Keistuolių teatras spektaklį „Taisyklė Nr1...“, ten vyko begalė įdomių projektų, tokių kaip „Naujosios dramos akcija“. Jų dėka teatro bendruomenė turėjo galimybę susipažinti su naująja dramaturgija ir įvairiais užsienio kūrėjais. Atrodytų, kad jei ir vyko kokia alternatyva teatre tuo metu, tai ji vyko būtent Menų spaustuvės erdvėse.
V.S.: Kai pradėjau rodyti „Pamišėlio užrašus“, tuo metu spaustuvė nebuvo gerai žinoma vieta, todėl niekada nežinojau, ar ateis žiūrovas. Erdvė, kurioje publika sėdi ant sėdmaišių, ant žemės, kuria neįprastą aplinką. Joje jie tarsi susiliedavo su scenos aikštele ir mano spektakliui tai labai tiko. Manau, kad į tokią erdvę turi atvesti idėja, komanda, o ne vieta turi lemti tavo kūrybą.
A.J.: Prasmingiausi prisiminimai iš Menų spaustuvės periodo susiję su mano spektakliu „Poliklinika“. Jis turbūt buvo turiningiausias tiek kūrimo, tiek gyvavimo prasme. Jei gerai pamenu, „Poliklinika“ buvo rodoma apie tris sezonus, dalyvavo „Sirenų“, „Druskininkų“, Panevėžio kamerinių teatrų festivaliuose. Man kaip teatro menininkui šis spektaklis buvo svarbi profesinio ir žmogiškojo pažinimo oazė. Visi savarankiški kūrybiniai įspūdžiai susiję su tais pačiais griuvėsiais, laisve, savarankiškumu, baisiu šalčiu vėlyvą rudenį ir žiemą.
Linkėjimas
J.T.: Linkėčiau geresnio ir palankesnio vėjo „iš aukščiau“. Linkėčiau, kad pati erdvė nuolat save kurtų, nesustabarėtų, netaptų įprastu, dar vienu repertuariniu teatru. Linkėčiau išlaikyti kaitą, kūrybinės gyvybės pulsaciją ir dar labiau tai ryškinti. Menų spaustuvė visuomet galėjo būti ta erdve, kuri drumsčia, geraja to žodžio prasme, teatralų ir viso Vilniaus kultūrinio gyvenimo vandenį. To linkiu ir toliau.
A.G.: Menų spaustuvei linkėčiau nepavargti, nuolat ieškoti, įsileisti jaunų, alternatyvių kūrėjų ir nepamiršti senukų veteranų, kurie davė pradžią. Svarbiausia - nepasimesti. To ir linkiu.
***
Menų spaustuvės 15-ojo gimtadienio proga tęsiamos diskusijos klube „Prie arbatos“. Trečiadienį, balandžio 5 d. 18 val. Menų spaustuvės Infotekoje kalbėsimės miesto ir šalies kultūros klausimais.
Prieš 15 metų, balandžio 3-iąją buvo įsteigta „Menų spaustuvė“. Tuomet tai buvo dar ne pastatas, o tik organizacija, tačiau jau tada buvo svarbu žengti žingsnį, suteikiantį jauniems kūrėjams viltį eiti ne tik į valstybines scenas, bet turėti galimybę kurti ir pristatyti savo kūrybą gerokai palankesnėmis sąlygomis.
Šiandien Menų spaustuvė yra žinoma vieta ne vien Lietuvoje. Tai ne vien scenos menų produkcija, bet ir kūrybinių rezidencijų vieta, didelių tarptautinių susitikimų erdvė, kultūros politikos ir nevyriausybinių organizacijų susitikimo taškas. Tačiau ar vienas pastatas patenkina visų kūrėjų norus? O kaip elgiasi jaunieji kūrėjai kituose Lietuvos miestuose? Kaip sprendžia problemas Kaunas kaip būsima Europos kultūros sostinė? Ar Klaipėda yra atvira kūrėjams, ar tai tik miestas prie uosto? Kaip savivaldybės matuoja kultūros įstaigų poveikį miesto įvaizdžiui, jo investicinei infrastruktūrai? Į šiuos klausimus bandysime atsakymų ieškoti su anuomet Menų spaustuvę įkūrusiu dabar jau kultūros viceministru Audroniu Imbrasu, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos direktore Roma Surviliene, Šiuolaikinio šokio asociacijos nare Giedre Jankauskiene ir Kauno „Teatrono“ vadovu režisieriumi Gildu Aleksa. Diskusiją moderuos teatro kritikas Vaidas Jauniškis.
