Jau savaitė, kai grįžau iš Klaipėdos, bet vis dar negaliu atspėti, kas po praėjusio „Jauno teatro dienų“ festivalio ilgiausiai išliks atmintyje. Tuo metu gautą informaciją, pamatytus vaizdinius, išgirstas ar kilusias idėjas, galimas daiktas, užgoš paprasčiausia buitis ir su ja susiduriantys žmonės. Pamenu, gana skeptiškai žiūrėjau į kone euforiškus jaunųjų teatralų pasisakymus po praėjusiais metais vykusio festivalio. Atrodė, kad geri jų įspūdžiai labiau kilę dėl naujų pažinčių ir net kažkokio keisto pasitenkinimo savimi, o ne bendros kūrybos džiaugsmo. Bet galbūt šie dalykai vienas nuo kito ir negali būti atsiejami.
Regis, kažkur skubame. (Kad ir aš – dabar neturiu nuotaikos ilgai įžangai ir iškart pradedu nuo to, kas užkliuvo.) Štai vyksta dirbtuvės ir visi skaito gautą Joëlio Pomerrat tekstą. Akimirksniu jį pasmerkia arba išteisina. Vėliau, dažnai net po pirmo pusvalandžio, galima išgirsti ir būsimo pasirodymo įvertinimą. Kad bus gerai, įdomu, gal net labai tikra; kiek tyliau (ir jau ne visiems) kas nors sušnibždės, kad visai ir ne. Labai retai kas nors atsisako savo pirminės idėjos. Veikiausiai ne dėl to, kad kažkas kadaise nusprendė, jog pirminė idėja – geriausia. Tiesiog taip greitai įsivažiuojama į tam tikrą formą, kad nėra kur dėtis, – tokiu tempu nesuspėtų joks besiblaškantis.
Tačiau ir laiko yra mažai. Jau šeštą vakare prasideda per dieną sukurti pasirodymai. Visgi tam tikromis akimirkomis atrodo, kad to laiko yra per daug. Kad intensyvus bėgimas ima painiotis su laukimu. Aš tuo tarpu ilgiuosi blaškymosi. Nes tik taip gimsta diskusija. Ir tik taip galima išgirsti, kas ką iš tikrųjų galvoja. Ir dar, tiesą sakant, tik tokiu atveju šiose grupelėse galėtų prireikt dabar be jokio reikalo čia tūnančio teatrologo.
Iš tiesų, tenka pasakyti, kad net ir visiškai atsainus pagyrimas sulauks daug didesnės sėkmės nei konstruktyvi kritika. Ir ne tik sėkmės: dėmesio, laiko, paskatinimo kalbėti toliau. Ir visai nesvarbu, ar darbas jau baigtas, ar nebaigtas. Ir dar… tuos atsainius pagyrimus dalinti daug paprasčiau. Tam nereikia jokių pastangų. O tikruosius – ne taip ir paprasta.
Tai yra žaidimas, bet mes nežaidžiame. Esame arba pernelyg atsainūs, arba pernelyg rimti. Nežaidžiame ir tuo, kad kiekvienam neskiriame pakankamai dėmesio. Kiekvienas išgyvena kas sau. Trumpučiai kūriniai po dienos darbų nugrimzta į nežinią. Ir mes neaptariame vieni kitų klaidų. Vos spėjame aptarti buitį. O kartais ir tam jėgų negana. Tiesą sakant, organizatorių vietoje palikčiau visą dieną kalbėjimuisi. Ne aptarimui, kas kam netiko ir patiko, o būtent – pamatytų darbų analizei. Mes per greitai, nesuvokę savo klaidų, o ypač norų bei baimių, bėgame prie kitos užduoties. Sakau „mes“, nes juk ir aš pati nebandžiau išspręsti teatrologų nereikalingumo problemos: „et, liko tik dvi dienos“ ar panašiai…
Klaipėdos jaunimo teatras jau penktus metus rengia šį festivalį. Todėl ir nepradėjau kalbėti nuo šio savaitę trunkančio renginių ciklo išskirtinumo, reikalingumo ar prasmės klausimų. Per tiek laiko tai jau spėjo tapti savaime aišku. „Jauno teatro dienos“ laukiamos ir vertinamos. Jų organizatoriai kasmet nestokoja naujų idėjų. Ieško naujų teatralų bendravimo, jų subūrimo formų. Dirbtuvių principu vadovaujamasi jau antrus metus. Tačiau šiemet tai vyko nebe skirtingose miesto erdvėse, o visuomet toje pačioje „Švyturio“ arenoje. Vienas jos aukštas buvo suskirstytas į šešias visai nelygias dalis, kuriomis vis naujos komandos kas dieną ir keitėsi. Režisierių atvyko šeši: Kamilė Gudmonaitė, Artūras Areima, Karolis Vilkas, Šarūnas Datenis, Benas Šarka ir Krzysztof Minkowski (Lenkija). Kasdien prie jų prisijungdavo vis kita šešių aktorių komanda (pirmąją dieną suburta burtų keliu), du scenografai ir teatrologas. O pastatymui būdavo skirtas 10 eurų biudžetas. Pasisekė, „Humanose“ akcijos – viskas po 1 eurą.
Pagrindinis kūrėjų šiaudas, kurio praėjusiais metais nebuvo, – tai pjesės tekstas. Kas dieną būdavo gaunama vis kita Joëlio Pommerat pjesės „Dviejų Korėjų susijungimas“, kurią iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, dalis. Šis tekstas tuo ir patogus, kad suskirstytas į daug trumpų segmentų, turinčių savąjį pavadinimą, temą, istoriją. Kartais visi gaudavo skirtingus, o kartais tuos pačius tekstus. Tuomet bandydavo juos suprasti, nuo jų atsispirti, prie jų prieiti. Gautieji lapai dažnai gąsdindavo beveik neaprėpiama žodžių gausa ir, nori nenori, kone kiekvieną paskatindavo permąstyti savąjį santykį su tekstu – nebūtinai su gautuoju, kad ir apskritai, su visais dramaturginiais tekstais.
Bėgimas nuo jo (teksto) arba panirimas į jį. Antrasis variantas dažnai esti smulkmeniškas ir nuobodus. Pirmiausia todėl, kad rimtiems psichologiniams niuansams perteikti ir net, pripažinkime, juos suprasti vis viena neužtenka laiko, o ir blaškanti „Švyturio“ arenos aplinka tam nėra pritaikyta. Bėgimas irgi tarytum nėra išeitis. Tačiau jis žada linksmesnį procesą, taip pat ir įdomesnį, labiau netikėtą, nors gal ir visai nerimtą, rezultatą. Žinoma, didžiausia jėga atsiranda tada, kai įsiklausoma į pateiktą tekstą ir šis susilieja su savomis mintimis, kai šie du dalykai netikėtai sutampa ir virsta kažkuo bendru.
Gebėjimu klausytis, mano pačios nuostabai, pirmiausia nustebino Artūras Areima. Kaip tik todėl ne tik rezultatą, bet ir jo darbo procesą stebėti buvo įdomiausia. Nes štai, galų gale, pasinėrus į medžiagą niekur nedingsta, bet ir nėra per jėgą pritempiama šiandiena. Nes tai, ką girdi, susijungia su tuo, ką aplinkui matai, ir sudaro bendrą visumą. Aišku, ne su kiekviena komanda ir ne visą laiką. Pirmosiomis dienomis nustebino ir Benas Šarka, palikęs nuošaly savo pamėgtą rituališkumą ir pastatęs du labai koncentruotus, išbaigtus pasakojimus, kuriuose turėjo galimybę sužibėti ir jaunieji aktoriai. Tiesa, vėliau už šį santūrumą (kalbu tik apie rezultatą – ne repeticijas) režisierius atsiėmė su kaupu – gavome ir šarkiškų (na taip, gražių) ritualų, ir niekaip nesibaigiančių monologų.
Įdomu, kad tiek dirbę su Pommerat tekstu taip ir neišgirdome „Dviejų Korėjų susijungimo“ nuo pradžios iki galo. Keista, kad Valentinas Masalskis, tiek kalbėjęs apie pagarbą tekstui, nesumanė pabaigoje surengti visos pjesės skaitymo ar, pavyzdžiui, kokio nors užsienio spektaklio vaizdo įrašo peržiūros.
Tačiau festivalio programa ir toliau buvo įtempta. Suvažiavusiųjų laukė dvi paskaitos, daug spektaklių, vakariniai koncertai. Bėgimo įspūdis niekur nedingo. Klaipėdiečiai per vieną savaitę lyg bandė atsiimti už visus tyliuosius metus. Manau, ir atsiėmė. O dabar, turėdami laiko, tikėkimės, viską pergalvos ir galbūt ne vieną iš atvykusių režisierių pakvies papildyti jų repertuarą. Ir nors užsiminiau apie teatrologų vietos nebuvimą šiame kontekste, tikrai esu jiems dėkinga, kad pakvietė. Iš tiesų, retas kas suvokia ar pripažįsta, kad kritika – taip pat teatro dalis. Juk net ir vienas iškiliausių mūsų režisierių Oskaras Koršunovas, kurį laiką ne be pagrindo nesulaukęs rimtesnio įvertinimo, bando ne kalbėtis, suprasti, o tik skalambija apie savąjį genialumą ir Lietuvos teatrologų, per retai jį beįžvelgiančių, kvailumą. Beje, nuomonė, kad kritikas, tik rašydamas apie teatrą, o ne būdamas jame, negyvena savo gyvenimo, lygiai taip pat galėtų būti pritaikyta ir režisieriams – juk jie gyvenimą perkelia į sceną, kalba apie jį, gilinasi į kitus, svetimus, ne savo charakterius. Tad ką, gal ir jie visą gyvenimą svajojo tapti, pavyzdžiui, narkomanais, bet pritrūkus talento dabar apie juos tik šneka? Kalbant apie kritikos priėmimą, Klaipėdos jaunimo teatras stebina savo branda ir atvirumu. Be to, palaikydamas tokią poziciją, skatina ir kitų jaunųjų kūrėjų (režisierių, aktorių, scenografų) bei kritikų, šio festivalio dalyvių, dialogą.
