Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į sostinę buvo atvežęs Augusto Strindbergo „Tėvą“ (rež. Māra Ķimele), o Jaunimo teatre netrukus po to įvyko Henriko Ibseno dramos „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas) premjera. Pažiūrėjusi šiuos spektaklius, abu įsidėjau į tą pačią atminties dėžutę. Nors pirmasis paliko neblogą įspūdį, o antrasis greičiau nuvylė, abu paskatino stabtelėti ir susimąstyti apie tradicinį teatrą Lietuvoje.
Koks teatras šiandien mūsų šalyje tradicinis? Jeigu atliktume žiūrovų apklausą, tikiu, atsakymų būtų įvairių. Įtariu, kad žodžių „tradicinis teatras“ supratimas labai priklauso nuo to, kokius spektaklius kiekvienas esame iki tol matę ir iš kokių pozicijų tą „tradiciškumą“ vertiname.
Pavyzdžiui, pažvelkime, ką Lietuvoje teatras „veikia“ su žiūrovais. Tiems, kurie buvo „išrinktieji“ Karolinos Žernytės spektaklyje „Pirmapradis“ ir jį patyrė užrištomis akimis, kurie dalyvavo Olgos Lapinos spektaklyje-žaidime „Kodas: HAMLET“, rudenį apleistos ligoninės erdvėse tyrinėjo Oskaro Koršunovo „Eglę žalčių karalienę“, prieš porą metų dalyvavo neįprastoje „ekskursijoje“ po Vilnių su „Rimini Protokoll“ spektakliu „Remote: Vilnius“ ar pan. - tiems, kurie dalyvavo tokio pobūdžio „atrakcijose“, tradicinis galėtų atrodyti kiekvienas spektaklis, į kurį atėjus tereikia įsitaisyti minkštoje (arba nelabai) kėdėje ir stebėti, kas vyksta vaidybos aikštelėje. Nes tokiame teatre nereikia nieko užsimerkus čiupinėti, nereikia paėmus tikrą šautuvą taikytis į kitus žiūrovus, nereikia šokti Katedros aikštėje ir t.t. Žvelgiant iš tokių pozicijų, tradicinis šiandien būtų beveik visas Lietuvos teatras, išskyrus kelis šiuo metu rodomus spektaklius.
O kaip tie spektakliai, į kuriuos atėjus reikia įsitaisyti kėdėje, bet ta kėdė - ne teatre arba netradicinėje jo vietoje? Ar jie tradiciniai? Tiesa, tokie spektakliai tik kartais pasivaidena mums įprastoje teatro kasdienybėje. Netradicine teatro vieta žiūrovams, būna, tampa pati teatro scena, į kurią labiau įprasta žiūrėti, o ne joje (ar po ja) sėdėti (šiandien tokių pavyzdžių galime aptikti mūsų nacionaliniuose teatruose: tai - režisieriaus Artūro Areimos spektaklis „Kartu“ ir Oskaro Koršunovo darbas „Jelizaveta Bam“). Tačiau kiti netradicinės erdvės spektakliai paprastai vyksta ne tuose pastatuose, kuriuos drįstum pavadinti teatru. Pavyzdžiui, prieš keletą metų režisieriaus Vido Bareikio eksperimentas „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai“ rodytas kultūros bare „Kablys“, o šiandien, kiek teko girdėti, po Lietuvos miestus ir jų barus trankosi Antano Gluskino darbas „Čia aš varatarius“. Beje, kartais nutinka, kad beieškodami netradicinės erdvės, kūrėjai atranda būsimą teatrą. Teatro istorijos archyvai gali atskleisti, kad Jono Jurašo „Smėlio klavyrai“ 1990-aisiais buvo vaidinami netradicinėje, bet dabar mums jau įprastoje Kauno nacionalinio dramos teatro Ilgojoje salėje, o prieš beveik du dešimtmečius „Naujosios dramos akcijos“ atrasta buvusi komunistinio laikraščio „Tiesa“ spaustuvė virto šiandienine „Menų spaustuve“. Vadinasi, netradicija gali tapti tradicija?
Bet jeigu spektaklį žiūrime tikrai teatre ir tikrai sėdėdami kėdėje - ar galime būti tikri, kad jis bus tradicinis? Ar tradiciniu teatru pavadintumėte ne kartą Lietuvoje viešėjusio Romeo Castellucci darbus? Dažniausiai bežodės jo spektaklių scenos kuria lėtai sapnuojamus siurrealistinius košmarus. Vargu ar tokie vaizdiniai Lietuvos teatre mums įprasti. Turbūt labiau esame pripratę prie žodžių ir aktorių, kurie juos taria. Jeigu pasiseka, dar „išskaitome“ idėją, kurią į spektaklį „įrašo“ (jeigu „įrašo“) režisierius ar kiti spektaklio kūrėjai. Štai mūsų tradicija?
O jeigu taip, tai ji juk irgi turi privalumų. Pavyzdžiui, leidžia pasimėgauti puikia aktoriaus vaidyba (minėtame spektaklyje „Tėvas“), dar kartą įvertinti garsaus dramaturgo gebėjimą tyrinėti paslaptingus žmogaus psichologijos klodus (turiu omenyje Augustą Strindbergą), užkibti ant įdomios režisieriaus idėjos „kabliuko“ (Sąjūdžio iliuzijų žlugimas spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“), bet atitrūkus nuo tokio „kabliuko“ dar kartą prisiminti, kad teatras - vis dėlto gyvas organizmas ir jame ne visada (bet galbūt jau per dažnai?) nepavyksta suderinti režisieriaus „mąstymo“ stiliaus su aktorių vaidyba.
Beje, tradicija, panašu, gali pasiglemžti ne tik naujai spektaklių atrastas erdves, bet ir pačius kūrėjus. Juk dar gana neseniai netradiciniai buvo Eimunto Nekrošiaus, Gintaro Varno ar Oskaro Koršunovo spektakliai, o dabar, išskyrus vos kelis sumanymus, jų kūryba virsta kontekstu, kuriame išryškėja kitų (jaunųjų?) eksperimentai. Ar netradicinis teatras ilgainiui virsta tradicinio atskaitos tašku, pagal kurį vėliau „matuojasi“ nauja netradicija? Įdomu, kada Karolinos Žernytės, Olgos Lapinos, Artūro Areimos ar Agniaus Jankevičiaus teatras taps tradiciniu. Kai žiūrovai pripras prie neįprasto ar kai kūrėjams kurti tai, kas neįprasta, tiesiog pabos?
Kai kuriems teatro žiūrovams žodis „tradicinis“ atrodo tinkamas norint apibūdinti spektaklius, kurie jų nesužavėjo (Kaip spektaklis? - Ai, tradicinis). Tarsi tai būtų sinonimas epitetams „eilinis“, „neypatingas“, „joks“, „neįdomus“ ar pan. Man nesinori pasiduoti pagundai „nurašyti“ tradicinį teatrą. Juk, viena vertus, jis - puikus atskaitos taškas vertinant mūsų suvokimo įprasta-neįprasta ribas. O kita vertus, juk ir senoje spintoje galima aptikti vertingų dalykų. Tik reikia surasti gerą spintą.
