Milda Brukštutė
Pradžiugino antrus metus vykęs dramaturgijos festivalis „Dramokratija“, rengęs dramaturgijos skaitymus įvairiose, netikėtose Vilniaus vietose ir supažindinęs su naująja dramaturgų karta bei ją dominančiomis temomis. O Birutės Kapustinskaitės ir Dovilės Statkevičienės darbai parodė, kad į lietuvių teatrą šiais metais labai sėkmingai įsiliejo net dvi idėjų ir noro dirbti nestokojančios dramaturgės.
Šiemet teatre kaip reta daug vaikščiojome. Iš tokių, įvairias erdves apimančių spektaklių sėkmingiausias pasirodė Olgos Lapinos „Kodas: HAMLET“ Lietuvos rusų dramos teatre.
Savitos teatrinės kalbos paieškomis sudomino ir Karolio Vilko „Vaikystė“ - ką tik baigusio aktorystę Oskaro Koršunovo studento režisūrinis debiutas.
Iš to, kas pas mus buvo pakviesta, didžiausią įspūdį paliko Wojteko Ziemilskio dokumentinis spektaklis „Vienas gestas“ (Lenkija), „Menų spaustuvėje“ elegantiškais rankų judesiais papasakojęs apie daugumai mažai pažįstamą kurčiųjų pasaulį.
Na, o iš rašinių apie teatrą įdomiausias pasirodė - galbūt dėl to, kad taip retai sulaukiame blaivo, konstruktyvaus žvilgsnio iš šalies - Tomo Vaisetos komentaras „Europa, (kurios) jie nemyli“ (15min.lt).
Lina Klusaitė
Kitaip nei praėjusieji teatro metai, išsiskyrę garsiomis pavardėmis, stambių formų, biudžetų spektakliais nacionalinėse scenose, šie metai pasirodė dosnūs kitokio, alternatyvaus teatro, nebijančio eksperimentuoti, pasiūlyti neįprastus scenos meno suvokimo būdus, paieškomis. Tuo metu, kai vieni mūsų grandai sėkmingai skynė laurus užsienyje (Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“, „Teatr Narodowy“, Varšuva), o kiti režisieriai bandė išsaugoti nekintantį teatro status quo, prieš daugelį metų atrastus savo kūrybos principus, buvo galima pastebėti ne vieną Lietuvos scenos meno gyvybingumą ir atsinaujinimą liudijantį projektą, siekiantį išeiti už teatro ribų, tradicinių vaidybos aikštelių, įtraukti žiūrovus į įvairias komunikacines praktikas. Paminėtini Olgos Lapinos „Kodas: HAMLET“, skirtas nedidelei žmonių grupei, kuriai leidžiama dalyvauti vaidinime kartu su aktoriais išvaikštant Rusų dramos teatro erdves; Agniaus Jankevičiaus „Maištas“, kuriame publikai skirti žaidimo „kambariai“ įrengiami tiesiog Kauno dramos teatro scenoje; taip pat „Sirenų“ festivalyje skambiai pristatytas Oskaro Koršunovo performansų spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, žiūrovus kvietęs paklaidžioti po apleistas Vilniaus klinikinės ligoninės patalpas. Vienas iš originalių, kabareto teatrą ir savotišką alternatyvą jungiančių praėjusių metų projektų - Antano Gluskino „Čia aš Varatarius“, subūręs šiauliečių dialektu kalbančius aktorius neprofesionalus (tipažus) ir rodomas įvairių miestų baruose. Atskiro įvertinimo nusipelno Kaune nuvilnijęs Turgaus teatro festivalis, suvienijęs skirtingiausių žanrų (gatvės teatro, literatūros, šokio, cirko) pasirodymus, išplėtęs meno prieinamumą ir supratimą, kad teatro intervencijos į viešąsias erdves gali tapti tikru miesto gyvybės šaltiniu.
Turinio požiūriu buvo galima pastebėti teatro artėjimą prie tokių šiandien aktualių socialinių temų kaip pabėgėliai (Koršunovo „Eglė žalčių karalienė“) ar prievarta ir smurtas šiuolaikinėje visuomenėje. Iš pastarųjų išskirčiau Artūro Areimos spektaklį „Medėjos kambarys“, kuriame, be aiškiai girdimo prievarta, vienatve, atskirtimi paženklinto jaunosios kartos balso, tyrinėjamos vaidmens ir aktoriaus transgresijų ribos. Suprasti smurtinių situacijų kilmę, budelio ir aukos santykius bando ir Koršunovo su savo studentais pastatyti Sarah Kane „Apvalytieji“, brėžiantys trapią liniją tarp perversyvaus elgesio ir įsivaizduojamų troškimų, tikrovės ir fantazijų. Savitų ieškojimų kryptimi toliau juda Apeirono teatras, vis daugiau atsiranda nepriklausomų kūrėjų, trupių (Gintarės Minelgaitės performansai, „Vandenyno dirbtuvės“, teatras „MI“), ir tai išties džiugina.
Stebina, kad tarp minėtų projektų gausos šiais metais pasimetė ne vienas vyresniosios kartos kūrėjų darbas. Gintaras Varnas ir Rolandas Atkočiūnas vis dar stebina klasikinės („Oidipo mitas“) ir neorealizmo („Gyvūnas (Kū Kū)“) estetikos paieškomis, o šiemet tris premjeras pristatęs Jonas Vaitkus, rinkdamasis dvasingumo ir religijos klausimus keliančias temas, jau formuoja savąją ideologiją, nukreiptą prieš neoliberalizmo vertybes, šiuolaikiniame teatre klestintį destruktyvumą, palaidumą, amoralumą. Kalbėdamas apie amžinus dalykus, režisierius vis dėlto lieka užstrigęs ties monumentaliomis praeities formomis ir nebepasiūlo žiūrovams nieko naujo nei vaidybos, nei percepcijos plotmėje. Todėl pagrindine jo spektaklių vertybe tampa moralizavimas ir saugomas kanonas. Bet ar gali sąstingis tapti pažangos strategija?
Rūta Oginskaitė
Taip, Oskaro Koršunovo teatras - Venecijoje, Nacionalinis - Avinjone, „Dansema“, „Contemporary?“ ir Artūras Areima - Edinburge, Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“ - geriausias Lenkijos spektaklis, lietuvių teatro pavergta Kinija - viskas kelia nuostabų pasididžiavimo jausmą. Bet greta režisierių labai verta palinksniuoti ir jų vadybininkus, prodiuserius, kurie tais ryšiais, kvietimais ir susidomėjimu pasirūpino, užkūrė procesą. Todėl pašlovinkime OKT Audrą Žukaitytę, Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Agnę Biliūnaitę, o už lietuvių įsiveržimą į perpildytą Edinburgo „Fringe“ pasaulį - Gintarę Masteikaitę ir Donatą Tarasevičių.
Ir vis dėlto svarbiau tai, kas čia, Lietuvos teatre. O čia - Gintaro Varno „Oidipo mito“ scena, kur karalius Kreontas (Arūnas Sakalauskas) aiškinasi su jam nepaklususia Antigone (Jovita Jankelaitytė). Kreontas žino, kaip reikia valdyti, kam paklusti. Seniai žino ir seniai valdo. Antigonė jo įsakymus girdėjo, bet pakluso ne jiems, o sąžinei. Už tai paklusnus valdovas pražudo nepaklusniąją. O režisierius likimo - Kreonto! - pražudytuosius finale prikelia. Štai toks stebuklas, lyg ir nederantis tragedijai. Tegu nors teatre triumfuoja ne kompromisai ir susitaikymai su kažkieno nuleista valia.
Kažkas panašaus kartais įvyksta ne vien scenoje - kai ilgai ir nuobodžiai valdomų teatrų vairus per konkursą perima kiti, su kitomis idėjomis. Gal dar ne visų teatrų realybėje skraido drugeliai, bet...
Tai buvo jaunųjų dominavimo sezonas. Po jo smalsu laukti, ką toliau vaidins Jovita Jankelaitytė, ką rašys dramaturgės Birutė Kapustinskaitė, Dovilė Statkevičienė, nes Birutės „Terapijų“ skaitymas, „Dvi su puse minutės“ ir Dovilės „8 minutės“ buvo neeilinės patirtys, apie kurias įdomu galvoti ir ginčytis. Jaunųjų debiutų sūkuryje turėjo būti epicentras, tas pagrindinis vėjas (Dovilės apibūdinimu), ir pagal nuveiktų darbų kiekį šįmet tokiu tapo Paulius Markevičius - vaidmenimis „Oidipo mite“ ir „Neišmoktose pamokose“, savo režisuotais spektakliais „Dvi su puse minutės“, „Kuprelis“, „Dalykai“, sumanytu ir įkūnytu įvairių menininkų bendradarbiavimo projektu „Kolaboracijos“, vykusiu „House of Puglu“. Burtų lazdelės, kitaip nei Gintaro Varno spektaklio jaunieji, jie neturi. Bet turi kitus turtus, kuriuos saugokim ir branginkim.
„Naujojo cirko savaitgalis“ veržiasi būti dideliu festivaliu ir yra toks savo nedidele, bet labai stipria programa, iš kurios net sunku išrinkti „pačius pačiausius“, galbūt tebūnie tai akrobatų Wilmero Marquezo ir Edwardo Alemano duetas „El Nucleo“ iš Kolumbijos. Iš „Naujojo Baltijos šokio“ - ne tiek žvaigždė Louise Lecavalier, kuri „nesiliauja stebinti tuo, ką gali jos kūnas“, kiek jos duetas su flegmatišku partneriu Frédéricu Tavernini. Ir du dar parako pilni, bet išmintingai rimstantys penkiasdešimtmečiai italai Alessandro Bernardeschi ir Mauro Paccagnella („Wooshing Machine“), kurie savo spektaklio „Happy hour“ įkarštyje sąmoningai užleidžia sceną jauniesiems, pripildantiems erdvę siautulio energijos. Nes tik tada scena ir įdomi, kai joje - rimstantys išmintingieji ir siautulingi pradedantieji.
Kristina Steiblytė
Metams baigiantis, nesinori ir vėl kalbėti apie nuviliančią teatrinę kasdienybę, įkvepiančių spektaklių trūkumą ar nuovargį. Nors viso to ir yra, norisi džiaugtis. Besibaigiančiais metais teatre įdomiausi buvo jauni kūrėjai. O artėjančios metų pabaigos proga LNDT padovanojo porą gražių spektaklių. Taip pat jaunų menininkų darbus.
Pirmasis metų pusmetis buvo kuklus, jame ryškiausiai pasirodė opera su Günterio Krämerio režisuotu Giuseppe´s Verdi „Don Karlu“. Tai švarus, konceptualus, stilingas ir skoningas operos pastatymas. Spektaklyje scenografo Herberto Schäferio sprendimu veiksmas vyksta avanscenoje, tad jo nedaug ir dominuoti gali muzika bei vaizdai.
Antrą pusmetį džiuginančių spektaklių buvo kur kas gausiau. Jis prasidėjo „Naujojo cirko savaitgaliu ´16“, parodžiusiu labai skirtingai su žiūrovais kalbėjusius akrobatikos spektaklius. Sužavėjo žaismingas, charizmatiškas kubiečių duetas „El Nucleo“, Henriko Aggerio ir Louise von Euler Bjurholm spektaklis „Ekstremali simbiozė“ apie pasitikėjimą ir trupės „Svarlbard“ spektaklis-koncertas „Visi genijai, visi idiotai“: kūniškas, ironiškai manipuliuojantis žiūrovais atlikėjams patiems besijuokiant iš savęs.
Ne vieną gražų, drąsų darbą parodė ir šokėjai. Gera buvo žiūrėti Mariaus Pinigio ir Mariaus Paplausko „(g)round zero“, Gretos Grinevičiūtės ir Agnietės Lisičkinaitės „B ir B dialogus“, Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus „Žaidimas baigtas“. „Menų spaustuvėje“ rezidavęs bulgaras Yasenas Vasilevas su jaunu, studijas VDU baigiančiu aktoriumi Džiugu Kunsmanu parodė judesio performansą „Nutricula“. Mažos susirinkusiųjų auditorijos stebėtas darbas nudžiugino ne tik kaip kiek neįprastas performansas, bet ir kaip pažintis su jau dabar scenoje įdomiu aktoriumi, ateityje ketinančiu kurti naująjį cirką.
Paulius Tamolė pamėgino kurti teatrą vaikams. Jo režisuota „Raudonkepurė“ pakvietė atėjusius žiūrovus piešti, klausytis pasakos ir kitaip nei įprasta būti ir veikti teatre. Apskritai, kvietimas kitaip veikti spektakliuose praėjusiais metais nuskambėdavo įvairiuose teatruose: Agniaus Jankevičiaus „Maište“ Kauno nacionaliniame dramos teatre, Oskaro Koršunovo „Eglėje žalčių karalienėje“ Raudonojo kryžiaus ligoninėje, Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje-instaliacijoje „Žvaigždės vardas Metėlė“.
Į tokių spektaklių sąrašą galima įrašyti ir Karolinos Žernytės Pojūčių teatro premjerą, sukurtą bendradarbiaujant su LNDT. „Pirmapradis“ rodo, kaip pojūčių teatras auga, kaip ieškoma naujų santykio su savo žiūrovais būdų ir kaip įdomu žmonėms teatre tyrinėti ne tik fikcinių personažų, bet ir savo istorijas, potyrius, atvirumą, jautrumą.
O gražiausias spektaklis praeinančiais metais Lietuvoje man buvo Jono Tertelio režisuotas „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Birutės Žilytės iliustracijų įkvėptas vizualus darbas (neįmanomas be daugybės režisieriaus bendradarbių: kompozitoriaus Gintaro Sodeikos, scenografės Paulės Bocullaitės, kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės, dailininko skulptoriaus Donato Jankausko Duonio, vaizdo projekcijų autoriaus Manto Bardausko, šviesų dailininko Viliaus Vilučio) priminė lietuviškų pasakų pasaulį su visu jo grožiu ir baisumu, ne visada logiška logika ir kartais visai juokingu velniu - daug prasmingesnį ir įdomesnį už visas kakes makes.
Daiva Šabasevičienė
Pastaruoju metu teatre mane domina tik temos, kurios leidžia po spektaklių pačiam savarankiškai pratęsti kelionę į metafizinį kūrinio lauką. Tai dažnai susiję ir su kūrėjų patirtimi. Todėl nieko nuostabaus, kad įdomiausi šių metų spektakliai, kuriuos sukūrė Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius.
Džiaugiuosi Karolinos Žernytės žinojimu, kur ir dėl ko eina. Sunki jos kelionė, bet labai įdomi.
Glumina į teatrą įsirėžusi saviveikla. Aktorių režisūra buvo ne tokia agresyvi, kaip ją pakeitusi „tarpdisciplininkų“ režisūra, ir toliau sėkmingai ardanti teatro pamatus. Nerežisieriai save vadina režisieriais, mes juos irgi privalome taip vadinti. Šito rato jau, deja, niekada neatsuksime atgal, bet klaida kadaise įvyko. Liūdina mažėjanti kritikų bendruomenė: dalis jų pasitraukė į vadybą ar ten, kur pelningiau, šilčiau, patogiau. Dėl to ypač gaila aktorių, - sukurti didžiuliai vaidmenys lieka be analizės, tie, kurie temoka imituoti vaidmenis, klesti visuose teatruose. Manęs nedomina tai, kas ne teatro, o vyksta teatre. Kitus menus, ačiū Dievui, dar turiu sąlygų pažinti, patyrinėti lankydamasi jų autentiškose zonose. Filharmonija ar parodų salės daug anksčiau įsileido saviveiklininkus, bet teatras, deja, taip pat palūžo.
„Kultūros barai“ išleido dvi reikalingas knygas - Aušros Marijos Sluckaitės „Spektaklių ir sapnų klavyrai“, skirtą režisieriaus Jono Jurašo kūrybos apžvalgai, ir „Kelionę į „Didvyrių aikštę“ (sudarytojas Audronis Liuga).
Kaip visada, purvą nuo teatro geriausiai nuvalo Benas Šarka. Paskutinis jo interviu interneto dienraštyje bernardinai.lt - tikra atgaiva.
