Lietuvos teatro sąjungos organizuotame paskutiniame rudens sezono renginyje Andrius Bialobžeskis deklamavo Paulio Širvio ir Jono Strielkūno eiles. Cituodami šių poetų žodžius teiravomės, kaip skambūs išgyvenimai įsilieja į paties aktoriaus (pažįstamo ir pamėgto publikos savo sukurtais vaidmenimis teatre, kine, televizijos serialuose) gyvenimą.
„Kokią datą širdis mena?“ Kuo džiaugiatės, dėl ko liūdite, kas šiandien jums svarbu, aktualu ar užkabina?
Jono Strielkūno rašyta, kad „niekas neprieis ir nepaklaus, kokią datą šiąnakt siela mini...“
Na, jeigu siela naktimis mini datas, tai, matyt, nėra gerai, nes tuomet padorūs bendrapiliečiai miega, idant aušrai besibučiuojant su naktim pakirdę kiltų į darbus, įsisavintų Europos pinigus, keltų tėvynės bendrą vidaus produktą ir t. t., ir pan.
Todėl labiausiai džiugina, kai tokiomis naktimis iš tikrųjų niekas neprieina ir neklausinėja. Kitu atveju naktis nuslenka į begalybę, rytais lieka tik „(...) pajutimas savo nešlovės ir siaubas tos bedvasės tuštumos“.
Labiausiai liūdina mano paties asmuo - toks strykinėjantis, klepetuojantis per gyvenimo girių tankumynus zuikis.
Kartais nerimauju dėl jo. Tada kartu keliaujame prie ežero miške, vaikštome, abu aptariame ateitį, šviesią ar neramią. Pasiginčijame ežero vandenams siūbuojant. Medžiams šakų vėliavomis plevėsuojant grįžtame prie kasdieninės buitinės būties, į savo pragarą ir rojų...
Laikotės nuosėdų, klaidų, išdavysčių, kitokių negerovių ar tiesiog jas pamirštate? „Kas buvo, pražuvo?“
Jei visų jūsų išvardytų gėrybių laikyčiaus, tai seniai atstovaučiau kokiam teroristiniam mezgėjų ar verpėjų ratelui. Lakstyčiau apsimezgęs granatomis, rėkaudamas kokią neteisingą tiesą, gąsdindamas vaikus, medikus ir konstituciją.
Budėčiau feisbuke, kurčiau iniciatyvines grupes, žodžiu, būčiau aukštos prabos ir nemažų promilių laureatas idiotas. Nesu piktą menantis. Nors atmintį turiu labai treniruotą.
„Aš taip laukiu. / Taip laukiu. / Ateinant. / Kažko...“ Laukiate ryto, įvykio, kelionės, vaidmenų, meilės, švenčių?
Aš nieko nelaukiu. Jeigu ateis, dar pasiliks - dienai, nakčiai vienai kitai...
Čia, žiūrėk, jau po mirties pažymėjimu pasirašyti prašo teta iš pašto su registruotu laišku.
Mano pilies vartai tvirtai užremti, apsauginiai grioviai pilni mineralinio vandens, pievelėje ganosi dresuoti argentinietiški dogai, Neapolio mastinai, vienas kitas Stafordšyro terjeras... Įėjimą saugo infraraudonųjų siūlų nėriniai...
Mielai pats kur nueičiau - žmogus esmi romus, nieko nedaužau, valgau nedaug, geriu pagal pareikalavimą. Esu švelnus šermuonėlis, mintantis dvasia ir šventintu oru.
Graudus vaiduoklis
„Dainuoki, jaunystės vaiduokli“: kokios tai dainos, prisimimai, mėgstamos vietos, žmonės, kada atsigauna širdis?
Ten dar yra ir „raudoki, jaunystės vaiduokli...“
Kaip Marcelijus Martinaitis rašė, „Kukučio sapnai jau nieko gero nerodo“. Taigi tas jaunystės vaiduoklis labai jau graudus, stengiuos jį pavaišint gera taure stipresnio gėrimo, palydėti namo, į praėjusių dienų miglotą šviesą. Nes ateina jis ne vienas, su brangiais kadaise žmonėmis, kurių seniai nėra, su dainomis, dainuotomis tų nebesančių žmonių.
Ir tada širdis ne atsigauna, o nusigauna... Todėl mano santykiai su jaunystės, šiaip jau mielu vaiduokliu, - greičiau vienos nakties nuotykis, toks pasislydinėjimas žiemos pasakoje.
Norėtų nepalikti skolų
„Ne mūsų tas laikinas būstas“. Kieno jis ir kam? Ar atsakytas gyvenimo prasmės klausimas? Esate sakęs: „Gyveni nepalikdamas pėdsako.“ Iš tiesų taip manote?
Ne mūsų. Dar kadaise Blaise´as Pascalis drėbtelėjo: „Esame ištraukti iš nebūties ir panardinti į amžinybę.“ Nebent būstu amžinybę vadintume.
Iš kurios čia deimanto briaunos pažiūrėjus į tą pėdsaką... Nevadinsi gi dukros pėdsaku... Ar medžio pasodinto... Ar to užfiksuoto mirguliavimo ekranuose...
Bumbtels ruskis branduoline galvute, ir tiek to pėdsako...
Labiausiai norėčiau giminėms bei artimiesiems nepalikti skolų. Pėdsakų teieško tam skirti šunys, „Google“ ar kokie, neduokdie, biografijų rašytojai.
Kuo būsime ateityje
„Tamsoj mūsų sielos pajuos.“ Šiame pasakyme yra tiesos? Ar tikrai nuo aplinkos, šeimos, išsilavinimo priklauso, kas esame, būsime ateityje? „Amžiams pražuvęs“ - jausmas, viltis, gyvenimas, pasakų tiltas, žmogus?
Kur ten nepajuos tamsoje, kuri (būna akimirkų žavingų) ropščiasi iš tavęs, pamindama prigimtinę tavo dangaus šviesą... Bet siela - gyvybingas elementas, žiūrėk, vėl prašviesėja su kokia pavasario saule ar pražydusiu hiacintu (turiu personalinį).
Beje, mano siela yra mėlynos spalvos, jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra mano akyse, kur ta mėlyna spalva, priklausomai nuo vykstančių vidinių cunamių ir drebėjimų, kaitaliojasi nuo tarptautinės prancūzų tapytojo Yves´o Kleino mėlynos iki dangaus žydrosios.
Kuo būsime ateityje, priklauso nuo mūsų rūpesčio savo galva, pažįstamų daktarų teisingai įvykdytos pirminės sveikatos priežiūros, taigi - kūno bei dvasios darnos.
O jau čia ir perskaitytų raštų marios, septyniolika pavasario universitetų, (ne)kalta aplinka, gebėjimai apsimesti kvailiu, kurti iliuzijas ir jomis tikėti... Pasakų tiltai, bokštai bokšteliai, aeroplanai, dalelių greitintuvai...
Kelias į dangų
„Mūsų namai / Po kepurėm / Mūsu keliai - / Po dangum / Na tai kas / Kad mes nieko / Neturim / Kad mūsų keliai Po dangum...“ Kas visgi svarbiau: dvasia ar materialus kūnas?
Turiu septyniolika metų švęsiantį trantą, automobilį girgžduoklį.
Katę Kleopatrą, nors čia jau klausimas, kas kurį turi. Didelius lobius valdau.
Galėčiau įdomumo dėlei pasiimti paskolą ir turėti skolą bankui - kaip aš tada dirbčiau... Pakeisčiau profesiją, tapčiau verslo, gal net politikos žymūnu...
Tikrai palikčiau pėdsaką, nenuvalomą - inicijavęs kokį daug audrų sukelsiantį įstatymą: teateinie į darbus visi maloniai kvepėdami alumi arba tenušviečia Lietuvą, tėvynę mūsų, meilės naktų purpurinė šviesa.
Gal kokį paminklą (mano atveju galima ir iš smėlio) koks liaudies skulptorius išridentų...
Šiaip mano kelias ne po dangum, o į dangų - visą savarankišką gyvenimą meistrauju kopėčias. Esu nemažai pažengęs - nusižiūrėjau sau tinkamą debesį, judu jo link kokius keturiasdešimt metų. Kaip šv. Simonui stulpininkui, kuris ant stulpo tiek išsėdėjo, beliko...
„Aš - beržas. / Lietuviškas beržas.“ Su kuo save sutapatintumėte, jei turėtumėte tokią galimybę?
Norėčiau būti akmeniu, žole arba dūmu virš savo tėvynės. Kadangi kremavimo malonumai Lietuvoje gerėja, yra vilties, kad dūmu vis dėlto pabūsiu. Sudarysiu konkurenciją dronams, būsiu aktyvus, socialus tėviškės dūmas.
Vaikystės keliai... Patirti nuotykiai, vingiai ir posūkiai, prisiminimai apie šeimos tradicijas ir šventes... Kokios būdavo Kalėdos, kokios jos dabar?
Posūkių bei vingių mano gyvenime - kaip „Formulės“ trasoje Monte Karle, geriau neprisiminti, nes gali neatlaikyti nuo jaunystės vaiduoklio pavargusi ir liūdinti širdis.
Šv. Kalėdos - visada mūsų šeimoje labai laukiama šeimos susibūrimo šventė. Tik, kaip rašė šv. Marcelijus: „Kas metai gyvenimo vis daugėjo, daugėjo, o man viskas mažėjo... Štai lieka vos įžiūrimas vardas atsiskaitymų knygoje...“
Mažiau mūsų prie šventinio stalo, mažiau...
Gimtojo Vilniaus mėgstamos gatvės, skverai, parkai?
Trainiojuos po Vilnių nesirinkdamas gatvių. Suprantama, tai labiau teritorija tarp Antakalnio ir Vingio parko, ne betoniniai Bronkso užkaboriai perkūnkiemiuose.
Labai mėgstu vaikščioti po Vilnių. Beje, ir kitur taip pat. Esu ilgų distancijų vaikštūnas.
Augo elfų karalystėje
Kaip suvokėte norįs tapti aktoriumi? Iš tėvų pusės nebuvo spaudimo tapti pianistu? (Aktoriaus tėvai - mama Aušra Banaitytė ir tėtis Jurgis Bialobžeskis - pianistai.) Koks pirmasis jūsų vaidmuo?
Kvailiu, t. y. aktoriumi, pasijutau mokykloje, kai demonai mokytojų vardais liepė pasirinkti, kokį kryžių nešiu per gyvenimo kemsynus. Visada pasisveikinu su savo atvaizdu veidrodyje rytais: „Sveikas, kvaily, kaip tu, ką sapnavai?“ Iš veidrodžio į mane žvelgia kitas, turbūt tas, kuriuo norėčiau būti. Žvelgia ir išmintingai tyli.
Jokio spaudimo nejutau niekada, nes augau elfų karalystėje. Turiu omeny tėvus, Kazę (aktorė Kazimiera Kymantaitė, Andriaus močiutė, - aut.)...
Turėjau šventą pareigą savaitgaliais prasinešti per namus su dulkių siurbliu. Tiesą sakant, mane labiau vežė futbolas nei fortepijonas. Tėvai numojo į mane ranka, rūpinosi (ir teisingai darė) savo fortepijonais, koncertais, gastrolėm. Na, būčiau dabar pianistas, ir ką?
Dramaturgas - gyvenimas
Koks svarbiausias vaidmuo? Kokį charakterį sunkiausia įkūnyti? Dabartiniai darbai (kokiu vaidmeniu gyvenate), tolesni planai, iššūkiai?
Seniai gyvenu upės tekėjimu. Neplanuoju, juolab iššūkių nelaukiu ir nenoriu, ko gi čia šūkauti.
Savo paties vaidmeniu, kurį labai sunkiai mokausi, ir gyvenu.
Labai sunkus bei nenuspėjamas mano vaidmens charakteris. Ne kiekvienam įkandamas. Ne kiekvienas tokį vaidint norėtų. O spektaklis juk laukia ilgos trukmės. Be pertraukų. Pjesė vis dar rašoma, dramaturgas nenuspėjamas. Gyvenimas jo vardas, šelmio...
