Raimonda Mikučionytė, Indrė Jonušytė
Į Vilnių ir į gimtąjį Panevėžį su vienu naujausių savo pastatymų grįžta režisierius Saulius Varnas. Juozo Miltinio dramos teatre spalio 28 dieną bus parodytas Mogiliovo srities dramos teatre (Baltarusija) jo pastatytas spektaklis „Freken Julija“ pagal to paties pavadinimo Augusto Strindbergo pjesę. Dieną anksčiau, spalio 27-ąją, jį pamatys ir vilniečiai Rusų dramos teatro scenoje.
Autobiografinių motyvų kupinoje „Freken Julijoje“ (1888), kurią galima vadinti viena pirmųjų modernių tragedijų, Strindbergas ne tik atvirai kalba apie XIX amžiaus pabaigos visuomenės normas, žmonių santykius, nuožmią vyro ir moters kovą bei prieštaravimų draskomų veikėjų tapatybes, bet ir įkūnija savo asmenines baimes, sukurdamas daugiaveidės Freken Julijos portretą.
Augusto Strindbergo „Freken Julija“ - tai pjesė, kuri leidžia panirti į paslapčių ir nuojautų kupiną pasaulį. Ar visuomet mes esame tie, kuo norėtume būti? Tikriausiai ne... Tačiau mes turime visą gyvenimą, kad tai ištaisytume. Visos paslaptys išryškėja Joninių naktį grafų namo virtuvėje. Meilės trikampis. Jis, liokajus, nori kilti aukštyn, ji, grafienė, trokšta pasiekti dugną, o liokajaus nuotaka, grafienės tarnaitė, tiesiog ramiai miega. Tai, kas iš pradžių rodėsi visai nekalta, tampa nevaldomomis aistromis, ilgai slėpto švelnumo ir atviros kovos naktimi. Nei vienas iš jų nežino, ką atneš aušra.
Muziką spektakliui parinko režisierius Saulius Varnas, dailininkė-statytoja - Jūratė Račinskaitė.
Jau dvejus metus Mogiliovo srities dramos teatre vyriausiuoju režisieriumi dirbantis Saulius Varnas sutiko atsakyti į keletą klausimų.
Strindbergo pjesę „Freken Julija“ statėt ne tik Mogiliovo dramos teatre, bet ir Makedonijos Skopjės teatre.
Keista to spektaklio istorija. „Freken Juliją“ turėjau statyti Mogiliove, o Makedonijoje - visai kitą Strindbergo pjesę. Makedonijos Skopjės teatras šventė jubiliejų, ir visa trupė buvo ta švente užsiėmusi. Todėl pasiūlyta pakeisti spektaklį kitu, mažesnės apimties. Turėjau statyti „Šmėklų sonatą“, o pastačiau „Freken Juliją“. Spektaklis sulaukė didelio dėmesio ir buvo rodomas įvairiuose Makedonijos miestuose. Bet buvau pasižadėjęs „Freken Juliją“ statyti festivaliui Baltarusijoje - pažadą išpildžiau.
Ar labai skirtingi šie du pastatymai?
Statant pjesę Mogiliove, teko daug ką keisti. Kadangi teatras turi keturis profesionalius muzikantus, grojančius įvairiais instrumentais, juos įtraukiau į spektaklį. Muzika - tarsi leitmotyvas - įvadas į spektaklį. Ji padeda materializuoti vizualų vaizdą. To Makedonijoje nebuvo. Be to, Baltarusijoje vaidina visai kitokios prigimties aktoriai. Tačiau, kaip sakė Friedrichas Nietzsche, jeigu nori, kad dvasioje įvyktų žvaigždžių šokis, tai turi įsileisti chaosą. O įsileidęs chaosą nežinai, kas gali gimti (šypsosi).
Ir kas gimė?
Pabandžiau kurti spektaklį tarsi iš nieko. Man nėra įdomu, kai teatras tarnauja literatūrai. Ta prasme, kai skaitai pjesę ir statai spektaklį žodis žodin pagal parašytą pjesę. Žinoma, tekstą analizuoju ir bandau suvokti, ką galvojo autorius, ką kiti apie tai galvoja, galvojo. Tačiau man tai yra prielaida statyti savaip, kviesti į dialogą žiūrovus ir pateikti tai, kas aktualu šiandien. Tai tam tikra provokacija. Ir su „Freken Julija“ ėjau tuo keliu. Mogiliovo spektaklio variantas man yra kur kas brandesnis, nei pastatytas Skopjės teatre Makedonijoje. Mogiliovo dramos teatre gimė puikus spektaklis, kuris pabuvojo daugelyje vietų. Jam skirta Baltarusijos nacionalinė premija už geriausią režisūrą. Spektaklis pastatytas 2013 metais ir vis dar rodomas. Beje, į gastroles Lietuvoje norėjau atvežti ką kita. Esu pastatęs Stanisławo Witkiewicziaus „Mažą dvarelį“. Šis veikalas kadaise buvo pastatytas Panevėžyje. Būtų įdomu palyginti tuos du spektaklius, nes jie visiškai skirtingi.
Pjesė „Freken Julija“ parašyta XIX amžiaus pabaigoje. Ar tema, kuri gvildenama spektaklyje, aktuali šiandien?
Tai, kas vyksta tarp vyro ir moters - visais laikais aktualu. Tie santykiai - amžini. Viskas priklauso, kaip juos pateiksime: šiandieninė situacija, kitoks aspektas... Reikia nepamiršti, kad Strindbergas puikiai valdo žodį. Be to, jis vienas iš pirmųjų modernistų dramaturgijoje ir darė didžiulė įtaką kitiems to amžiaus rašytojams. Todėl klausimas dėl problemos aktualumo kilti net negali. Tik viskas spendžiasi, kokia kalba į žiūrovą prabyla teatras.
Ir kokia kalba jūs kreipiatės į žiūrovus?
Na, tą kalbą pamatys Lietuvos žiūrovai ir galės įvertinti. Kita vertus, man labai įdomu, kas yra tarp žodžių, tarp eilučių. Žodis įdomus, kai skaitau tekstą, o teatras nėra žodis. Teatras yra tai, kas yra tarp žodžių. Teatre yra labai daug kitų išraiškos priemonių, scenos formų. Labai svarbu, kaip ta forma juda scenoje, kokios spalvos vyrauja scenoje, kaip jos kinta, transformuojasi. Žodis svarbus verbaline prasme, kaip muzika... „Freken Julija“ papasakota įvairiomis spalvomis. Kiekvienas atsirinks savąją. Kas žiūrovui svarbu šiandien, tą ir suras mano spektaklyje.
Jūsų „Freken Julija“ - drama ar tragedija? O gal galimybė žiūrovui fantazuoti?
Visaip galima traktuoti. Gyvenimas - kur kas išmintingesnis, nei mums atrodo. Iš visko, ką randame gyvenime, „susirenkame“ save, formuojame save. Spektaklyje atsiskleidžia dviejų pasaulių - vyriško ir moteriškojo - susitikimas. Visada išlieka klausimas, koks tas susitikimas bus, kaip jis keisis. Gamta - nuolatinis kitimas, bet viskas taip įdomiai ir protingai surėdyta, kad visada vyksta chemija tarp vyro ir moters. Net ir žinodami, kad tas ėjimas vienas kito link - pražūtingas, vis vien judame ta trajektorija. Anglų mokslininkai sako, kad meilė yra liga. Anksčiau ar vėliau ta liga persergame, bet paskui vėl susergame. Ta tema man artima, nes nėra tikslaus atsakymo, kaip reikia elgtis susirgus meile. Spektaklis pateikia variantus, kokį kelią galima rinktis, bet nediktuoja, kaip elgtis. Mene ir negali diktuoti, reikia laukti. Tai - dialogas ir kelias į tylą, o tyloje „išrišami“ visi klausimai. Tik tyloje, ne kalbėjime suvokiame prasmes. Todėl teatras moko klausytis tylos, įeiti į tylą. Tyla yra daugiakalbė. Joje yra visko, kaip ir chaose, kada tvėrėsi pasaulis. O vėliau iš to chaoso gimė harmonija... Taip ir spektaklis - turi savo pradžią ir tam tikrą atkarpą, kurioje žiūrovui paliekama erdvė fantazuoti ir kurti savo istoriją.
Kaip manote, kokia bus Lietuvos žiūrovų reakcija į spektaklį rusų kalba?
Ateidamas į spektaklį žiūrovas turi turėti nuostatą išgirsti spektaklio dialogus, spalvas, išgirsti tylą ir mokėti ją suprasti. Rusų kalba neturėtų būti problema. Juolab, kad bus bėganti vertimo eilutė. Tačiau, manau, kad tos vertimo bėgančios eilutės visiškai nereikia. Žiūrėjau Japonijoje No teatro spektaklį. Nesuprantu japonų kalbos. Be to, dar ir vaidinama buvo senąją japonų aristokratų kalba. Ir turiu pasakyti, kad viską supratau. Nereikėjo vertimo, o poveikis buvo labai stiprus. Svarbu keistis energija, o ne žodžiais. Pasikartosiu, ir tyla teatre - svarbiau nei žodis.
................................
Saulius Varnas gimė 1948 m. Panevėžyje.
1970 m. baigė Juozo Miltinio vaidybos studiją. Iki 1973 m. buvo šio teatro aktorius.
1973 m. baigė Kauno politechnikos instituto pramoninės ir civilinės statybos fakultetą. 1978 metais - Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kinematografijos institutą (dramos režisūrą), 1976 metais - Aukštuosius užsienio kalbų kursus Sankt Peterburge (vokiečių kalbos vertėjo specialybė). 1978-1980 m. - Šiaulių dramos teatro režisierius, 1980-1989 m. - vyriausiasis režisierius. 1989-1990 m. - Panevėžio dramos teatro režisierius, 1992-1997 m. - šio teatro vadovas. 1990-1992 m. - Panevėžio miesto savivaldybės vicemeras.
1977 - 2000 Režisierius ir direktorius tarptautiniams ryšiams Vilniaus rusų dramos teatre.
2000 - 2014 m. dirbo įvairiuose tarptautiniuose projektuose Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Anglijoje, Makedonijoje, Albanijoje, Indijoje. Statė spektaklius pagal Vladimiro Nabokovo, Henriko Ibseno, Levo Tolstojaus, Franzo Kafkos, Jevgenijaus Švarco ir kitų autorių kūrinius.
Nuo 2014 metų - Mogiliovo srities teatro vyriausiasis režisierius.
