Gintarė Čiuladaitė
Graikijos antikiniame Epidauro teatre neseniai vyko Cezario Graužinio spektaklio „Septynetas prieš Tėbus“ premjera. Prieš ketverius metus senajame teatre, kuriame telpa 14 tūkst. žiūrovų, buvo parodyta pirmoji garsiosios tragedijos dalis, C. Graužinio režisuotas „Karalius Edipas“. Į Lietuvą režisierius grįžta kasmet - su „cezario grupe“ čia pastato po spektaklį. Jo asmeniniame repertuare - jau daugiau kaip pusšimtis pastatymų.
Epidauro festivalyje teatrologai gerai įvertino „Septynetą prieš Tėbus“, rašė apie C. Graužinio pagarbą tradicijai ir antikinio teatro erdvei. Daug dėmesio skirta kulminacinei spektaklio scenai, kurioje kaunasi du broliai, Eteoklis ir Polineikas. Jų nesantaika ir mirtina kova pavaizduota poetiškai - baigiasi ne ginkluotu susidūrimu, o baltai vilkinčių brolių apsikabinimu.
Pirmąkart Graikijoje C. Graužinis lankėsi 2006 metais, ten gimė jo sūnus. Dar anksčiau režisierius dėstė teatro meną Lietuvoje, Malmėje (Švedijoje), Helsinkyje (Suomijoje).
Balandį jau vyko Cezario pastatyto spektaklio Lietuvoje premjera. Tautinė pankoratorija pagal Kazio Binkio poemą „Tamošius Bekepuris“ rudenį bus rodoma „Menų spaustuvėje“. Su sūnumi Vilniuje atostogavęs režisierius tolesnį repertuarą planavo neskubėdamas.
- Cezari, sukūrėte jau daugiau kaip 50 spektaklių. Ar kada suabejojote esantis menininkas?
- Ar esu menininkas, man nelabai svarbu. Kūryba yra intuityvi - darau tai, ką manau esant prasminga ir ką moku pradėti. Kuo baigsiu spektaklį, niekada nežinau. Kiekvieną savo darbą pradedu nuo abejonės. Kartais ja ir užbaigiu, dažniausiai.
- Ar visada norėjote tapti režisieriumi?
- O ne, vaikystėje norėjau tapti gamtininku. Visi troško būti kosmonautais, o aš įsivaizdavau save gyvenantį miške. Paskui iš miško gūdumos nuėjau pas žmones - į profesiją, kurioje tik žmonės, ir nieko daugiau. (Šypsosi.)
Mama paauglystėje mane stengėsi apsaugoti nuo gatvės įtakos, kad nevirsčiau chuliganu. Augau Žirmūnuose, iš kurių vėliau kilo daugybė mafiozų ir banditų. Kad neturėčiau laisvo laiko šlaistytis gatvėmis, mama stengėsi sumanyti įvairiausios veiklos. Viena jų - garsusis Valerijos Karalienės vadovaujamas teatro būrelis. Nuvedė vos ne jėga. Pamačiau, kad iš visų Vilniaus mokyklų ten susirenka simpatiškų nematytų merginų, - tai buvo pirmas motyvas likti. Paskui dėl mūsų režisierės asmenybės ir charizmos įsitraukiau, svajojau tapti aktoriumi. Paaugęs panorau profesijos, kuri leistų būti laisvam, išdidžiam, oriam. Nusprendžiau, kad režisūra - tas kelias. Gana primityvus įsivaizdavimas, bet dabar šnekuosi su jumis ir visai nesigailiu, jog atsidūriau ten, kur esu.
Kūrybos katarsis
- Iš „Septyneto prieš Tėbus“ atsiliepimų atrodė, kad auditoriją priartinote prie katarsio. Ar įmanomas toks dvasinis apsivalymas, žiūrovų drauge išgyvenamos stiprios emocijos? Ar turėjote tokį tikslą?
- Dirbant antikinio teatro erdvėje visada privalu galvoti apie emocinį poveikį žiūrovui. Manau, teatras nebūtinai turi kreiptis tik į protą (mokyti, aiškinti, dėstyti, įrodinėti), bet ir į širdį. Man brangus teatras, kuris jaudina - juokina iki ašarų arba virkdo.
Atviras teatras reikalauja kito mastelio - aktoriaus balso, įtaigos, pjesės konflikto, emocijos išdidinimo, kitaip katarsio nebus. Galiu palyginti: sėdite futbolo stadione ir stebite spektaklį. Jei gvildenamos temos - seklios, nesvarbios, aktoriai - nepasiruošę ir neparuošti, ateisite pažiovauti dvi valandas ir bėgsite vaidinimui nesibaigus. Pats žinau, kad žiūrėti spektaklį antikiniame teatre dažnai nuobodu. Todėl iš paskutiniųjų stengiuosi nepriversti žiūrovo jaustis taip, kaip kartais pats jaučiuosi teatre.
Daug šneku ir stengiuosi „nusiplauti“ nuo atsakymo apie katarsį. Neišgyvenu jo, per daug profesinės patirties trukdo tai patirti. Katarsį pajuntu ne žiūrėdamas, o kurdamas, kai susitapatinu su savo vizija.
- Jūsų Graikijos ir Lietuvos kūrybinės linijos plėtojosi atskirai. Mes nematome, kas sukurta ten, jie - kas čia. Vis dėlto renkatės tai, kas retai statoma scenoje. Sakykime, „Tamošius Bekepuris“ - piršlybų komedija. Kaip nusprendžiate, ar verta režisuoti kūrinį?
- „Tamošius Bekepuris“ retai statomas profesionaliuose teatruose, bet mėgėjiškose scenose jis buvo rodomas. Jei perskaitytas kūrinys paveikia, imu galvoti, kas man atsitiko. Kaip tuo pasidalyti su kitais? Kaip suteikti sceninę formą? Kitąkart kaip iš dangaus, be jokios priežasties atsiveria kūrinys, kurį žinojau nuo seno. Bėgu skaityti jo iš naujo ir žiūriu, ar tas primirštas tekstas „atlaikys“ naujos vizijos, kurią ką tik pradėjau lipdyti galvoje, įtampą ir konfliktą.
Graikiška šventė
- Neskubėdamas mąstote apie ateinantį „cezario grupės“ repertuarą?
- Jau pradėjau dirbti su vienu lietuvišku klasikiniu tekstu. Pastaraisiais metais kyla vis didesnė pagunda imtis lietuviškos medžiagos. Man atrodo, kad lietuvių teatras pernelyg europietiškas. Tai nėra blogai, tiesiog to per daug. Iš naujo atrasti lietuviško teatro veidą pasistengsiu pasitelkęs nacionalinę literatūrą ir temas.
- Jei ne teatras, kas dar užima gyvenimą? Kokie jūsų vakarai?
- Nieko gudraus čia nepasakysiu. Ėjau į teatrą ir juo užsiimu dėl to, kad norėjau dirbti patinkantį darbą, ir tuo pačiu būdu nedirbti. Tikiu - jei darai kas patinka, atostogauji visą gyvenimą. Galbūt tokia nuomonė nepopuliari, bet, manau, dirbti yra gėda.
Vakarais dažnai repetuoju. Kai nusibosta virti savo minčių ir fantazijų sriuboje, įsipareigojimų (nes teatras - žmogaus su žmogumi darbas, jautiesi atsakingas už kitus ir jų likimus) šiupinyje, man patinka iš naujo atrasti šio pasaulio grožį. Jūrą, kalnus, miškus, paukščius, vabalus, dangų - ten vis kas nors įdomaus vyksta.
- Garsėja graikų svetingumas ir dosnumas, kavos gėrimo ceremonijos. Kokias graikiškas tradicijas priėmėte?
- (Mąsto.) Man - šiaurietiškos kultūros atstovui - šventė daro didžiausią įspūdį. Graikai iš prigimties moka švęsti. Kartu pasėdėti prie stalo, kartu padainuoti ir pašokti (ko mes beveik nebemokame), pavalgyti, išgerti taip, kad nesusimuštų, ir kitą dieną neskaudėtų galvos. Graikijoje daugiau saulės, dangus giedresnis, tai - ne poetinis pasakymas, o statistika. Todėl ir optimizmo daugiau, ir depresijos mažiau.
Vilniuje - su sūnumi
- Pasakojote, kad pirmąkart nuvykus į Atėnus karštis, chaosas, triukšmas ir nuolatinis kultūrinis šokas varė į depresiją. Kaip negatyvius išgyvenimus pavertėte pozityviais?
- Prisipažinsiu, perėjau du ekstremaliai priešingus etapus. Pirmasis buvo atmetimo, antrasis - entuziazmo. Pirmi turistiniai įspūdžiai visada paviršutiniški. Atsiradus daugiau žmogiškųjų kontaktų, atsivėrė ir vieta, aplinka, papročiai. Viskas buvo pasidarę idealizuotai saulėta, linksma, žmogiška.
Dabar atėjo, pavadinkime, brandos etapas. Jei ten gyvenu, vadinasi, tai geriausia vieta gyventi. Kaip kartą sutiktas čigonas išmintingai ir su humoru man pasakė: „Vieta, kurioje esu šią akimirką, - pati geriausia. Jei ne, kokių velnių aš čia sėdžiu?“
- Kuo matuojate laimę?
- Stengiuosi apie tai negalvoti. Man atrodo, svarbiau prisiminti, kad esi laimingas. Nežinau, ar laimė, bet laimingumas - žmogaus pasirenkamas dalykas.
- Studijavote Maskvoje, gyvenote Skandinavijote. Kas jums primena Vilnių? Su kuo asocijuojasi šis miestas?
- Vilnius - vaikystės, jaunystės miestas, vienintelis ir unikalus mano gyvenime. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad čia patinka mano sūnui. Taip pat - turėdamas progą jį parodyti savo svečiams.
Vilnius - optimalus miestas, čia gyvenimo kokybė išties aukšta. Neseniai perskaičiau, kad mano puikiai pažįstamas Helsinkis laikomas bene geriausiu miestu gyventi. Ilgai juokiausi, vos nuo kėdės nenukritau. Ten visą žiemą nėra ką veikti, daug savižudybių, pažiūrėkite, kas naktimis darosi baruose. O čia - viskas arti, yra kultūros, ką veikti, ir ranka pasiekiama gamta, upės bei miškai.
Pagarba magiškai scenai
- Eschilo pjesę parodėte su Valstybiniu Šiaurės Graikijos teatru. Koks šio spektaklio, kurio trupę norėtumėte išsaugoti, likimas?
- „Septynetas prieš Tėbus“ keliauja po atvirus Graikijos teatrus, kurių - daugybė. Ir senųjų, statytų antikos laikais, ir pagal tuometį modelį pastatytų naujų. Graikijoje, skirtingai nei Lietuvoje, vasarą teatrinis gyvenimas verda intensyviai. Rugsėjį spektaklis dar „prasisuks“ pro Atėnus ir sugrįš ten, kur atsirado - į Salonikų miestą Šiaurės Graikijoje.
Trupę atrinkau iš daugybės aktorių, peržiūrėjau jų apie penkis šimtus. Repetuojant atsirado tvirti profesiniai ir žmogiškieji ryšiai. Jie visi - labai gražūs žmonės. Norėtume toliau dirbti kartu, bet nedelsiant statyti kitą spektaklį Salonikuose negaliu - reikia metų ar dvejų pertraukos. Yra ir kitų režisierių, pageidaujančių ten kurti.
- Fimeli - akmuo orchestros, scenos aikštelės, viduryje. Čia aktoriaus kalbėjimas puikiai girdimas ir be šiuolaikinių technologijų, mikrofonų. Ką verta tokioje scenoje, senų tradicijų kupiname teatre pasakyti, o ką - nutylėti?
- Apie viską galima kalbėti, jei tai daroma nuoširdžiai, jei su publika mezgamas pagarbus dialogas. Ko nevalia, tai - provokuoti. Kaip žinome, provokacija šiaip laikais suprantama lyg didelis gėris ar kūrinio klasę pakeliantis elementas. Pamėginkite atnešti tą patyčių kultūrą į atvirą teatro erdvę. Neaišku, kas ten priburta, kokiais magiškais principais ta erdvė suorganizuota, bet bandymai stebinti joje žlunga žiauriai. Jei spektaklis erzina, juntama menininkų arogancija, pasipūtimas, publika gali pradėti šaukti aischos - gėda. Esu tai matęs.
Epidauro teatras senojoje Graikijoje buvo sanatorijos komplekso dalis, viena gydyklų. Tikėta, kad išgydyti kūną įmanoma tik sielai patyrus katarsį. Taigi ta erdvė užkoduota atmesti bet kokius drabstymus purvais. Čia ateini dalytis savo abejonėmis, nerimu, jei gali - ir džiaugsmais. Bet jokiu būdu nedarai ten destrukcijos.
