 - Copy.jpg)
Šįmet, kaip jau tapo įprasta, Vilniaus teatras „Lėlė“ vėl pabunda pirmasis ir jau rugpjūčio 20 d. pradeda naujus teatro metus. Šiame, 59-ajame teatro sezone, be daugelio publikos pamėgtų spektaklių, „Lėlės“ žiūrovų laukia trys nauji pastatymai, dvi beveik premjeros, naktinis lėlių seansas suaugusiesiems ir kiekvieną einantį pro „Lėlę“ pasitiksiantis naujas teatro kelrodis.
Pakeliui į teatrą
Nuo šiandien kiekvienam siaurute senamiesčio gatvele žygiuojančiam praeiviui kelią į teatrą rodys įspūdingas sienos piešinys - dailininkės Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės pano „Pakeliui“, nutapytas ant Arklių gatvės sienos, prie Vilniaus teatro „Lėlė“. 3 metrų aukščio ir 20 metrų ilgio kompozicija vaizduoja į teatrą keliaujančius žiūrovus. Kartu su jais eina spektaklių personažai, marionetės, pasakos, ir jiems - pakeliui, nes visi skuba į Vilniaus teatrą „Lėlė“!
Šioje vietoje, kur dabar puikuojasi Aušros Bagočiūnaitės pano, kadaise stovėjo pirklio Levo Zalkindo namų korpusas, kuriame XX a. pradžioje veikė viešbučio „Palas“ restoranas, o po 1923 m. rekonstrukcijos jame įsikūrė teatras PALAS. Vėliau čia veikė lenkų konservatorija, bet ir tada salė buvo nuomojama spektakliams. Konservatorijai išsikėlus, „buvusioje konservatorijos salėje“, kaip šias patalpas vadindavo vilniečiai, yra vaidinęs ir Vilniaus žydų lėlių teatras „Maidim“, karo metais čia veikė Vilniaus lietuvių dramos teatras „Vaidila“ ir prie jo įsikūrusi Mykolės Krinickaitės vadovaujama lėlininkų trupė. Po karo, 1947-ųjų žiemą, pastatą iki pamatų sunaikino gaisras, o jau kiek vėliau atsivėrusią tuščia erdvę nuspręsta nuo Arklių g. atitverti Vilniui charakteringa mūrine siena. Ant jos Bagočiūnaitė ir nutapė eiseną, keliaujančią į čia pat, Oginskių rūmuose (Arklių g. 5) įsikūrusį Vilniaus teatrą „Lėlė“.
Prie keliaujančiųjų į teatrą dailininkė kviečia prisijungti ir praeivius: specialiai jiems kompozicijoje palikti punktyrais nužymėti siluetai. O po „Lėlės“ spektaklių kiekvienas galės pasitikrinti, kiek ūgtelėjo kūnu ir siela: dėl to dailininkė į piešinio kompoziciją įtraukė specialų ūgio matuoklį, tarytum simbolizuojantį „Lėlės“ misiją ugdyti žiūrovą ir ryžtą augti bei keliauti drauge su juo.
Sena - nauja - naujausia
59-ojo sezono startą „Lėlė“ pasitinka su dviem laiko patikrintais ir žiūrovų įvertintais vaidinimais: rugpjūčio 20 d. 12 val. bus rodoma legendinė „Raudonkepurė“ (režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras), o rugpjūčio 21 d. 12 val. matysite spektaklį „Pasaka apie vėžliuką“ (režisierius ir dailininkas Algirdas Mikutis) - abu spektakliai vaidinami mažojoje salėje.
O rudeniui beįsibėgėjant, rugsėjo 28 d., kviesime nepamiršti, kad Vilniaus teatras „Lėlė“ kuria ne tik vaikams, bet ir brandesnei publikai. Spektaklio „Tiesiog žmogus“, sukurto pagal Juozo Erlicko humoreskas bei humoristinius eilėraščius, režisierius Dalius Butkus ir atlikėjas Karolis Algimantas Butvidas kalba apie šiuolaikinio žmogaus vienatvę, nenusakomą kažko praėjusio ar taip ir neištikusio ilgesį, gyvenimą kaip balansavimą tarp skaudžios realybės ir laimę pažadėjusių svajonių. Neatsitikusi didžioji meilė ir egzistencinės prasmės paieškos gena Žmogų į savidestrukcijos neviltį, tačiau ją čia pat šalin nuveja autoironiška šypsena. Būtent šis Erlicko kūryboje slypintis gilus tragizmas sumišęs su gebėjimu iš savęs pasijuokti - kaip receptas savosios būties įprasminimui nykioje kasdienybėje - ir patraukė spektaklio autorius perkelti žymaus lietuvių satyriko kūrybą į teatro sceną.
Rugsėjo 17-18 d. mažiesiems teatro lankytojams pristatysime kol kas naujausią „Lėlės“ spektaklį - magijos ir gyvos muzikos vaidinimą visai šeimai „Čia buvo / čia nėra“. Šarūno Datenio režisuotame spektaklyje nebylus magijos meistro ir muzikanto duetas „Lėlės“ teatro mažąją salę paverčia vaizduotę žadinančia draugystės, pasitikėjimo, atsidavimo kitam žmogui ir savo kūrybinei aistrai išbandymų aikštele, kurioje susidraugaujama, nusiviliama, susipykstama ir susitaikoma, neištariant nė vieno žodžio. Šiame pasaulyje bendraujam teatriškai, jautriais, tačiau žaismingais, išradingais violončelės, akordeono, kitų muzikos instrumentų garsais bei neįtikėtinais mago-iliuzionisto rankose gimstančiais mažyčiais stebuklais. Būtent toks ne žodžiais, o magijos ir muzikos žaisme paremtas pasakojimas yra kur kas iškalbingesnis, tikslesnis ir suprantamesnis jaunajam žiūrovui, sako spektaklio „Čia buvo / čia nėra“ autoriai.
Sezono premjerose - patirties ir jaunystės dermė
59-ąjį teatro sezoną „Lėlė“ planuoja pristatyti tris premjeras: du spektaklius vaikams pagal lietuvių bei užsienio literatūros klasiką ir intriguojantį vaidinimą suaugusiesiems, kurį teatre režisuos tarptautinė jaunų scenos meno kūrėjų delegacija.
Pirmoji sezono naujiena - režisieriaus Algirdo Mikučio, kompozitoriaus Olego Ditkovskio ir kitų spektaklio bendraautorių kuriamas muzikinis vaidinimas vaikams pagal Sigito Gedos pjesę „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“. Tai savotiškas sugrįžimas ir duoklė „Lėlės“ teatro istorijai, mat prieš beveik keturis dešimtmečius mūsų teatre šį Sigito Gedos kūrinį statė teatro legenda Vitalijus Mazūras. O režisieriaus Mikučio spektaklis - odė vaikystei, bundančiam vaiko dvasingumui ir jį supančio pasaulio grožiui, tyriausioms svajonėms. Pasaka apie Mergaitę ir jos palydovą Vieversėlį, kuriuos miško žvėrims atiduoda Tėvas, atskleidžia vidinį vaiko pasaulį, jo brandos transformacijas ir natūralų pozityvių vertybių siekį. Spektaklio premjera - spalio 8-9 d.
Ankstyvą 2017-ųjų pavasarį „Lėlės“ publikai puikiai pažįstami jauni kūrėjai - režisierius Šarūnas Datenis, dailininkas Antanas Dubra ir kompozitorius Vytautas Leistrumas - repetuos ir jaunajam žiūrovui pristatys chrestomatinę Carlo Collodi istoriją „Pinokis“. „Šis pasakojimas man yra apie brendimą ir savęs suvokimą aplinkoje, kurioje tu esi kitoks ir išskirtinis, bet vis tiek gyvas ir jaučiantis kūrinys. O šiais laikais mes esam labai netoli tokio kūrinio gimimo. Pradėdamas darbo niekada nežinau, kuo visa tai baigsis, tačiau mūsų „Pinokis“ turėtų būti elektroninis miuziklas, kuriame Pinokis būtų ne is medžio išdrožtas, o sukurtas dirbtinis intelektas, emancipuotas robotas, kuris save suvokia kaip gyvą individą“.
Sezoną baigsime intriguojančia premjera žiūrovams nuo 12 m. - tarptautinės prancūzų ir lietuvių menininkų komandos spektakliu „Beieškant“, kuris bus kuriamas pagal prancūzų dailininko, komiksų autoriaus ir scenografo Marc-Antoine Mathieu komiksų knygą „Sens“. Prancūziškasis komikso pavadinimas koduoja dvi reikšmes: kryptis ir prasmė. Žongliruodamas jais autorius kuria paprastą siužetinę liniją: žmogus seka rodykles, kažko ieško, o gal eina kažko, jam jau pažinto, kryptimi? Anot spektaklio režisierės Jūratės Trimakaitės, buvusios „Lėlės“ teatro aktorės, mokslus baigusios garsiojoje Šarlevilio lėlininkų mokykloje, komikso autorius kuria siurrealistinę erdvę, kurioje žmogus keliauja - tačiau ko link? Intriguojantis klausimas. Spektaklio idėją inspiravo šio komikso pagrindinė siužetinė linija - gyvenimo kelionės metafora. Kelionės „Beieškant“ - beieškant krypties, beieškant prasmės. Būsimojo spektaklio režisierė - Jūratė Trimakaitė, scenografė - Cerise Guyon, kompozitorius - Thomas Demay.
„Lėlė“ naktinė ir tarptautinė
Spalio 1 d. brandesnių „Lėlės“ lankytojų ir kitų alternatyvaus, eksperimentinio teatro gerbėjų lauks netikėtas naktinis lėlių teatro seansas: tai tarptautinio šiuolaikinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje pristatomas jauno teatro menininko Karolio Vilko režisūrinis debiutas - spektaklis „Vaikystė“, kuriamas bendradarbiaujant Vilniaus teatrui „Lėlė“ ir Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatrui. Oskaro Koršunovo mokinys Karolis Vilkas savo „Vaikystėje“ derina ir savaip interpretuoja įvairius meninės raiškos būdus: iš mokyklos skolinasi tam tikrą klasikinio realistinio teatro naivumą, iš savo mokytojo Oskaro Koršunovo - potraukį absurdui, groteskui ir XX a. pradžios literatūrinio avangardo tradicijoms, iš kitų estetinių, asmeninių įtakų ir, paprastai tariant, iš gyvenimo - sapnus, košmarus, arthauzinio kino, animacijos, pop-art´o meninį žodyną, įvairiausias ezoterines patirtis, aukštosios ir populiariosios kultūros ženklus. Spektaklyje-koliaže analizuojamos temos: kaip atsiplėšti nuo motinos, kaip atsitraukti nuo mokyklos, tradicijos, galiausiai, kaip atsikratyti tam tikrų (teatrinio) mąstymo stereotipų ir klišių.
O 2017-ųjų vasarį „Lėlės“ laukia atsakingos gastrolės: teatro spektaklis „Smėlio žmogus“ (režisierė Gintarė Radvilavičiūtė) pakviestas dalyvauti ketvirtajame tarptautiniame formos teatro festivalyje „Materia Prima“, vyksiančiame Lenkijos karalių mieste Krokuvoje. „Materia Prima“ - tai naujas stiprus žaidėjas scenos meno festivalių rinkoje. Festivalio rengėjų tikslas - parodyti įdomiausius ir inovatyviausius neverbalinio teatro kūrinius. Per palyginti neilgą festivalio gyvavimo istoriją jame jau apsilankė tokie europinio scenos meno grandai, kaip lėlių ir objektų teatro kūrėjas Philippe Genty su trupe, šiuolaikinio šokio milžinai iš Norvegijos „Carte Blanche“ ar šiuolaikinio cirko kūrėjas Aurelien Bory. Vilniaus teatras „Lėlė“ didžiuojasi galimybe atstovauti lietuvių šiuolaikinį scenos meną tokio aukšto lygio menininkų draugijoje.
Vilniaus teatro „Lėlė“ informacija
