Ir vienąkart ištiko sapnas apie teatrą. Nors dabar antikinės dramaturgijos, Oidipo likimo interpretacijų laikas Vilniuje ir Epidaure, sapne atėjau pamatyti „Helverio naktį“, neberodomą Jono Vaitkaus spektaklį pagal Ingmaro Villqisto pjesę, kur Jūratės Paulėkaitės dekoracijoje vaidindavo Jolanta Dapkūnaitė su Arūnu Sakalausku. Atsimenu, kad dekoracija turi būti lyg lėlių namelio vidus, Dapkūnaitė - lyg lėlė, Sakalauskas - jos prižiūrimas protiškai neįgalus, kartais agresyvus Helveris, o už lango tikrovę vaizduos milžiniškas kareiviškas batas. Kai batas treptels - suprasim, kad kyla grėsmė, didžiausia - Helveriui, todėl ta daili lėlė, jo globėja ir auka turės sugalvoti žaidimą, kad Helveris prarytų daug tablečių, nes tik šitaip jį galima išgelbėti. Antraip tas batas, tų batuotų ir uniformuotų simbolis nepasigailės. Čia sakau, ką atsimenu iš 2003 m. premjeros.
O ką sapne matau: nei lėlių namelio vidaus, nei grėsmingo bato už lėliško lango. Per tamsios scenos vidurį, pačiame priekyje nuo viršaus iki apačios juoda širma. Galbūt už jos yra aktoriai, bet jų nesigirdi. Užtat salėje, pačiame priekyje sėdi buv. aktorius, kadaise patrauklus ir reikšmingas. Ir kalba jis su savo ponia taip garsiai, lyg vaidinimas nevyktų, lyg čia jie tik dviese. Kalba apie jos batelį, kuriame gal koks akmenukas. Jis tą batelį jai nuauna, iškelia, pakrato, pasigiria, kad dabar tai viskas gerai. Teatro salėje. Per vaidinimą. Kai vaidinančių visai nesigirdi. Viskas taip klostosi, kad, nujaučiu, žiūrovai tuoj ims irzti ir skirstytis.
Kad nutildyčiau tą įžūlų niekdarį, kad sustabdyčiau tuos besuirztančius ir kad vaidinantieji žinotų, jog jų nesigirdi, aš - sapnuojanti - ryžtingai įžengiu į sceną, garsiai, raiškiu balsu paaiškinu publikai, kokia pjesės situacija ir dėl ko reikėtų jaudintis. Bet kalbu ne aš, juk suprantu, kad per vaidinimą scenoje gali būti tik personažai - ir bendrauju su apstulbusiais aktoriais, apsimetusi personažu, kurio Vilqistas neparašė, bet jis gi nežinojo, kad taip atsitiks. Ir kai viską sutvarkau, nulipu atgal į žiūrovų salę ir vaidinimas tęsiasi. Atminty išliko tik tai, kas sapne buvo po to - afterparty, kai staiga atsipeikėjau, kad padariau baisų netaktą, nes ėjau pamatyti „Helverio nakties“, kurią prisimenu, visai nepasidomėjusi, kad gal režisierius kažką pakeitė ir rodo kitą variantą. Vadinasi, sugadinau spektaklį, bet radau jėgų prieiti prie Sakalausko ir atsiprašyti. Nieko, atsakė, visaip būna, ką čia. Bet aš sau neatleidau.
***
Kaip viskas susireikšmina, kai išskiri, interpretuoji, vertini. Košmariškas sapnas atrodo konceptualiai: laukiau grėmingo bato scenoje - pamačiau paprastą batelį salėje. Visą publiką atstojo vienas išdidintas niekadėjas - kaip aname spektaklyje išdidintas batas atstojo visus nacius, visą uniformuotą prievartą. Pagaliau tas neplanuotas išlindimas į sceną. Kritikė įsibrauna į spektaklį ir paaiškina. Kas tai - spontaniškas performansas ar banalybė, įkyriai vadinama pristatymu? Ar čia susapnavau kokį slaptą norą? Betgi visi mano slapti ir vieši norai pasibaigia verandoje, trokštu būti uždarame pasaulio pakrašty, nematoma, nekibinama, nedalyvaujanti. Amžina ir nepajudinama žiūrovo pozicija, taip.
O ką mes vis dėlto veikiame su spektakliais, kai užsidarę verandose, kabinetuose, virtuvėse, bibliotekose ar vienuolynuose rašome apie juos? Ką daro kritikas, menotyrininkas su kūriniu, interpretuodamas ir vertindamas? Jis solidarizuojasi su autoriais - maždaug taip man paaiškino Oskaras Koršunovas rytą po „Mūsų klasės“ premjeros ir afterparty Osle. Nes tą naktį, iškart po vidurnakčio Norvegijos portalai vieni po kitų ėmė skelbti vertinimus Oskaro spektakliui, vadindami sezono įvykiu, o tai radę aktoriai ir visas teatras ėmė švęsti dar smarkiau. Įvykis teatre ir liktų įvykiu teatre, o visuomenei reikia viešai rašytu žodžiu iš premjeros padaryti reiškinį - tai ir esąs kritikų bendradarbiavimas su teatru, kalbėjo man Oskaras, iliustruodamas klasikiniu pasakišku vaizdu: kaip jie, jauni artistai, po jo režisuotų premjerų per naktį švęsdavę teatre, kad iš ryto perskaitytų apie savo sukurtą įvykį Egmonto Jansono recenzijoje. Nepatikėjome abi su profesore Ramune Marcinkevičiūte. Nes profesorė skaito laikraščius ir neatsimena tokio greičio recenzijų, o aš dirbau laikraštyje ir žinau, kad būsimo dienraščio maketai į spaustuvę išvežami anksčiau, nei baigiasi premjeros pirmas veiksmas, vadinasi, iš ryto recenzija galbūt tik būdavo dėliojama recenzento galvoje, o kad redakcija ir spaustuvė lauktų, kol pasibaigs premjera ir kritikas parašys... Ne, taip iki šiol laukiama tik sporto varžybų rezultatų. Bet nieko baisaus, dabar išvešėjo viešieji ryšiai ir įvykių pridaroma tiek, kiek jų ilgimasi. Tuo labiau, kad internete visi telpa.
„Mes nieko nekuriame. Bet mes „prikuriame“. Muzikai, tarytum nieko ir nereikalaujančiai, prikuriame prasmes, gaires, kategorijas ir kryptis, padėdami savo amžininkams nepasimesti šiame beribiame garsų vandenyne“ - tai iš muzikologės Vitos Gruodytės laudacijos profesoriui Algirdui Ambrazui, skaitytos šių metų balandį, kai jis buvo apdovanojamas kaip Geriausių 2015 m. muzikologijos darbų autorius. Laudacija pakartota liepai baigiantis, kai su profesoriumi buvo atsisveikinama.
Kažkada skaičiau labai pakylėjusį ir pralinksminusį straipsnį - lietuviškam „Kino“ žurnalui jį parašė kino kritikas Michailas Trofimenkovas. Kas, fantazavo jis, būtų kinas be kritikos? Juostų krūva. Visi filmai vienodai svarbūs ir nesvarbūs. Ir Bergmano, ir Šmergmano, ir Chaplino, ir Šmaplino. Talentą reikia atpažinti, virš tos juostų krūvos iškelti, paskambinti apie jį visais varpais. Kad amžininkai ne tik nepasimestų šiame beribiame kūrinių vandenyne, bet ir atrastų verčiausius. Maždaug tą pačią mintį dėstė Oskaras Osle. Bet vienaip ji skamba iš režisuojančiojo lūpų, kitaip - iš rašančiojo teksto. Vis dėlto pirmiausia atsirenki, su kuo solidarizuotis ir bendradarbiauti, o kad galėtum - prieš tai peržiūri, ištyrinėji visus tuos įvairaus lygio juostų, vaidinimų, paveikslų, nuotraukų, tekstų, garsų kalnagūbrius. Laiko korekcija: kino kritikas savo esė rašė devyniasdešimt kažkelintais, t.y. interneto apyaušriais. Dabar visi galime turėti po asmeninį sienaikraštį iš f raidės, o jame - vos vienu paspaudimu kasdien ir kas valandą traukti iš juostų krūvos po kelis svarbiausius punktus, taip sudarydami naujas krūvas, kuriomis kažkas dalinasi, t.y daugina. Ar anos mintys iš seno „Kino“ žurnalo dar aktualios?
***
Kasmet būna bent vienas spektaklis, kuris galbūt ne visiems sukelia euforiją, bet daugumai rūpi apie jį kalbėti ir ypač rašyti. Praeitą sezoną, jaučiu, taip atsitiko su Gintaro Varno „Oidipo mitu. Tėbų trilogija“ Nacionaliniame teatre. Jau, atrodo, visi parašė ir pasisakė, garsiai ir tyliai aptarė. Vertino įvairiai, bet aistringai. Šiame tekste „Oidipo mitas...“ atsiranda dėl to, kad vien dėl profesinio intereso noriu solidarizuotis su Trofimenkovu: juk jeigu išskiri ir iškeli, neliks pamesta. Man rūpi pastebėti jaunuosius aktorius, nes viename optimistiškame spektaklio adresu tekste jie buvo nuvertinti ir netgi atskirti už skliaustelių, štai taip: „(nuo vyresnių scenos meistrų šįkart atsilieka jaunųjų kolegų aktoriniai darbai).“
O ne, gerbiamas profesoriau Leonidai Donski, mes turbūt matėme skirtingus spektaklius, ir mano žiūrėtoje trečioje premjeroje „Oidipo...“ jaunieji buvo itin tvirti, jų dialogas su vyresniais meistrais buvo tikras gyvas teatras, o ne jauniklių strykčiojimas greta meistrų. Bendravo ne patirtis su nepatirtimi ar mokytojai su mokiniais. Ginčijosi skirtingos personažų, galbūt netgi kartų pozicijos, ir tai buvo suvaidinta brandžiai: jaunųjų karštas nenoras pripažinti, kad įmanoma nesiaukoti, kad moralu atstumti ir pamiršti oriai kirtosi su vyresniųjų prisitaikymo ramybe ir cinizmo šalčiu. Juk apie tai visos Kreonto-Sakalausko scenos su Antigone-Jovita Jankelaityte, Menoikėju ir Haimonu, kurį vaidino (sunku patikėti!) tas pats aktorius Arnas Ašmonas. Vyresniųjų logika: galima, reikia, teisinga nusikalsti žmogiškumui, jeigu tai daroma vardan kažkokios ten idėjos. Jaunieji: kas nežmogiška, to nepateisinsi niekaip, todėl aš elgsiuosi kaip žmogus, net jei nukentėsiu. Jauni artistai puikiai suvokia, ką jie vaidina. Meistro Sakalausko Kreontas absoliučiai pralaimi jiems. Aktorius leidžia jam pralaimėti, neapgina.
Kai susitinka kariaujantys Oidipo sūnūs, Pauliaus Markevičiaus Eteoklis ir Manto Zemlecko Polineikas, susiduria ir du aktorių tipai: santūresnis, idėjomis pasikrovęs Markevičius ir temperamentu trykštantis, savo aktorinį žavesį skanaujantis Zemleckas. Jokios efektingos, lengvai nupasakojamos mizanscenos režisierius jiems nepasiūlė, išskyrus - vienas kairėje, kitas dešinėje, o motina centre, tarp tų dviejų įkaitusių, nesutaikomų jos pagimdytų vyrų. Jų ginčas plėšo ją. Jokastė - Nelė Savičenko tame aistrų sūkuryje neprilygstama ir kartu meistriškai atsitraukusi, nes pagrindiniai čia jie, Eteoklis ir Polineikas. Mano akyse pralaimėjo Polineikas - kai vaidmenyje daugiau artisto, nei turinio, taip visada ir bus. Juk maestro Anužio parodomieji monstrai - ir „Oidipo mito...“ Teiresijas tarp jų - akivaizdūs to įrodymai.
***
Dviejose liepos parodose susidūrė-susirungė-prasilenkė du praėjusio laiko fotografai. Adauktas Marcinkevičius Nacionalinėje galerijoje ir Marius Baranauskas Nacionaliniame muziejuje. Vienam būtų 80, antram - 85. Pirmasis intensyviai kūrė ir pats anksti nutraukė savo gyvenimą prieš šešis dešimtmečius, iki šiol jis buvo visuomenei negirdėtas, o palikęs porą tūkstančių negatyvų, išsaugotų žmonos ir sūnaus. Antrasis, tikėkim, patyrė gyvenimo ir kūrybos pilnatvę, daug dirbo, buvo draugų mėgstamas, valdžios vertinamas, publikos žinomas, jo palikimas - keliasdešimt tūkstančių negatyvų, šeimos padovanotų muziejui. Išleisti solidūs abiejų autorių fotoalbumai.
Nesiruošiu lyginti dvidešimtmečio, iškeliavusio savo kūrybos pirmaisiais metais ir meistro, patirtį kaupusio kelis dešimtmečius. Tai skirtingo grožio planetos. Bet štai palyginti dviejų parodų, dviejų fotografijos asmenybių pateikimą visuomenei įdomu ir verta.
Fotografijos istorikės Margaritos Matulytės šiandieninei visuomenei atskleistas Adauktas Marcinkevičius - ne tik iš praeities iškeltas fotomeno kūrėjas, bet profesionaliai akcentuota legenda bei paslaptis: žiaurios tikrovės auka, faktai aiškėja žingsnis po žingsnio, menininko tragedijos užvesti žurnalistai juos traukia iš sūnaus ir žmonos. Jau žinome: begalinis Adaukto darbštumas ir pasišventimas, sėkmingi bandymai suburti fotografavusius kolegas ir daryti bendras parodas, anksti sukurta šeima ir skurdas, benamystė, pasikartojantys bandymai žudytis, kol pagaliau jį randa suklupusį ir sušalusį ant redakcijos laiptų... O būtis: vos per dvejus metus sukūręs reiškinį, padėjęs pagrindus ateities kolegoms, kone tyčia, sąmoningai tų kolegų užmirštas, nesuprastas, nustumtas... Nuo parodos atidarymo dienos tokios žinios apie negirdėtą autorių intriguoja ir traukia kaip detektyvas. Adauktas darosi tavo gyvenimo personažu. Itin brangiu žmogumi tampa ir jo žmona Rymantė Šerkšnytė, išsaugojusi Adaukto kūrybą, kai liko viena su poros metų vaiku ir pora tūkstančių negatyvų. Žiūri parodą, apgaubtą šitų legendų, ir jos veikia. O nuo sienų žvelgia Adaukto įamžinti, jį pergyvenę ano laiko menininkai: jauni ir gražūs, išmoningai apšviesti, sustingę tam laikui būdingomis pozomis, dėl to kiek iškilmingi. Neįsivaizduoju, kiek Adauktas leido sau netikėtų kadrų, kažkiek leido, bet tai juk buvo jo pradžia - su tais garsiais menininkais, prieš kuriuos jis buvo visiškas vaikas, jo meistriškumo tik daigai, o įtampos daugiau nei laisvės.
Marius Baranauskas, palyginus su tragiško likimo jaunuoliu, yra tiesiog sėkmės kūdikis. Amžinai su šypsena, ir dar tokia, kad jam įėjus visi nušvisdavo. Fotografavo lyg baletą šoko - elegantiškai ir niekam netrukdydamas. Dirbo reikšmingose ir turtingose žinių agentūrose, po užsienį keliavo ne su kuprine, o su komandiruotėm. Gyveno Vilniaus centre, priklausė Fotomenininkų draugijos meno tarybai. Buvo meistras, su kurio nufotografuotais vaizdais, kaip sakoma, užaugo ne viena karta. Todėl po jo parodą vyresni žmonės vaikšto kaip po savo gyvenimą - prisimindami ir atpažindami. Ir įsitikini - kaip Algimantas Kunčius per parodos atidarymą citavo Nyką-Niliūną - kad ano laiko žmonės toj sovietų Lietuvoj „pasirodo, ne tik kentėjo ir kovojo, bet ir gyveno“. Betgi pats atidarymas, taigi ir fotografo pateikimas buvo prasčiausias, kvailiausias sapnas, kurio niekas nenutraukė. Kokią žinią parodos pradžia transliavo apie Marių Baranauską: kažkokią buitiškai suveltą, prikimštą atsitiktinių atsiminimų apie kepeninę dešrą, pakrapintą priklių operetinių pozų ir tostų, tetulių ir dėdulių susiėjimo poskonio. Negi Mariaus Baranausko asmenybė ir paroda verta tik tiek? Ar nuotraukos pačios perrėks šitą vargo šurmulį? Ar įdėtas milžiniškas jaunutės parodos kuratorės filosofės Aistės Žvinytės darbas nenublanks vasaros karščiuose, lietuje ir renginių vandenynuose?
„Jums reikia savo Algirdo Ambrazo“, - patarė jauniems kompozitoriams profesorius muzikologas Juozas Antanavičius, pristatinėdamas Ambrazo monografiją „Julius Juzeliūnas: gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“. Fotomeno parodoms reikia Margaritos Matulytės - ji kaip liūtė gina ir aukština savo atkapstytą, išpuoselėtą reiškinį. Ji sudėlioja akcentus taip, kad nepraeisi pro šalį nepaliestas ir nesujaudintas. „Aš valdau instrumentus“ - įsiminiau Matulytės frazę per Juozo Budraičio knygos pristatymą. Ir su tais instrumentais ji valdo visuomenės dėmesį savo darbui, taigi ir pasirinktiems fotomenininkams. Aha, Trofimenkovas teisus: arba rūpestingai išrūšiuoji, kas yra kas, arba lieka juostų krūva.
***
Ne sapnas ir ne apie teatrą, bet tikras faktas apie tai, kaip kūrinys atsiliepia tavyje ir provokuoja jį "prikurti": buvau paprašyta prieš retro seansą pristatyti Arūno Žebriūno filmą „Paskutinė atostogų diena“. Matytas nesuskaičiuojamą kiekį kartų - lakstyta po kalnus ir plaukiota su Vika taškuota suknele, pasitikėta berniūkščiu Romu, kuris išdavė, patirta begalinė nuoskauda, gaujos panieka ir tiek kartų sugebėta atsitiesti. Tą vakarą man rūpėjo akcentuoti finalą - kai Vika išvažiuoja, ji stipresnė už Romą. Rūpėjo pacituoti režisierių - apie tą mergaitės stiprumą ir išdaviko berno silpnumą. Kaip Vikos visiškos pergalės prieš menkystą ženklas man atrodė jos juokas, aidintis kalnais, kai ji su tėvu įlipa į sustabdytą sunkvežimį ir užtrenkia dureles kone prieš nosį atgailaujančiam bernui. Ir pasakojau apie tą juoką, ir pasilikau seanse, vėl viską išgyvenau... Tik juoko nesulaukiau. Bet juk tai filmas. Negali būti, kad ankstesniuose seansuose Vika juokdavosi, o šitame nebe. Vadinasi, ji niekada nesijuokdavo, tik išvažiuodavo pakelta galva. Vadinasi, Vikos juokas skamba ne filme. Ir tegu, aš jo neišsižadu.
