Lina Klusaitė: Visų pirma sveikinu sėkmingai įveikus konkursą ir tapus Valstybinio jaunimo teatro vadovu. Žiniasklaidoje jau pasirodė ne vienas interviu, kuriuose Jūs gana išsamiai pristatote su šiuo teatru susijusią programą, vizijas, lūkesčius. Kad labai nesikartotume, norėčiau Jus kalbinti ne tiek kaip teatro veiklą administruojantį praktiką, nuo kurio priklauso sklandus institucijos veikimas, bet veikiau kaip teatro kūrybines strategijas formuojantį teatrologą. Juk, norint planuoti ilgalaikius meninius tikslus, uždavinius, taktikas, neužtenka vien vadybinių žinių. Tam reikia nemenko teatro srities išmanymo, teorinio pasirengimo, plataus scenos meno lauko matymo. Ne paslaptis, kad kultūros sektoriuje geriausias strategijas kuria ne praktikai, o teoretikai, gebantys apimti ne vieną savos srities kontekstą: estetinį, istorinį, socialinį, politinį. Apie šį teatrinį lauką šiandien ir pakalbėkime.
Teatrologas Marvinas Carlsonas teigė, kad pačia savo prigimtimi teatras yra susijęs su istorija, praeitimi, pasakojimu, reprezentacija, jį nuolat lydi „persekiojančios praeities šmėklos“. Kartu jis yra išgyventų jausmų, įvykių prisiminimas dabartyje, čia ir dabar vykstanti savirefleksija. Lietuvos teatre šalia nuolat statomų klasikos veikalų vis dažniau galima pamatyti ir dabartį reflektuojančių šiuolaikinės dramaturgijos spektaklių, eksperimentinių, iš teatro dėžutės rėmų išeinančių darbų. Tai leidžia naujai pažvelgti į tradicijos ir naujumo santykį, nostalgiškų praeities formų ir šiuolaikinės estetikos kaitą. Kokią šiuo požiūriu Lietuvos teatro tapatybę norėtumėte matyti šiandien?
Audronis Liuga: Įvairią. Kad ir kaip stengtųsi būti šiuolaikiškas, teatras yra vienas archajiškiausių menų, nes jame veikia gyvi žmonės. O žmogus negali būti be atminties, asmeninio ir istorinio laiko refleksijos. Teatro trumpalaikiškumas užaštrina atminties darbą. Todėl jį nuolat persekiojo ir persekios „praeities šmėklos“. Teatre dabartį suvokiame per atmintį. Atmintis gali būti teatrinė ir asmeninė, būtent per pastarąją patiriame identifikaciją su sceniniu įvykiu. Tai teatre brangiausia. Teatrinė atmintis gyva ne vien teoretikų galvose. Esu įsitikinęs, kad ją turi nemaža dalis teatro publikos. Ypač kalbant apie Jaunimo teatrą. Daugumai teatralų šio teatro atmintis yra susijusi su legendiniu Dalios Tamulevičiūtės ir Eimunto Nekrošiaus kūrybos periodu. Jo neįmanoma ir nereikia stengtis pakartoti. Bet norint tęsti teatro kūrybinį gyvenimą, neišvengiamai kyla klausimas - kaip dabartyje įprasminti jo atmintį? Manau, per kūrybines idėjas, galinčias prasmingai susieti skirtingas kartas, galbūt ir laikus. Norėčiau pabandyti Jaunimo teatre tokias idėjas įgyvendinti. Nežinau, kaip pasiseks. Esu nemažai dirbęs su šiuolaikine dramaturgija ir eksperimentais netradicinėse erdvėse. Norėčiau kažką šioje srityje nuveikti ir Jaunimo teatre. Kaip žinia, padarytų darbų atmintis teatro esamajam laikui nieko nereiškia. Naują darbą pradedi nuo tuščio lapo. Prieš tokį lapą dabar ir esu.
L. K.: Gyvename posovietinėje Rytų Europos kultūros erdvėje, menančioje gana skaudžius represinės patirties momentus. Politinis laukas šiose šalyse nėra saugus, jis nuolat kinta, patiria transformacijas, lūžius, krizes. Vis dėlto vienokios ar kitokios politinės įtampos yra gyvybiškai būtinos savo pačių savivokai. Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti teatro ir politikos, meninio ir dokumentinio įvykio santykis? Ar Lietuvoje dokumentinis teatras galėtų pritapti?
A. L.: Žinoma, galėtų. Bet, norint kurti dokumentinį teatrą, reikia pažinti jo objektą, išmanyti kūrybinę metodiką ir turėti tikslą. Lietuvių teatras tokios praktikos beveik neturi. Dirbdamas Nacionaliniame dramos teatre pakviečiau pastatymui latvių duetą - režisierių Valterį Silį ir dramaturgą Janį Balodį. Taip atsirado „Barikados“. Vėliau jiedu Kaune pastatė „Miškinį“. Tai - šiokios tokios dokumentinio teatro injekcijos. Žinoma, dokumentinio teatro kryptys gerokai įvairesnės. Norėčiau pratęsti jų paieškas Jaunimo teatre. Kartu su jaunais dramaturgais Mindaugu Nastaravičium ir Tekle Kavtaradze turime vieną sumanymą, kurio darbinis pavadinimas „Lietuviškos istorijos“. Bandysim jį plėtoti įtraukdami vieną kitą režisierių, trupės aktorius. Kol kas dar tik bandom įvardyti šio projekto dalyvius, temas. Darbo metodo ieškosime kartu su režisieriais ir aktoriais. O tikslas - per tikras žmonių istorijas geriau pažinti ir atskleisti tikrovę. Su lietuvių publikai pažįstamu vengrų režisierium Árpádu Schillingu ketinam kurti spektaklį dokumentinės medžiagos pagrindu, bet apie jį dar anksti kalbėti.
L. K.: Jums dirbant Lietuvos nacionaliniame dramos teatre keitėsi ne tik meninė spektaklių kokybė - teatras išėjo iš saugios, hermetiškos estetinės erdvės ir tapo gana aktyviu socialinio-politinio lauko dalyviu, skatinančiu viešas diskusijas. Užtenka priminti „Visuomenės priešą“ ar „Didį blogį“, sukėlusius nemenką rezonansą ne tik tarp teatralų, bet ir tarp politikų, visuomenės. Šiuos spektaklius jau galime vadinti „medijų įvykiu“, kai užbaigtą kūrinį savotiškai pratęsia pokalbiai su žiūrovais po vaidinimo ar vieši debatai žiniasklaidoje, internete. Kita vertus, tokie spektakliai neretai balansuoja ties skandalo - o jį visuomet lengva išprovokuoti drastiškomis priemonėmis - riba.
A. L.: Naujais pastatymais formavome naują LNDT įvaizdį, ir tai darė visa nauja jo komanda. Diskusijas po kai kurių kontroversiškų spektaklių pradėjau rengti tam, kad aktoriai galėtų bendrauti su žiūrovais, aiškinti savo poziciją, atsakyti į klausimus. Ypač tai buvo reikalinga po „Didžio blogio“ premjeros. „Visuomenės priešo“, „Didžio blogio“ pastatymuose buvo siekiama supurtyti publiką, bet jų meninės išraiškos priemones diktavo pati gyvenimo tikrovė, apie kurią kalbama šiuose spektakliuose. Prieš pirmąjį atsinaujinusio LNDT sezoną drąsiai pasitelkėme rinkodarą, tačiau ji nebuvo savitikslė. Prasmingiausia reklaminė akcija man buvo pati pirmoji, kurią sugalvojo dailininkė Jūratė Paulėkaitė, - atnešti deguonies Vilniaus miesto politikams su šūkiu, pasiskolintu iš Ibseno „Visuomenės priešo“: „Kai trūksta deguonies, silpsta sąžinė.“ Jos nepamiršau visą darbo šiame teatre laiką...
L. K.: Teatras, kaip ir kinas, tam tikra prasme yra vaizdo teritorija, kuriai didelę įtaką darė (-o) naujosios technologijos. Lietuvos scenos menas medijų požiūriu yra kone naujokas. Rasa Vasinauskaitė neseniai rašė, jog „lietuvišką teatrą aplenkęs pasaulinis technologijų „sąjūdis“ neišmokė mūsų „medijų raštingumo“ ir ne tik nesukūrė jokios jų naudojimo tradicijos, bet ir neįskiepijo jokio multimedijų teatro poreikio“. Suprantu, kad technologijų naudojimas daugiausia priklauso nuo finansinių ir techninių išteklių, bet ar matytumėte multimedijinio teatro, technologinių galimybių plėtimo poreikį Lietuvos scenoje?
A. L.: Nemanau, kad multimedijų teatro poreikį reikia kažkaip įskiepyti. Kiekvienas teatro menininkas (režisierius) turėtų individualiai mokytis „medijų raštingumo“ pagal savo kūrybinį poreikį. Jei tokio poreikio nėra ir galima išsiversti be medijų, teatrui tai - tik į naudą. Kita vertus, medijos teatre nėra tik technologijos. Šiuolaikiniame teatre medijos pasireiškia per kinui artimus aktoriaus vaidybos būdus, sceninio veiksmo montažą. Įdomiausias medijų panaudojimas teatre man yra toks, kai ieškoma naujų istorijos pasakojimo (naracijos) ir aktoriaus sceninio egzistavimo kelių. Pavyzdžiui, multimedijiniai Katie Mitchell spektakliai siūlo naujas sceninės naracijos idėjas. Šios režisierės vokiški pastatymai demonstruoja, kaip teatras, pasitelkęs kino priemones, gali pranokti kiną išnaudodamas esamąjį laiką ir gyvą aktoriaus kūrybos procesą. O vokietis Frankas Castorfas, lenkas Kystianas Lupa, olandas Ivo van Hove pasitelkę medijas, kiekvienas skirtingai atnaujino teatrines vaidybos priemones. Mūsų teatre panašių idėjų ir poreikio kol kas nelabai matyti. Todėl ir populiarėjančios vaizdo projekcijos daugeliu atvejų yra tik scenografijos papildinys arba vizualus dirgiklis, jos nedaug ką reiškia sceniniam veiksmui, aktoriaus vaidybai. Geras teatras su medijomis ar be jų turėtų ugdyti žiūrovų vaizduotę, skatinti mąstyti nestandartiškai. Tokio teatro šiandien yra labai mažai. Į medijų klausimą galima pažvelgti ir kitaip. Renovuojamuose mūsų valstybiniuose teatruose įdiegiamos naujos technologijos. Ką su jomis daryti? Tik papildyti scenografiją vaizdo projekcijomis? Kad nebūtų vien tai, reikalingos naujos kūrybinės idėjos. Gal mūsų teatrą „medijų raštingumo“ galėtų pamokyti kitų šiuolaikinių menų atstovai?
L. K.: Ne vienas užsienio teatrologas šiuolaikinio teatro ateitį ir gyvybingumą sieja su nauja komunikacija - žiūrovų įtraukimu į teatrinį vyksmą (vadinamu interaktyvumu) ir išėjimu iš tradicinės teatro dėžutės. Tam tikrus poslinkius šioje srityje matome ir Lietuvoje. Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti žiūrovo, scenos ir aktoriaus santykis, kad tiesioginė sąveika su publika nevirstų darželinukų žaidimais (veiksmų atkartojimu ir pan.)?
A. L.: Manau, kad vadinamasis interaktyvumas ir išėjimas iš tradicinės scenos anaiptol neužtikrina teatro gyvybingumo. Yra daugybė prasto teatro pavyzdžių, kai aktoriai netradicinėse erdvėse bando kažkaip komunikuoti su žiūrovais. Kita vertus, tikrasis interaktyvumas gali atsirasti aktoriui neįžengiant į žiūrovo teritoriją. Puikus pavyzdys - Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ antrasis veiksmas. Čia interaktyvumas pasiekiamas per tam tikrą aktoriaus vaidybos būdą, kai jis ne šiaip kuria vaidmenį, o veikia kaip performeris ir veda žiūrovą paskui savo mintį, balansuodamas ties teatrinio sąlygiškumo riba. Aš už tokį interaktyvumą. Norėtųsi, kad panašių ieškojimų mūsų teatre būtų daugiau. Gal ir Jaunimo teatre pavyktų žengti žingsnelį šia kryptimi.
L. K.: Kad ir kaip kalbėtume apie teatrą, bene svarbiausiu jo elementu išlieka aktorius, jo kūnas, fiziškumas, o neretai ir jo asmeninė gyvenimo istorija. Vis dėlto (ir tai pastebi ne vienas teatrologas) šiandien, kai vis daugiau natūralaus pasakojimo ir bendravimo su publika, lietuvių aktorius reikia mokyti ne tiek vaidybos, kiek nevaidybos meno. Kokias lietuvių vaidybos mokyklos problemas regite?
A. L.: Šiandien tapo madinga vartoti sąvoką „nevaidyba“. Manau, ji klaidina. Nevaidinti prieš žiūrovą praktiškai neįmanoma. Kas kita kalbėti apie aktoriaus fiziškumą, jo asmeninį pasakojimą, kaip vaidmens dominantę, personažo kaip „kito“ atsisakymą. Mūsų teatre galima rasti tokių pavyzdžių, daugiausia nevalstybinių teatrų ir šokio grupių darbuose, ir jie nebestebina. Kai kurias tokio teatro idėjas pabandysiu plėtoti Jaunimo teatre. O klausimas apie lietuvių vaidybos mokyklą yra vertas atskiros diskusijos.
L. K.: Ačiū už pokalbį.
