Kanados šokio menininkės Louise Lecavalier spektaklis „So Blue“, gegužės 3 d. parodytas „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje, yra nuostabus visomis prasmėmis, tad kalbos apie šokį neįmanoma pradėti nuo nuo ko nors kito. Penkiasdešimt aštuonerių metų šokėja daugiau nei valandą scenoje šoko pagal ritmišką muziką. Jos būvis, energija, judesiai žiūrovų dėmesio nepaleido nei akimirkai: nors scenoje nebuvo nieko daugiau tik šokis pagal muziką, tuo metu atrodė, kad gali sekti kiekvieną atlikėjos mintį, lyg ji ne kūnu, o žodžiais pasakotų istoriją. Gali sekti taip tiksliai, jog, lyg žiūrėdamas kokią situacijų komediją, sugebi pagauti atlikėjos humorą ar (savi)ironiją. Lecavalier darbas „So Blue“ ypatingas labai gera dramaturgija.
Lietuvoje dramaturgijos samprata persikėlusi iš teatro pasaulio ir daugiau suprantama kaip teksto spektakliui rašymas, kartais - kaip spektaklio turinio, idėjų išvystymas. Šokio srityje dramaturgas dažnai atlieka dalį režisieriaus arba „išorinės akies“ - stebėtojo iš šono funkcijų, nes šokio spektaklių kūrėjai paprastai yra ir patys atlikėjai. Tokio lygio darbų kaip Lecavalier pasirodymas, pas mus ypač reta. Tai susiję ne tik su atlikėjų fiziniu pasirengimu ar patirtimi scenoje, bet ir su gebėjimu sukurti gerą dramaturgiją - tikslingai veikiančius ryšius tarp spektaklio, atlikėjų ir žiūrovų. Todėl šiame tekste noriu pasidalinti įspūdžiais iš dramaturgijos seminaro Rygoje ir pakalbėti apie jame dalyvavusios choreografės Elinos Lutce darbą „Korpusas“.
Dramaturgijos seminaras Rygoje, skirtas šiuolaikinio šokio choreografams ir šokėjams, organizuotas Latvijos Choreografų asociacijos, vyko balandžio 8-10 dienomis. Seminarą vedė jaunos šokio dramaturgės iš Olandijos - Aukje Verhoog ir Merel Heering. Pirmas seminaro vakaras buvo skirtas susipažinimui su šokio spektaklių kūrėjų problemomis bei bendromis su dramaturgija susijusiomis idėjomis. Verhoog ir Heering atkreipė dėmesį į dramaturgiją ne tik kaip spektaklio sudedamąją dalį, kuri padeda sujungti kūrėją bei jo idėjas, atlikėją ir žiūrovą, bet dramaturgiją kaip kasdienę praktiką.
Pastebime mes tai ar ne, ryšiai tarp erdvės, objektų, žmonių egzistuoja visada ir visur - virtuvėse, ofisuose, miesto aikštėse. Keičiant erdvę, objektus, taip pat ir informaciją apie juos, galima keisti žmonių lūkesčius, padėti pamiršti arba netgi išspręsti jų problemas, taip pat daryti įtaką žmonių poreikiams ir elgesiui. Kaip pavyzdį Verhoog ir Heering pasitelkė Amsterdamo oro uostą - žmonės jame nepasiklysta, nes jis suprojektuotas pagal atitinkamą dramaturgiją. Seminaro vadovių požiūris padėjo pastebėti dramaturgiją ir kitose meno šakose: pavyzdžiui, Danielio Gustavo Cramerio paroda „Devyniolika“, eksponuojama Šiuolaikiniame meno centre, taip pat sukomponuota pasitelkus tikslią dramaturgiją.
Kitas dvi seminaro Rygoje dienas darbo su dramaturgija procesą išbandėme praktiškai. Visi turėjome po 45 minutes pasiruošti, kad vėliau pristatytume 3 minučių darbą. Po kiekvieno pasirodymo sekė jo aptarimas, taip pat labai svarbi dramaturgijos proceso dalis, kurį pagal tam tikrą tvarką moderavo seminaro vadovės. Pirmą dieną kiekvienas kūrėjas pristatė savo solo pasirodymą, antrą dieną dirbome grupėmis po du. Su Laura Stasane, kuri taip pat nėra šokėja, panaudojome objektus, kurių pasirodymas scenoje turėjo suponuoti tam tikrą reikšmę. Rezultatas buvo absurdiškai komiškas: nors mūsų požiūriu kūrybos principas buvo elementarus, netgi nerimavome, kad būsime apkaltintos tiesmukumu, žiūrovams nepavyko eiti mūsų siūlomu keliu.
Analogiška situacija susiklostė ir „Korpuso“ kūrėjos Elinos Lutce bei Krišjānio Santo porai. Praėjus beveik mėnesiui po seminaro Rygoje Lutce sakė: „Kai mes su Krišjāniu rodėme savo duetą, mums mūsų idėja buvo labai aiški, bet jos niekas nesuprato. Seminaro metu atkreipėme dėmesį į prielaidas. Dabar dažnai galvoju apie tai, ką mes numanome, kokias prielaidas darome kasdieniame gyvenime. Kokios yra mano kaip menininkės prielaidos? Kokias prielaidas, matydami mano darbą, apie mane ar mano kūrinį daro žiūrovai? Kokią informaciją aš pati jiems duodu?“
Atrodo, kad prielaidos kurias darėme mes, žiūrovai, apsunkino ryšį tarp atlikėjos ir publikos gegužės 6 d., kai Vilniuje Menų spaustuvės Kišeninėje salėje Elina Lutce atliko savo ir Kristos Dzudzilos darbą „Korpusas“. Tuščioje scenoje stovi atlikėja, apsivilkusi stulbinančio grožio baroko epochos suknelę su visais lankais, pasijoniais, korsetu, kimštomis rankovėmis ir peruku (kostiumo autorė Krista Dzudzila). Nieko daugiau nėra, tik nuostabus kostiumas, kurį mes matome, ir kūnas kostiume, kurio mes nematome. Spektaklio pavadinimas sufleruoja, kad kūnas čia svarbus, tačiau, kadangi negalime jo matyti ar kitaip jausti, galime tik daryti prielaidą, kad kažkas su juo vyksta.
Elina Lutce su barokine suknia pradeda judėti. Ištempia plaštakas, ištiesia ir sulenkia alkūnes, ima vaikščioti. Viršuje pūstos trijų ketvirčių rankovės mums leidžia matyti apatinę rankų dalį, tačiau kojų žingsnelių nematome. Įdomu stebėti, kaip veikia kostiumas - kaip velkasi šleifas, kiek kūno jis atveria ir kiek palieka paslaptyje. Moters kūnas baroko drabužyje - retenybė net tiems, kurie mėgsta leisti laiką muziejuose, reikia laiko jį pažinti, apie jį pagalvoti, pamėginti įsivaizduoti, kaip žmogus jame jaučiasi. Žiūrėdami į šokėją scenoje mes galime daryti prielaidą, kad jai nepatogu, tačiau vargu ar įsivaizduojame ką reiškia vilkėti barokinę suknią. Be to juk čia - teatras! Gal kostiumas pasiūtas iš superlengvų šiuolaikiškų medžiagų, o korsetas - tik imitacija?
Atlikėja nusiima apykaklę ir toliau juda. Sunku suprasti, kas lemia jos choreografiją. Nukrenta perukas. Ji nusiima rankoves ir kurį laiką juda, kad jos nukristų. Moteris po truputį vaduojasi iš puikaus kostiumo - vienas po kito ant žemės krenta kostiumo elementai. Žiūrovai daro prielaidą, kad procesas tęsis tol, kol atlikėja nenusirengs. Nepaisant egzotiško kostiumo, stebėti šį pasikartojantį procesą - kostiumo detalės nusirengimas, pajudėjimas po sceną, nusirengimas, pajudėjimas... tampa nuobodu.
Publika ima laukti proceso pabaigos arba kažko kito, ką, kalbant apie spektaklio kompoziciją, mėgstama vadinti netikėtu elementu (element of surprise). Štai Louise Lecavalier spektaklyje kaip toks elementas suveikė pasirodęs antrasis šokėjas Frédéric Tavernini. Jis taip suveikė du kartus - pirmą kartą netikėtai pasirodė ir, būdamas scenoje, sukūrė tingų personažą, o antrą kartą tapo netikėta, kad tas tingusis personažas gali puikiai šokti ir scenoje kurti Lecavalier lygio energiją. Elinos Lutce spektaklyje tokio elemento nebuvo. Latvių kūrėjos į savo kūrinį pažiūrėjo rimtai, gal net pernelyg rimtai, ir nuosekliai sekė savo užmanyta linija.
Kai žiūrovas buvo pavargęs nuo savo prielaidų ir naujos informacijos nebeduodančio sceninio veiksmo, Elina Lutce nusiima barokinius apatinius ir scenoje lieka stovėti su kūno spalvos šiuolaikiškais apatiniais. Dabar puikiai matome ką veikia jos kūnas. Atlikėja vis dar kvėpuoja krūtine, nors, darau prielaidą, išsilaisvinus iš korseto po didesnio fizinio krūvio, pirmiausia norėtųsi įkvėpti pilvu. Ji saikingai juda, atrodo, jos šokis nepasikeičia net ir atsikračius kostiumo. Pasigirdus „Didonės raudai“ artistė lieka nuoga stovėti scenoje, kaip stovėjo su barokine suknia spektaklio pradžioje. Nors šis pasikeitimas turi emocinį krūvį, žiūrovas lieka nusivylęs ir nesupratęs. Jis tiek ilgai laukė, o nieko neįvyko! Moteris nusimetė barokinius drabužius. Na ir kas?
Dramaturgijos seminare Rygoje Aukje Verhoog ir Merel Heering atkreipė dėmesį į dar vieną visiems menams svarbų klausimą. Kiekviename kūrinyje yra dalykų, kurie atveriami, ir yra dalykų, kurie paslepiami. Taigi, kuo menininkas su publika nori dalintis, ir kuo ne? Po spektaklio „Korpuso“ kūrėjų paklausiau, kuo jos norėjo dalintis su savo žiūrovais.
Elina Lutce: „Man tai buvo apie tai, ar mums iš tikrųjų reikia visų dalykų, kurie yra apie mus ir su kuriais mes taip gerai draugaujame. Pavyzdžiui, mobiliųjų telefonų. Kiekvienas turi savo mėgiamus daiktus ir gali savęs paklausti, kiek jis yra laisvas? Aš nenoriu žiūrovui primesti savo tiesų, bet noriu, kad jis pats su savimi diskutuotų“. Krista Dzudzilo: „Atlikėja yra su drabužiais, ir nusirenginėja, kad patogiau jaustųsi. Man buvo svarbiausia parodyti, kad rezultatas nebus toks. Drabužių nusiėmimas, atsikratydamas daiktais, kurie tave luošina, neturi jokios prasmės. Tuo pačiu tai yra apie gyvenimą ir mirtį vienu metu“.
Drąsiai supaprastinant, Elina Lutce spektaklyje norėjo pasidalinti probleminiu klausimu, ar žmogus yra laisvas nuo kasdien jį supančių daiktų, o Krista Dzudzilo - siūlomu atsakymu, kad tų daiktų atsikratęs žmogus netampa laisvas. Akivaizdu, kad abi kūrėjos papildė viena kitos idėjas, o jų skirtingos patirtys padėjo išvystyti bendro sceninio sprendimo idėją. Vis dėlto prielaidos, kurias darė kūrėjos ir žiūrovai, išsiskyrė.
Menininkės pasirinko metaforinį kalbėjimo būdą, kasdienius daiktus scenoje pakeisdamos egzotišku praeities drabužiu, o suvaržytą žmogų scenoje turėjo ženklinti kostiumo suvaržytas atlikėjo(s) kūnas. Tuo tarpu žiūrovas, žvelgdamas į baroko epochos drabužį, greičiausiai pamiršo kompiuterius, telefonus ir kitus šiuolaikinius prietaisus. Geriausiu atveju jis galėjo pagalvoti apie anos epochos prabangą - šviestuvus su kandeliabrais ar muziejuose matytas sidabrinius indus, kurie (šokėjai nusirengus tai buvo akivaizdu) kontrastuoja su skurdžiu dabarties funkcionalizmu.
Atlikėjos kūnas, pagal prielaidą dėl pavadinimo, galėjo suveikti kaip raktas į „Korpuso“ esmę, tačiau žiūrovui buvo sunku sekti jo pokyčius. Proceso metu nebuvo aišku, kas keičiasi - ar drabužių atsikratantis atlikėjos kūnas tampa laisvesnis, ar tiesiog gaudamas daugiau geidžiamos informacijos, laisvesniu tampa žiūrovo žvilgsnis. Taip pat, kalbant apie „Korpusą“ iš žiūrovo perspektyvos, reikia pastebėti, kad moters kūnas baroko suknioje labiau asocijuojasi su šiuolaikiniuose menuose aktualiomis feministinėmis temomis, nei su žmogumi apskritai ir jį supančiais kasdieniais įrankiais.
Pasirinkau nagrinėti „Korpuso“ atvejį, nes taip galėjau parodyti dramaturgijos įvairiapusiškumą ir sudėtingumą. Kaip jau minėjau anksčiau, dramaturgija spektaklyje yra visada, bet viskas priklauso nuo kūrėjų - jie gali ją ignoruoti arba pasitelkti savo tikslams siekti. Louise Lecavalier atvejis puikiai rodo, kad darbui su dramaturgija nėra būtinas dramaturgas. Susitvarkyti su dramaturgija, kartais net patiems to nepastebint, šokio menininkams gali padėti sceninė patirtis, savęs ir publikos pažinimas, asmeniniai komunikacijos įgūdžiai, kartu dirbantys bendraminčiai kūrėjai. Vis dėlto šokio produktai rodo, kad tai pavyksta ne visada.
Elina Lutce: „Seminaro metu teko pripažinti dramaturgijos mastą. Kai ant lapo rašėme visus tuos žodžius (raktiniai žodžiai, apimantys dramaturgijos klausimus / problemas - M.J.), sakiau Krišjāniui, kad kurdami spektaklį turime pagalvoti apie labai daug dalykų. Seminare gavome labai daug informacijos. Dabar turime du kelius: arba tos informacijos išsigąsti ir ją užmiršti, arba į ją atsižvelgti“. Besibaigiant „Lietuvos šokio Kalėdoms“, kaip festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ perkrikštijo lietuvių šokėjai, šio antrojo kelio norisi palinkėti ir lietuvių šiuolaikinio šokio kūrėjams.
