Gegužės mėnuo buvo ypatingas. Pasijutau tarsi Jozefas K.: jau buvo beprasidedąs Naujasis Baltijos šokis, kai paaiškėjo, kad šio festivalio pertraukos metu (gegužės 11-18 d.) Vilniaus mažajame teatre ir „Kvartale“ vyks „Tylos!“. Taigi nuosprendis – beveik mėnuo tamsiose vėsiose teatrų salėse, kai už sienos šėlsta pavasaris.
Tačiau „Tylos!“ bus šviežias, kitoks ir padės prasiblaškyti po daugybės matytų šokančių kūnų. Ar ne? Taip, žinoma! „Tylos!“ rodo jaunus kuriančius žmones, kurie net jei ir negali profesionalumu ar gyvenimo patirtimis lygintis su ką tik matytais šokėjais, choreografais, atlikėjais, vis dėlto turi daug entuziazmo, neretai – noro priešintis mokytojams, pradėjusiems kartotis, ir puikiai supranta, kad ateityje scenos priklausys jiems. Todėl kuriantis jaunimas visada įdomus.
Prasidėjęs kaip platforma debiutuojantiems Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams, festivalis pamažu tapo tarptautiniu. O šiais metais programoje užsienio kūrėjų dar daugiau nei pernai, – „Tylos!“ atidarytas ir uždarytas užsienio kūrėjų spektakliais, o Donatas Grudovich festivaliui kūrė performansus. Greta keturių Vilniaus mažojo teatro salėje parodytų darbų veiksmas aktyviai vyko ir „Kvartale“ (Labdarių g.), kur buvo rodomi spektakliai ir performansai, o kad žiūrovams būtų smagiau žiūrėti – veikė ir baras. Čia buvo įrengta neįprasta vaidybos aikštelė (nors organizuota kaip tradicinė teatrinė erdvė, su aiškia žiūrovų ir atlikėjų skirtimi), kurioje ne tokius rimtus, dar ne visai baigtus, specialiai festivaliui sugalvotus, improvizacijos ir žiūrovų dalyvavimo reikalavusius kūrinius rodė svečias iš Rusijos, VDU vaidybos studentai, Kabloonak ir Vytauto bei Veltos Anužių ugdytinis Marius Meilūnas. Ne viskas buvo vienodai įdomu, ne viską pavyko pamatyti, ir nors išėjimas iš teatro salės džiugino, renginius „Kvartale“ ištiko bėda: baras čia pasirodė įdomesnis už teatrą. Barų įdomumas visai nestebina – tai labai teatrališkos vietos, kuriose būna daug stebėtinų ir stebinčių žmonių bei daug gyvo bendravimo. Ir būtent ta baro gyvybė, nenuspėjamumas pasirodė galintys lengvai nukonkuruoti teatrališkus, stilizuotus jaunųjų eksperimentus.
Tačiau kita festivalio dalis kur kas sėkmingiau išlaikė žiūrovų dėmesį, nes vyko be baro (o tiksliau, su baru fojė, atskirtu nuo salės ir be gėrimų), tradicinėje teatro salėje, beveik tradiciniams žiūrovams žiūrint beveik tradicinius jaunų kūrėjų darbus. Darbai beveik tradiciniai, nes juose tikrai nemažai jauniems kūrėjams būdingų elementų: daug emocijų, nenorminės kalbos, garsių teatro kūrėjų stiliaus apraiškų, netikėtų sprendimų, įdomių įžvalgų blykstelėjimų ir neatitikimo tarp ambicijų ir galimybių.
Festivalį pradėjęs spektaklis iš Liuksemburgo „Prometheus: We Are the Gods Now“ (rež. Anne Simone, vaidina Pittas Simonas) kėlė žmogaus santykio su dirbtiniu intelektu, kūrybos ir atsakomybės klausimus. Tačiau gan įdomūs tekstai buvo skaitomi jauno aktoriaus, vidutiniškai imituojančio senuką. Jis, susiduriantis su savo kūrinių protestu, gyvenimo pabaigoje bando įvairiai aiškinti jų sukūrimo priežastis, kol galiausiai yra įveikiamas ne tik savo paties kūrinių – žmones pakeisti turinčių robotų – klausimų, bet ir perspaustos vaidybos, plyštančių kelnių ir nekokybiškai įgyvendintos scenografijos. Pastaroji – scenoje esantys šeši aktoriaus galvos muliažai, ant kurių projektuojamas to paties aktoriaus kalbantis veidas, – atrodė labiau juokingai, nei įtikinamai ar bauginančiai, ir priminė kur kas kokybiškiau atliktas Rimo Sakalausko filosofų galvas darbe „Posėdis“, sukurtame labai panašiu principu.
Pirmasis nusivylimas prasta imitacija festivaliui įsibėgėjant sklaidėsi. Tačiau daugiausiai laiko scenoje gavę Anužių išugdyti aktoriai dar ne iki galo atpirko „Tylos!“ atidarymo spektaklio nuodėmes. Tiesa, aktoriai, vaidinę „Baseine (be vandens)“ ir „Luošiuose/Creeps“, neturi ir negali būti atsakingi už visą spektaklio sėkmę ar nesėkmę: su jais dirbę režisieriai turėjo galimybių vystyti savo idėjas, kaip turi būti atlikti ir apie ką turi kalbėti spektakliai.
Monikos Klimaitės režisuotas „Baseinas (be vandens)“, regis, gali būti, o pastarosiomis dienomis ir yra labai aktualus jauniems kūrėjams. Jame kalbama apie įvairias meno funkcijas, kūrybos etiką ir, žinoma, pavydą. Tačiau aktualumas aplipdomas choreografija, dainavimu, ir keturių aktorių (Eglės Ancevičiūtės, Justinos Nemanytės, Povilo Adomaičio, Anupro Juciaus) atliekama išpažintis tampa meno kūriniu (o taip ir turėtų būti – personažai akivaizdžiai savo išpažintį atlieka kaip spektaklį), estetiškai priešingu tam, kas pasakojama tekste (o taip neturėtų būti, nes tekste esantis brutalus atvirumas, apvilktas estetizuotu rūbu, tampa ne eksperimentus su bjaurumo estetika, o tiesiog pasakojimu apie bjaurumą, taip atimant iš jo galimybę paveikti žiūrovus). Bet Panevėžio Juozo Miltinio teatre, kuriame šis spektaklis ir statytas, prasidėjus eiliniams skandalams, „Baseine (be vandens)“ vaidinantys aktoriai turėtų jausti, kiek jų sakomi tekstai iš tikrųjų turi tiesos jiems patiems, ir tai išnaudoję suteikti spektakliui daugiau kokybės ir paveikumo.
Nemaža dalis tų pačių aktorių vaidino ir Aliaus Veverskio režisuotuose „Luošiuose/Creeps“. Paradoksalu, bet spektaklyje, kurio metu pagrindiniai aktoriai beveik visą laiką sėdi, gyvybės rodėsi daugiau nei „Baseine (be vandens)“, kur aktoriai daug juda ir dažnoje scenoje atlieka sustatytą choreografiją. Trys merginos ir vienas vaikinas – scenoje jis rodomas tik kaip šešėlis už ekrano, – vaidina keturis luošus vyrus, besikalbančius centro, kuriame yra įdarbinti, tualete. Spektaklis labai arti satyros, jame gali rasti kritišką požiūrį į sveiko vidutinio amžiaus baltojo vyro pasaulėžiūrą. Prie to stipriai prisideda tai, kad, balansuojant ant prasto skonio ribos, bet jos neperžengiant, vyrus čia vaidina merginos. Išsiskiria Agnės Amalijos Sirgėdaitės personažas, dramoje daug įdomių klausimų, kurie išryškinami ir pastatyme, bet vis dėlto man neatrodė, kad „Luošiai/Creeps“ iš tikrųjų veikia kaip visuma. Ir nors buvo scenų, kai patikėjau beveik kafkiška neišsprendžiamybės atmosfera, iki šiol negaliu suprasti, kodėl vieną iš pagrindinių personažų tenka vaidinti už ekrano ir ne merginai? Kam mokyklinį teatrą primenančios vaizdo projekcijos ir šešėliai ekrane? Kodėl paskutinėje scenoje Anupro Juciaus ir Raimondos Kombraitės personažai matuoja ir fotografuoja savo prižiūrimus neįgaliuosius? Ar nesugalvota, kaip gudriau pateisinti jų buvimą su pagrindiniais personažais tualete?
O kad jaunieji pamatytų, kur gali nukeliauti, jei dirbs kiek atsakingiau, galvodami apie kiekvieną scenoje esantį daiktą ir atliekamą veiksmą, festivalio uždarymui buvo parodytas jau patyrusios aktorės Kristien De Proost spektaklis „On Track“. Be jokios abejonės profesionaliausias, asmeniškiausias, jautriausias šių metų „Tylos!“ spektaklis. Atviras aktorės autoportretas, visą spektaklio laiką jai bėgant takeliu, aptarė ne tik jos pačios išvaizdą, gyvenimą, pasirinkimus ir vertybes, bet ir dviprasmišką atlikėjo padėtį (ant takelio, savo daiktų ir prisiminimų muziejuje, valdomą kažkokio nematomo demiurgo švieslentėje uždegamais įvairias komandas nurodančiais skaičiais). O pati teatro situacija buvo sulygina su pornografija: geriausias jos matytas porno filmas, kurio veiksmas detaliai nupasakojamas, įtartinai primena situaciją teatre šio spektaklio metu: moteris, skaitanti savo tekstus, įvairius objektus jai vis duodantis vyras ir vis kur nors šmėkštelinti publika, sėdinti po prigesintomis salės šviesomis. Iš kitos pusės, stebėti bėgimą ir klausyti tekstų kiek prailgo. Visa laimė, kad Kristien De Proost scenoje nebuvo viena: pagal švieslentėje įsižiebiančius skaičius įvairius daiktus aktorei paduodantis Markas De Proostas atrodė gyvas, tikras žmogus, savo abejingu funkcijų vykdymu paradoksaliai gyvybingesnis nei visą laiką scenoje bėgusi aktorė.
Labai gaila, kad įdomiausia, provokatyviausia ir šviežiausia šiais metais „Tylos!“ festivalyje pasirodė pusamžė aktorė. Rengėjams susikoncentravus į tapimą tarptautiniu festivaliu, liko pamiršta idėja: kas gi sakoma šiuo festivaliu? Kuo jis turi būti įdomus žiūrovams? Ar jis nori augti ir ateityje konkuruoti su „Sirenomis“, ar nori turėti atskirą, išsiskiriantį balsą? Ir apskritai, ar jis vis dar prašo tylos ateinantiems talentams, ar festivalio pavadinimas pradeda reikšti prisipažinimą, kad viskas, ką norima ar galima pasakyti spektakliais, tėra „Tylos!“? Prieš penkerius metus Menų spaustuvės Kišeninėje salėje sėdėdama ant grindų žiūrėjau vieną iš „Tylos!“ spektaklių, kuriame buvo susirinkę ir aktorius palaikantys artimieji, ir juos vertinantys dėstytojai, o po spektaklio kieme buvo kalbamasi apie tai, kas matyta. Tuomet net nekilo abejonių, kad tylos pasiprašė jauni kūrėjai, norintys pasirodyti tiems, kuriems įdomu ir rūpi. Tokio paties aiškumo po festivalio šiais metais nebėra.
