Rasa Pakalkienė
Laura Vansevičienė fotoaparato objektyvą dažniausiai nukreipia į sceną. Fotografą ji lygina su šešėliu, kuris būna šalia, stebi, įamžina svarbiausias akimirkas, bet niekam netrukdo, lieka beveik nepastebimas. Laura net rengiasi tamsiai.
L. Vansevičienė pati kartas nuo karto kyla į sceną. Jai patinka šokti. Lanko šokių studiją ir su kitais jos nariais retsykiais rengia pasirodymus. Tačiau pastaraisiais metais tai, kas vyksta scenoje, dažniausiai virsta fotografine kūryba.
Nuotrauka kaip žinia
„Tai, kad pati šoku scenoje, matau užkulisius, žinau, kas ir kaip ten vyksta, davė impulsą - norą pamatyti sceną iš šono“, - sakė L. Vansevičienė. Pasak jos, dėl to, kad pati turi scenos patirties, labiau ją vertina, nori daugiau gilintis į tai, kas yra teatre, į aktorių vaidybą, jų kuriamus personažus.
Todėl Laura ėmėsi šios srities fotografijos. Maždaug prieš ketverius metus ji pradėjo nuo įvairių meno renginių, performansų. Iš pradžių pati siūlydavo savo paslaugas, buvo tarsi fotografuojanti savanorė. Sakė, kad leisdavo sau ieškoti ir eksperimentuoti, tarkime, dubliuoti kadrus. Dabar to nebedaro, nes jaučiasi teatro komandos dalimi.
„Į teatrą sudedamas daugelio žmonių darbas, - teigė L. Vansevičienė. - Negaliu perdarinėti. Turiu užfiksuoti tai, kas sukurta. Nešti tą žinią“. Juolab, kaip paaiškino fotografė, nuotraukų užsakovas yra teatras. Fotografijos reikalingos tiek skleisti žiniai apie artėjančias premjeras, rodomus spektaklius, tiek teatro archyvui. Fotografė vadino save sraigteliu, sakė per nuotraukas prie teatro meno pridedanti dalelę savęs.
Išimtis L. Vansevičienei - šokio fotografija. Šioje srityje galima daugiau rodyti fotografinės kūrybos išmonės. Laura siekia perteikti judesį, kūno simbolizmą.
Nuspėti neišsakytas mintis
„Kodėl patinka teatro fotografija? Kiekvienas daro tai, ką mėgsta. Mane domina įvairus scenos menas“, - kalbėjo L. Vancevičienė. Jai patinka visas teatrinis gyvenimas, kuriame galima rasti ir žmogaus dorybių, ir blogybių.
Kitų scenos fotografų darbais L. Vansevičienė specialiai nesidomi, jų neieško, jeigu užtinka, ką nors skaitydama, pažiūri iš smalsumo. „Visada norėjau išsaugoti savitą matymą, - sakė fotografė. - O jei ištisai žiūrėtum, ką daro kiti, gali nesąmoningai pradėti kartoti.“
L. Vansevičienės fotografijų braižą jau galima atpažinti, apie tai ji yra girdėjusi iš aplinkinių žmonių. Tiesa, anksčiau ji manė, kad teatro fotografijoje negali būti savitas, nes tiesiog fiksuoji scenos vaizdus, turi nepraleisti svarbių akimirkų. Teatras fotografei įdomus dar ir todėl, kad reikia suprasti, kurios akimirkos siunčia žinią, suvokti režisieriaus ir aktoriaus sumanymus, ką jie nori perteikti, nuspėti gal net neišsakytas mintis. Fotografas teatre, pasak jos, negali būti abejingas stebėtojas, jis turi atidžiai sekti, kas vyksta, ir mąstyti.
Besisukantis ratas
L. Vansevičienė dirba ne vienam scenos kolektyvui, o kokiai dešimčiai. Ji yra laisvai samdoma fotografė. „Kas kviečia, tiems ir dirbu“, - sakė ji. Scenos fotografo darbas yra sezoninis. Teatro trupės vasarą atostogauja. Tačiau vyksta įvairūs meniniai renginiai. Ir Laurai vėl netrūksta darbo.
Fotografę liūdina, kad pastaruoju metu teatre atsiranda vis daugiau skubos. „Neturi tiek laiko, kad prieš fotografuodamas galėtum ilgiau pasidomėti spektakliu, po to pagalvoti, ramiai atsirinkti kadrus, siunčiančius žinią, atspindinčią vaidinimą“, - aiškino L. Vansevičienė. Taip yra todėl, kad teatrai, anot fotografės, yra papuolę į besisukantį ratą, jie siekia greitai pristatyti savo darbus, pranešimus iliustruoti nuotraukomis.
O kai vyksta festivaliai, Laura „bėga vos ne griūdama“, pamiršdama viską aplinkui, galvodama tik apie darbą, kad kuo greičiau užsakovams atiduotų nuotraukas. „Tokia specifika, kai daug savęs reikia atiduoti“, - konstatuoja ji.
Fotografės nuomone, šiuolaikiniame pasaulyje apskritai skubos per daug. Tai kuria chaosą. Jos požiūriu, žmonės turėtų atsirinkti vertingą informaciją iš milžiniško srauto, kuriame be įdomių dalykų yra ir daug šlamšto. Ją liūdina, kad virtualioje erdvėje kultūros rubrikos per mažai peržiūrimos.
Panevėžio įtaka
Laura kilusi iš Panevėžio - miesto, nuo režisieriaus Juozo Miltinio laikų garsėjusio savo teatru. „Nuo mažens domėjausi teatru, jis atrodė stebuklas, magija ir visada man buvo didelė vertybė“, - sakė fotografė. Panevėžietė nuo vaikystės su mama lankė teatro spektaklius, tad scenos trauką jaučia nuo anų laikų.
„Turbūt įsiminė, kad teatre galiu rasti tai, kas mane domina, - pasakojo L. Vansevičienė. - Vėliau aplinkybės taip susiklostė, kad pati šiek tiek prisiliečiau prie scenos meno.“ Turėdama įrankį - fotoaparatą - pradėjo jį naudoti dėl teatro. Jai patiko „gaudyti vizualias akimirkas“. Dabar patirties vis daugiau.
„Teatre viskas fantastiška: šviesa, spalvos, atmosfera, emocijos... Reikia tik suprasti, kas yra svarbu, ir spėti užfiksuoti“, - sakė fotografė.
Gatvė panaši į teatrą
L. Vansevičienę taip pat domina gatvės fotografija. Šiam žanrui ji skyrė daug dėmesio keletą metų. „Gatvė panaši į teatrą, - teigė fotografė. - Galima užtikti labai įvairių gyvenimiškų akimirkų, daugybę situacijų. Nors, regis, gatvėje - tikras gyvenimas, joje fotografuodama pastebėjau ir daug vaidybos.“
Lauros nuomone, visi esame susikūrę kokį nors savo įvaizdį, užsidedame kaukes, vieniems žmonėms atsiveriame daugiau, kitiems - mažiau. Galbūt tai daroma, norint apsisaugoti ar atrodyti geresniems. Pasak fotografės, tai yra žmogiška.
Pradėjusi fotografuoti L. Vansevičienė šiek tiek „pažaidė su makrofotografija“, įamžino gamtos vaizdų. Tačiau suprato, kad ją labiau domina žmonės, nekasdieniški dalykai. Ji apskritai stengiasi pabėgti nuo kasdienybės, buities, viso to, ką galima vadinti rutina.
Tarp finalininkų
L. Vansevičienė ne kartą pateko tarp Lietuvos spaudos fotografijos konkurso finalininkų, jos nuotraukos spausdintos šia proga leidžiamame albume, eksponuotos parodoje. Ar jai tai svarbu? „Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesvarbu, - sakė fotografė. - Svarbu, nes tai yra galimybė pasitikrinti, jog dirbti gerai, kad tai yra suprantama. Norisi vertinimo iš šalies. Per skubėjimą nėra kada organizuoti savo parodų, rengti sau švenčių, kad jaustum atgalinį ryšį. Užtat jį galima užmegzti per tokius konkursus.“
Tačiau konkursų ji sakė nesureikšminanti. Vadino tai akimirkos laime, smagiu dalyku, kai pasidžiaugi ir leki toliau.
Į Spaudos fotografijos konkurso finalą L. Vansevičienė patenka nuo pirmojo karto prieš ketverius metus. Žiniasklaidoje dirbantys fotografai jau neblogai ją pažįsta. Pastaraisiais metais jau žino ją būtent kaip teatro fotografę.
Išsikalba vaizdais
Laura sakė fotoaparatą į rankas paėmusi labai vėlai, jau būdama suaugusi. Kadaise pradėjo nuo dailės. „Piešiau, lankiau dailės mokyklą. Vėliau savo malonumui piešdavau“, - prisiminė ji. Jai įsiminė vienas giminaitis per šeimos susiėjimus, Laurai jis atrodė tarsi magas: „Ateina toks stebuklingas žmogus su savo keista technika ir užfiksuoja akimirkas, vėliau, po kelių mėnesių, vėl susitikę visi žiūrime nuotraukas kaip stebuklą.“
O prieš aštuonerius metus, būdama 28-erių, ji pati pradėjo fotografuoti. Tuo metu gyveno Panevėžyje, buvo daug gyvenimo pokyčių ir ji jau ruošėsi keltis į Vilnių. Fotografija tapo būdu pabėgti nuo rūpesčių, šiek tiek užsimiršti, atsipalaiduoti. Fotoaparatą padovanojo vyras, nusprendęs, kad Laurai jis tiktų. Ir pataikė. „Fotografija kai pagavo, tai nepaleidžia iki šiol“, - su šypsena sakė Laura ir pridūrė, kad per vaizdus ji išsikalba, nes jai fotografija - ne tik kūryba, veikla, pragyvenimo būdas, profesija, bet ir savotiška terapija.
