Klausimus parengė Elvina Baužaitė
Artėjant Teatro dienai ir visai teatralų bendruomenei bei teatro mylėtojams laukiant „Auksinių scenos kryžių“ teikimo šventės (kovo 29-ąją), verta pasikalbėti apie šį teatro sezoną. Rasa Vasinauskaitė (g. 1966) - teatrologė, 2002 m. Kultūros, filosofijos ir meno institute apgynusi daktaro disertaciją „Kaukė bei jos įtaka XX a. teatrui ir vaidybos sistemoms“, 1994-2010 m. dirbusi kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ teatro skyriaus redaktore; nuo 2013 m. vadovaujanti Lietuvos kultūros tyrimų instituto Muzikos ir teatro istorijos skyriui; Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstanti įvairias teatro disciplinas, nuo 2014 m. - profesorė; daugybės kritikos straipsnių, mokslo darbų autorė ir bendraautorė. Vienas naujausių R. Vasinauskaitės veikalų - knyga „Muzika kaip teatras“ (2015), parengta bendradarbiaujant su teatrologe Daiva Šabasevičiene, skirta aptarti ir įprasminti kompozitoriaus Fausto Latėno kūrybą.
R. Vasinauskaitė - daugiametė „Auksinių scenos kryžių“ komisijos narė. Ne išimtis ir šiųmečiai laureatų rinkimai. Taigi klausti ir išgirsti pašnekovės atsakymus - verta ir vertinga.
Tarp norų ir galimybių
Kokie, Jūsų akimis, buvo teatro metai, skaičiuojant nuo vienos iki kitos Teatro dienos?
Šie metai - tai dar vieni ir teatro, ir mūsų išgyventi metai. Kai kuriems konkretiems teatrams jie buvo jubiliejiniai, pavyzdžiui, 95-metį atšventė Nacionalinis Kauno dramos teatras, nors iš tikrųjų tai ir lietuviško profesionalaus, tiksliau, valstybinio, teatro jubiliejus. Be abejo, ir šiais metais padaugėjo teatro profesionalų, apie kuriuos, jei neišgirdome iškart, išgirsime vėliau.
Turint galvoje spektaklius, jų amplitudė buvo labai įvairi - nuo ir estetiškai, ir „morališkai“ pasenusių iki netikėtų, eksperimentiškų, tačiau netikėtų irgi gana nuosaikiame kontekste. Sakyčiau, labai lietuviškame kontekste, kurį formuoja vos keli kūrėjai ar teatrai, bandantys išlaviruoti tarp norų ir galimybių. Nesiimu spręsti apie pokyčius muzikinio, šokio ar tarpsritinio meno nišose, tačiau akivaizdu, kad šiandienos dramos teatras nebeapsieina be gyvai atliekamos muzikos, vizualinės grafikos, judesio ar kitų sričių menininkų. Skirtingų menų atstovų bendradarbiavimas, bandymas trinti ribas vertingas ir neabejotinai turi įtakos kūrybiniams procesams. Tad itin gaila, kai šie procesai būna įdomesni už rezultatą.
Teatras turi vieną bjaurią ydą - jis pasmerktas kartojimui. Ir pasisekęs sumanymas gali virsti estetika, stiliumi, bet gali virsti technika ar net rutina. Pavyzdžiui, vis dažniau lėlių ar objektų teatro kūrėjai renkasi stalą, tačiau be naujos kokybės „stalo teatro“ principui gresia stabarėjimas. Populiarėja „pojūčių teatras“, tačiau ir jis reikalauja vis naujų atradimų, naujų „pojūčių“ išgalvojimo. Tas pats su gyvais muzikos atlikėjais, medijomis ar grafiniu scenos dizainu. Technologijos yra puikus dalykas, bet jos, kaip kiekviena techninė priemonė, reikalauja ne tik panaudojimo išradingumo, bet ir naujų žinių, gilinimosi į pačių technologijų galimybes ir jų tobulinimo. Šiandienis teatras, ketinantis „parodyti“ kažką naujo, reikalauja iš kūrėjų ne tik originalių idėjų, bet ir tiesiog daugiau žinių.
Žinoma, visada išlieka ir atvirkštinis kelias - kai technologijos išstumia žmogų, žmogaus susitikimo akis į akį su kitu žmogumi poreikis darosi ypač svarbus. Juk teatro poveikis, jo atsinaujinimo galimybės nepriklauso vien nuo aktualių temų, problemų ar pastatymo išmonės. Visais laikais teatre mes ieškome to, kas papasakotų mums apie mus pačius, apie supantį pasaulį, apie tai, ko nepamatome ir niekada nepamatysime plika akimi, nepajausime kasdienybės tuštybėje. Kad ir kokį pavidalą ar formą įgytų, teatras vis tiek privalo išlikti menu, kuris mus sustabdo ir priverčia atsisukti į save. Be to, kas pasakė, kad iš teatro turi dingti jausmai, kad žiūrovas nebegali įsigyventi į personažo situaciją, o per ją - suvokti savo, kad mums apskritai nebereikalingos tos emocijos ir tiesioginis ryšys, kokį tik teatras ir tegali sukurti?..
Kas pastebėta išskirtinio - režisierius, aktorius, trupė, spektaklis?..
Kad ir kaip norėtųsi žiūrėti plačiau, remtis kitų šalių tendencijomis, vis tiek esame apriboti savo erdvės ir darbų, kurie tą erdvę vienaip ar kitaip formuoja. Puiku, kad greta lietuvių kūrėjų atsirado ir užsienio, kurie turėjo didžiulės reikšmės visam mūsų scenos meno kontekstui. Kilstelėjo kartelę ir privertė žvilgtelėti iš šalies. Žinoma, galima tai laikyti atsitiktinumu, sėkme, tačiau tokie precedentai spartina mūsų teatro „kraujo apykaitą“, inspiruoja naujiems iššūkiams ir tiesiog skatina sveiką konkurenciją.
Aš asmeniškai įžvelgiu savotišką konkurenciją tarp Lietuvos nacionalinio dramos ir Nacionalinio Kauno dramos teatrų. Ir tai labai gerai, nes meninė ambicija yra vienas kūrybinio gyvybingumo šaltinių. Nesakau, kad visi teatrai turi pradėti tarp savęs lenktyniauti, tačiau visada traukia ten, kur yra gyvybė ir vyksta atsinaujinimas. Antras išskirtinis momentas - teatruose gausu žiūrovų. Nežinau, ar tai vadybos nuopelnas, tačiau labai smagu, kad žiūrovai randa teatrą ir randa „savo“ teatrą, nesvarbu, kur ar koks jis būtų. Žiūrovų nuomonė anaiptol nebūtinai turi sutapti su kritikų: pastarieji ieško kokybės, savitumo, nori matyti tam tikrus poslinkius teatro mene apskritai, o žiūrovai leidžiasi kūrėjų „apgaunami“, pasiduoda spektaklio įtaigai ar tiesiog malonumui būti teatre. Juolab kad šį malonumą stiprina ir atsinaujinusios žiūrovų salės, ir techninės scenų galimybės. Štai Klaipėdos dramos teatre žiūrovų netrūks tol, kol visi pamatys, kaip ir ką gali didžioji scena! Šiuo požiūriu Kauno ir Klaipėdos teatrai irgi darosi konkurentai, tačiau, žinoma, techninės scenos ar garso galimybės nieko vertos be naujos meninės kokybės. Gaila, kad atidarymo iškilmėms parodyta Gyčio Padegimo „Karalienė Luizė“ pagal Arvydo Juozaičio pjesę nevirto Klaipėdos teatro žingsniu į priekį.
Režisierių ir dramaturgų stoka
Kokie teatro elementai regisi metų novacija, bendra tendencija, reikšminiu aspektu bendrame Lietuvos teatro kontekste?
Reiškinio novatoriškumas susijęs su kontekstu. O įvertinti novatoriškumo reikšmę galima tik po kurio laiko. Žinoma, būna ir taip, kad kažkas nauja atsiranda spontaniškai ir mes rizikuojame to neatpažinti, nes tam nėra konteksto. Bet kuriuo atveju gerbiu tuos teatro menininkus, kurie nuolat ieško, nemiega ant laurų ir tikrai nori mums pasakyti kažką svarbaus. Galbūt jie „išradinėja dviratį“, bet tai jų asmeninis, autentiškas išradimas. Paradoksas yra tai, kad autentiška kūryba šiandien yra labai reliatyvus dalykas; pavyzdžiui, šiandienė režisūra artėja prie manipuliavimo istoriniais ir kultūros, ypač populiarios ar masinės, ženklais, ir žiūrėdami spektaklį jau nebegalvojame apie individualų režisieriaus pasaulį, iš jo patirties gimstančius vaizdinius. Šiandieniai jauni režisieriai, palyginti su ankstesnių kartų, apskritai nebeturi laiko subręsti - akimirksniu atsiduria „rinkoje“ ir, jei nori joje išlikti, priversti ne tik gaminti, bet gaminti novatoriškus produktus...
Žvelgiant į bendrą teatro kontekstą, matyti kažkoks nuovargis. Gal atokvėpis? O gal patirties kaupimas? Kol turime aktyviai dirbančią vyriausią ir vyresnę kartas, taip pat ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamus produktyvius jaunus režisierius, tos tuštumos nelabai jaučiame. Greičiau inerciją. Vis dėlto tiek valstybiniai, tiek nevalstybiniai teatrai susiduria ir su režisierių, ir su dramaturgų stoka. Nėra normalu, kai du ar trys režisieriai dirba visose Lietuvos scenose, kai dramaturgai atsiranda ir dingsta sporadiškai. Vis dažnesnė kolektyvinė kūryba, tačiau pastarųjų kelerių metų pavyzdžiai rodo, kad tokio darbo principo dar tik mokomės, juolab ir čia reikalingi tam tikri vienos ar kitos srities lyderiai. Sakyčiau, kol kas neturime tokių režisieriaus ir dramaturgo tandemų, kurie žiūrėtų viena kryptimi, būtų bendraminčiai ar bendraamžiai, kaip jau antrą spektaklį Lietuvoje statantys latviai Valteris Silis ir Janis Balodis. Mūsų autorinės režisūros tradicija vis dar remiasi interpretacine strategija, o silpnoji kolektyvinių ar jaunų režisierių darbų pusė - dramaturgija. Taigi čia turime savotišką uždarą ratą, kuriame sukasi ir šių metų pavyzdžiai. Pavienių įdomių darbų nemažai, o visuma nesusidėlioja ir atrodo gerokai blankesnė, nei turbūt yra iš tikrųjų. O gal tos visumos šiais laikais net nebereikia?..
Kaip vieną blogiausių, liūdniausių šių metų tendencijų išskirčiau stiprėjantį mėgėjiškumą. Tai visai kas kita, nei „aukštos“ ir „žemos“ kultūrų susiliejimas; mėgėjiškumu vadinu paviršutiniškumą, nekokybiškumą ir inertiškumą, darymą dėl paties darymo, priemonių atsitiktinumą, vaidybą klišėmis ir stereotipais. Labai dažnai toks mėgėjiškumas slepiamas po interaktyvumu, pastangomis provokuoti ar šokiruoti, net po aktualiomis problemomis. Šiandien tikrai visi gali būti menininkai, visi gali „kurti“ teatrą - tiek yra programų, erdvių, „inkubatorių“, ypač jauniems žmonėms lengva pradėti savo kūrybinę biografiją. Tačiau sąlygos, kad ir kaip kritiškai ar geranoriškai į jas žiūrėtume, neužtikrina mokėjimo, gebėjimo ir talento kurti. Apskritai režisūriniam teatrui virtus vadybiniu, o spektakliams - vienkartiniais projektais, sumenko idėjos, sutrumpėjo paieškų ir bandymų laikas, vis dažniau pasitenkinama minimaliu rezultatu. Net rezultato kokybę anksčiau už žiūrovus nustato vadybinė ir reklaminė spektaklio-projekto kampanija, siūlydama vienokį, o ne kitokį jo supratimo ir vertinimo būdą. Jei viskas tarsi nuspręsta iš anksto, viskas aprašyta, pademonstruota, aptarta, tad gal ir žiūrėti nebeverta? Juolab kritikams analizuoti tokių darbų irgi nebėra jokio poreikio. Kritikai verčiami būti sociologais, politologais, net ekologais, griebtis psichoanalizės ir įvairiausių teorijų, kad pateisintų vieną ar kitą eksperimentą. Sakyčiau, kad meninės kokybės ar originalių idėjų kartelė, nepaisant skirties tarp valstybinių ir nevalstybinių (nepriklausomų) teatrų „produkcijos“, gerokai pažemėjusi.
Kas Jums asmeniškai buvo netikėta, nustebino - gerąja ar blogąja prasme?
Vargu ar galima tai pavadinti nuostaba, tačiau jausmas, kad valstybinių dramos teatrų, ypač Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos, trupės atsidūrė ant išnykimo ribos, šįmet buvo ypač stiprus. Suprantu, kad vyriausios kartos aktoriai ir aktorės, atidavę teatrui dešimtmečius, dar turi energijos ir jėgų dalyvauti kūrybiniame procese. Vis dėlto pojūtis, kad trupės sensta ne tik teatrinės kalbos požiūriu, bet ir fiziškai, šokiruoja. Kad valstybinių teatrų „karalystės“ papuvo, kalbame jau seniai; čia viską reikia pradėti nuo pradžių, elgtis nehumaniškai ir burti naujas trupes - ar atsiras tokių savižudžių? Ar įsileis juos teatrai? Apmaudu, kad statydamas spektaklį tokiame teatre, jaunas režisierius paskęsta, prisitaiko. Vienas ir tas pats režisierius dirba teatre, paskui stato spektaklį su savo bendraamžiais, ir atrodo, kad dirbo du skirtingi žmonės! Vadinasi, teatrams būtini ne tik jauni režisieriai, bet ir jauni aktoriai, kurie ateitų ne po vieną, o grupėmis, gal net kursais. Kad tai įmanoma, rodo ne tik Nacionalinis, bet ir Rusų ar Kauno dramos teatrai.
Iš tikrųjų, kol nebus sąlygų viename teatre dirbti ne tik pagrindinei, bet ir jaunų žmonių grupei ar grupėms, tol minėtuose periferijos teatruose niekas nepasikeis. Nesakau, kad taip nevyksta - štai Klaipėdos dramos teatras jau atvėrė duris „Apeirono“ spektakliams, tačiau apie visuotinį sąjūdį galima tik pasvajoti. Apie sąjūdį, kai su savo idėjomis jauni žmonės vyksta į Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos dramos teatrus. Suprantu, kad dabar, kai aktoriai ar teatro kūrėjai rengiami beveik visuose didžiuosiuose miestuose ir kasmet išleidžiama net po kelias aktorių laidas, tarp jų pačių vyksta didžiulė konkurencija. Tačiau teatrų ji, deja, nepasiekia. Panevėžio dramos teatre savo baigiamuosius spektaklius rodo vienas LMTA kursų, ir žiūrovų jiems netrūksta, nes kad ir kokie kritikuotini būtų jaunųjų darbai, jie vis tiek yra atsvara ankstesniems repertuariniams spektakliams. Ar visi šie jauni aktoriai būtinai turi virsti dabartinės trupės nariais? Gal jie gali tiesiog rodyti čia savo spektaklius, formuoti savo teatro, kad ir po „didžiojo brolio“ stogu, viziją? Juk jei prisimintume, taip savo kelią pradėjo Oskaras Koršunovas ir jo bendrakursiai, atėję į LNDT, tokia buvo ir pirmojo Jono Vaitkaus aktorių kurso Kaune, ir Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko, su kuriuo dirbo ji ir Eimuntas Nekrošius, pradžia Jaunimo teatre... Mūsų teatrai rekonstruojasi, diegia technologijas, be kurių šiandienė scena nebeįsivaizduojama, tačiau gali nutikti ir taip, kad juose tiesiog nebus kam tomis technologijomis naudotis.
Individualaus kūrėjo balso svarba
Koks šis teatro kūrybos periodas kelerių metų kontekste? Kodėl? Kaip vystosi, kūrybiškai auga Lietuvos teatras Europos kontekste? Kokie bendrieji požymiai čiuoptini?
Kai kalbame apie teatrą, neturėtume suplakti dviejų dalykų - repertuarinio teatro, prie kurio priskirčiau valstybinius teatrus, ir eksperimentinio ar net autorinio, kuris irgi skaidosi į savo „porūšius“: čia yra ir „Meno fortas“ su Eimunto Nekrošiaus spektakliais, ir Oskaro Koršunovo, ir dabar jau savarankiškas Artūro Areimos, ir Klaipėdos jaunimo teatrai, daugelis kitų grupių ar trupių, kurios irgi turi savo spektaklius, žiūrovus, net tam tikrą kryptį ar estetiką. Jau minėjau, kad bendra negatyvioji visos šios mozaikos pusė - smuktelėjęs profesinis ir meninės kokybės lygis. Jį galima būtų pateisinti aplinkybėmis, kūrėjų jaunumu, iššūkiais, su kuriais susiduria ne tik jaunos, bet ir pripažintos grupės ar režisieriai. Valstybinių teatrų, juolab minėtų Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos, dauguma spektaklių nubloškia prieš trisdešimt, keturiasdešimt metų - jų teatrinė kalba ir raiška atrodo pasenusi, tarsi užkonservuota, lyg šių teatrų žmonės gyventų ne šiame, o visai kitame laike ir erdvėje. Be radikalių pokyčių tokie teatrai nepajudės iš vietos. Puikiai žinome ir prisimename, kad mūsų teatro tradicija grįsta režisierių, kurių kiekvienas turėjo ir savo maištingos jaunystės, ir turtingos brandos laikotarpius, su kuriais iki šiol siejama vieno ar kito valstybinio teatro istorija ir raida. Vadinasi, kažkur čia, radikalių permainų bijančiuose teatruose, turėtume ieškoti problemos šaknų.
Antra vertus, ir šiuolaikinio užsienio teatro lygį ar tendencijas, į kurias tarsi turėtume atsižvelgti, palaiko saujelė asmenybių, atstovaujančių tam tikroms teatro kryptims ar estetikoms. Statydami spektaklius skirtingose šalyse, rodydami savo darbus įvairiuose festivaliuose, šie menininkai savotiškai „uzurpuoja“ teatro pasaulį ir rinką, primesdami jai ir savo estetikas. Akivaizdu, kad šiandien vis dėlto svarbios ne kryptys ar modeliai, o asmeninis, individualus kūrėjo balsas. Tai, kad jį pavyko išsaugoti ir kai kuriems mūsų režisieriams, ir tiems, kurie lyderiauja tarptautinėje arenoje štai jau dvidešimt metų, o naujų tiek pat sėkmingų vardų beveik neatsirado, irgi daug pasako apie bendrą šiuolaikinio teatro situaciją.
Kaip trečią dalyką paminėčiau svarbią visuomeninę teatro funkciją - teatras nebėra vien meno institucija, o ir visuomeninės bei viešosios nuomonės formavimo, sklaidos erdvė. Tai anaiptol nereiškia, kad teatrai privalo statyti vien socialiai, visuomeniškai ar politiškai aktualius spektaklius, tačiau jie turi suteikti žodį tiems, kuriuos išstūmė oficialioji politika ar ideologija. Kokie teatrai gali prisiimti tokį vaidmenį - valstybiniai ar nepriklausomi, tai pačių teatrų ir kūrėjų apsisprendimo reikalas. Man atrodo, kad pastaruosius kelerius metus tokios „angažuotos“ scenos vaidmenį atliko LNDT, o kitose šalyse alternatyvus galios institucijoms balsas sklinda iš nepriklausomų kūrėjų. Su šia „vaidmenų“ visuomenėje ir kultūroje pasiskirstymo situacija susijęs ir teatro steigiamo bendruomeniškumo klausimas - kaip ir kokias kitas, o ne vien „žiūrovines“, vieno ar kito režisieriaus gerbėjų, šalininkų ir palaikytojų, bendruomenes formuoja mūsų teatrai ar nepriklausomos grupės? Ar formuoja?..
Kaip nusakytumėte šiandienį Lietuvos teatrą? Kokia jo būklė?
Jeigu žvelgčiau istoriškai, sakyčiau, kad teatras visada buvo ir yra glaudžiai susijęs su visuomenės ir kultūros būklėmis. Atskirus teatro raidos periodus nepaprastai stipriai veikė istoriniai ir kultūriniai lūžiai, kurių, kad ir kaip jis būtų norėjęs, žmogui nepavyko išvengti. Jis visada atsidurdavo tarp didžiųjų judėjimų, revoliucijų, karų, masinių manifestacijų ir asmeninės, individualios tikrovės bei laisvės, kuri niekada nesutapdavo su plačiai deklaruojamomis idėjomis. Net jei šiandien mūsų tikrovė kitokia, vis tiek yra daugybė dalykų, kurie žmogų kankina - kad ir amžini jo būties klausimai. Manyčiau, kad šiandienis mūsų teatras seklesnis, paviršutiniškesnis nei, pavyzdžiui, prieš dešimtmetį ar dvidešimtmetį. Iš jo dingo žmogaus apmąstymo gelmė, filosofija ir metafizika, kurią rasdavome paprastuose, bet nepaprastai paveikiuose vaizdiniuose. Ar tai reiškia, kad išsisėmė anksčiau buvusios tokios talpios režisūrinės priemonės, suprastėjo vaidybos įtaiga? Kaip pavyzdį galiu pasitelkti Krystiano Lupos spektaklį „Didvyrių aikštė“. Gal ne visus žiūrovus jis veikia taip, kaip turėtų, bet tos meninės švaros, gilumos ir paslapties, kuri užpildo sceną ir kardinaliai pakeičia gerai žinomus aktorius, nepaneigsi. O gal mes tiesiog pripratome prie mūsų teatro ir jis pasidarė nuspėjamas, nes jau žinome, ko laukti ar tikėtis iš vieno ar kito kūrėjo?
Antra vertus, yra dar daugybė temų, kurių mūsų scena taip ir neišartikuliavo, nors kitose šalyse, kad ir Latvijoje ar Estijoje, jos įgijo sceninius pavidalus. Turiu galvoje mūsų istorijos, tapatybės permąstymą. Ir vėl paradoksas - mums apie mus spektakliu „Miškinis“ (praėjusiais metais - „Barikadomis“) pasakoja latviai! Pasakoja paprastai, o suskamba viskas šviežiai, aktualiai. Tad kai mūsų kūrėjai mąsto abstrakčiomis asociacijomis, imituoja kažkokias abstrakčias ir dažniausiai išgalvotas visuomenes, sugrįžimas prie paprastesnių, bet ne prastų, dalykų suveikia kaip naujovė.
Kurį laiką teatre justi aiški socialinio angažuotumo kryptis, tą rodo LNDT Mariaus Ivaškevičiaus ir Árpádo Schillingo pastatytas spektaklis „Didis blogis“, kuriame aiškinamasis blogio pradas, žmogaus elgsena tiesioginės grėsmės akivaizdoje; NKDT Vidas Bareikis, pastatęs „Hamletą“, kelia klausimą: „Kaip būti?“; Rolandas Atkočiūnas, rudenį NKDT pastatytame spektaklyje „Klaros santykiai“ pagal to paties pavadinimo Dea Loher pjesę, kviečia nerimtai pažvelgti į rimtus dalykus - žmonių tarpusavio santykių trūkį, netikrumą, vienadieniškumą, dėl to savotišką šiuolaikinio žmogaus pasmerktį amžinam vienišumui;Valstybiniame jaunimo teatre Gintaras Varnas ką tik pastatė spektaklį „Pabaigos ugnis“ pagal D. Loher pjesę, kurioje keliami klausimai: „Ką daryti, jeigu gyvenimas pasikeitė negrįžtamai, kokie virsmai vyksta žmonėse, kurių būvis per vieną akimirką tampa jiems patiems neatpažįstamas?“ Kaip Jūs vertinate teatro socialumą? Kiek, Jūsų nuomone, gyvenimo, grėsmingų situacijų simuliacija yra paveiki? Kaip turėtų veikti? Ar pasiekiama reikiamo efekto?
Apie mūsų laikų visuomenę, tą iš tikrųjų didžiulį atotrūkį tarp tikrovės ir susigalvoto gyvenimo, teatras kalba nuolat ir visokiais būdais. Susan Sontag viename savo straipsnių yra rašiusi, kad karo būsena žmonijai visada buvusi normali būsena, o taika - tai kažkas netikro, nenatūralaus. Teatralai turbūt jau spėjo peržiūrėti internetu transliuojamą naujausią 24 valandų Jano Fabre´o spektaklį „Olimpo kalnas“ - prieš jį nublanksta visi ligšioliniai bandymai kalbėti apie šiandienos pasaulį teatro priemonėmis. Tačiau tai būtent šio menininko pozicija, jo kalba ir jo teatro suvokimas. Mūsų kūrėjai dirba kitaip ir sprendžia kitokias tiek pasaulio, tiek ir paties teatro problemas. Sprendžia nuoširdžiai, o atrodo, kad simuliuoja! Mūsų teatre iš tikrųjų dar labai daug teatro, apsimetinėjimo, dirbtinumo. Socialinio teatro su labai aiškiais sluoksnių, klasių ar grupių konfliktais neprisijaukinome, mūsų visuomenei jis tiesiog netinka, vadinasi, turime rasti savo būdą kalbėti apie dabartį. „Didis blogis“ arčiau politiškai angažuoto teatro, tačiau nepaisant agresyvios formos, išmušančios saugų pagrindą iš po kojų tiek žiūrovams, tiek aktoriams, jame yra ir simuliacijos, ir simboliškumo. Man atrodo, kad kiekviena panaši tema visų pirma turi jaudinti, net kankinti menininką, ji turi būti svarbi visuomenei, nes tik tada nerimas, sklindantis iš scenos, susijungs su žiūrovų nerimu. Visais kitais atvejais tai bus daugiau ar mažiau įdomi, daugiau ar mažiau išradinga šiuolaikinio pasaulio diagnozės reprezentacija.
Lietuviška dramaturgija - neturėjome ir neturime
Kaip minėjote, Lietuvoje stokojama dramaturgų, kūryba tarsi atsitiktina, nuosekliau teatrui rašo Mindaugas Nastaravičius ir Marius Ivaškevičius. Kaip komentuotumėte, aiškintumėte šią situaciją? Ar įžvelgiate pokyčio - teigiamo ar neigiamo - ženklų?
Sakyčiau, kad lietuviškos dramaturgijos kaip neturėjome, taip iki šiol sėkmingai neturime. Vargu ar M. Nastaravičių ir M. Ivaškevičių galima vadinti nuosekliai teatrui kuriančiais autoriais. Tiek tarpukariu, tiek sovietiniais laikais visų pirma idėjiniais ir ideologiniais sumetimais dramaturgų „auginimui“, dramaturgijos stiprinimui buvo telkiamos didžiulės valstybės, teatrų, kūrybinių sąjungų pajėgos.
Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus taip pat vyko ne vienas konkursas, mokymai, dirbtuvės, net festivaliai ir akcijos. Šiandien turime kelis vardus, kelias sėkmingai pastatytas ar perskaitytas pjeses. Visai neseniai jauna scenaristė ir dramaturgė Teklė Kavtaradzė rašė, kad dramaturgija yra atsidūrusi tarsi už ribų, apie ją nei rašoma, nei diskutuojama tiek, kiek reikėtų. Bet aš įžvelgčiau dar kitas problemas.
Dramaturgija, kaip tekstai, priskiriami literatūrai, tačiau galutinį pavidalą draminis tekstas įgyja tik scenoje, taigi ji atkeliauja į teatro sritį. Ir jei tekstas statomas tik vieną kartą, o taip pas mus dažniausiai ir nutinka, netenka kalbėti nei apie teksto galimybes, kurių jei neatvėrė vienas režisierius, gali atverti kitas, nei apie dramaturgo motyvaciją toliau rašyti. Turime situaciją, kai dramaturgas, norėdamas būti dramaturgas, dar turi būti ir režisierius, ir aktorius, ir net savo dramų leidėjas. Žinoma, šiek tiek utriruoju, tačiau vienkartiniai atsisukimai į gyvus autorius tikrai yra beprasmiai.
Kita pusė būtų ta, kad dramaturgai save įsivaizduoja kaip pjesių autorius. Teatro istorijoje tokių apskritai yra galbūt mažiausia. Mūsų teatrinė tradicija autoriaus neatskyrė nuo dramaturgo, o europinėje dramaturgas yra tas, kuris dirba teatrui. Tai jis, turėdamas režisieriaus ar trupės idėją, ieško tekstų, verčia juos, montuoja, rašo trūkstamas dalis ir pan., t. y. kuria spektaklio tekstą. Ir čia tikrai reikėtų mesti akmenį į teatrų ar režisierių daržą - jie (išskyrus vieną kitą) ne tik nesirūpina statomų klasikinių tekstų naujais vertimais, tikslinimais, keitimais, bet apskritai nedirba su literatūra. Surinkti į krūvą paskirus fragmentus ar užrašyti improvizacijas yra visai kas kita, nei sukurti spektaklio tekstą. Naujausi pavyzdžiai - Mariaus Ivaškevičiaus „Didžio blogio“ ar Janio Balodžio „Miškinio“ tekstai. Ir tai turi būti ne vienetinė, o nuolatinė praktika autoriui, kuris nori būti dramaturgu. Jaunas žmogus, sukūręs bent kelių spektaklių tekstus, jau gali imtis realizuoti ir savo idėją. Gali išbandyti save kaip autorių.
Apžvelkite plačiau jaunąją teatralų kartą. Kokia ji?
Ji labai skirtinga. Negaliu rasti jokio juos vienijančio vardiklio. Jau minėjau, kad kartais jauni žmonės atrodo agresyvūs, jiems būtina kažkaip apie save pranešti pasauliui. Bet kartu atrodo, kad jie visi gyvena labai skirtinguose pasauliuose. Štai du savitos mitologijos, kalbos, pasaulėjautos rusų autoriai Vladimiras Sorokinas ir Eduardas Limonovas staiga ima atstovauti trisdešimtmečio ar dvidešimtmečio lietuvio pasaulėjautai! Žinoma, labai norint tarp Artūro Areimos „Nevykėlio“ pagal E. Limonovo „Nevykėlio dienoraštį“ ir Pauliaus Ignatavičiaus „Ledo“ pagal V. Sorokino romaną galima įžvelgti ryšį - abu išlaisvino aktorius nuo bet kokių tabu ir nuplėšė skaistybės skraistę nuo lietuviško teatro. Tačiau vargu ar tokie vienkartiniai manifestai atspindi tikrąją ir šių režisierių, ir jų spektakliuose vaidinusių aktorių laikyseną. Deja, kol kas nė viename matytame (gal per mažai mačiau) jaunų žmonių spektaklyje nepajaučiau, ką reiškia šiandien būti jaunam. Gal Vido Bareikio „Hamlete“... Bet jauni žmonės šiandien scenoje nebekalba apie savo jausmus, meilę, nerimą, skaudulius. Nebekalba apie savo patyrimus. Turbūt teatras jiems nebėra ta vieta, kur atveriamos patirtys ir paslaptys.
Ko palinkėtumėte Teatro dienos proga visiems teatro žmonėms?
Visiems palinkėčiau kūrybiškumo, sėkmės ir sveikatos.
Dėkoju už pokalbį.
