Kovo 14 d. minimos vienos iš Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjų Valerijos Ratkevičienės 100-osios gimimo metinės.
Vingiuotas kelias į Kauną
V.Gruodytė-Ratkevičienė (1916 03 14 - 2004 07 28) - dramos, lėlių teatro ir kino aktorė, pedagogė, režisierė, jautusi begalinę meilę lėlėms. Vienas svarbiausių jos nuveiktų darbų yra Kauno lėlių teatro, vėliau - ir Lėlių muziejaus įsteigimas, tačiau Valerijos kelias į Kauną ir apskritai į lėlių teatro pasaulį buvo itin vingiuotas.
Kūrėja gimė Petrapilyje (dabartinis Sankt Peterburgas), carinėje Rusijoje, iš Lietuvos emigravusių Antano Gruodžio ir Leokadijos Gruodienės šeimoje. Po 1917 m. revoliucijos Gruodžių šeima sugrįžo į Lietuvą, į Poeglynės kaimą, kuriame ūkininkavo. Valerija lankė netoliese esančią Dusetų šešerių metų pradžios mokyklą. 1930 m. baigusi mokyklą, ji išvyko į Kauną, kur apsigyveno mamos brolio Albino Špūro šeimoje. Mokėsi Kauno suaugusiųjų vakarinėje mokykloje, kartu dirbo ir Lietuvos finansų ministerijoje.
1939 m. perkelta dirbti į Lazdijų mokesčių inspekciją. Po metų čia ištekėjo už Stasio Ratkevičiaus. Dar po metų jaunavedžiai išvyko gyventi į Vilnių: S.Ratkevičius tapo Vilniaus valstybinės filharmonijos choristu. Vilniuje Valerija įsidarbino Valstybiniame elektrotechnikos fabrike mašiniste. Sutuoktiniai susilaukė dukters Joanos, tačiau dėl sudėtingos tuometės karo atmosferos šeima Vilnių paliko ir sugrįžo į tėvų namus Poeglynėje.
Valerija pradėjo dirbti Antazavės miestelio bibliotekos vedėja, vėliau tapo Dusetų pradinės mokyklos mokytoja. Pedagogo keliu pasuko ir S.Ratkevičius: įsidarbino mokytoju Dusetų vidurinėje mokykloje.
Karui pasibaigus, 1945 m., Ratkevičiai sugrįžo į Vilnių. Čia būsima aktorė mokėsi Vilniaus suaugusiųjų gimnazijoje, dirbo Respublikiniame sanitarijos ir higienos institute sekretore-mašininke. Įsitraukė ir į teatrinę veiklą - vaidino Vilniaus „Vaidilos“ teatro lėlių trupėje. Tai buvo pirmoji jos pažintis su profesionaliuoju teatru, nors meilę teatrui ir kitoms meno rūšims meniška ir jausminga būsimoji teatralė juto nuo mažumės.
Tuo Valerijos gyvenimo kelionė po Lietuvą nesibaigė. Su šeima 1945 m. ji persikėlė į Klaipėdą, kur dvylika metų dirbo Klaipėdos muzikinės komedijos teatre - čia susitikto su įvairiais režisieriais, suvaidino nemažai vaidmenų. Klaipėdoje baigė režisieriaus Juozo Gustaičio vadovaujamą teatrinę studiją, Klaipėdos muzikos mokyklos prieškursinį chorvedybos skyrių ir Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Vienerius metus (1948-1949) aktorė savo jėgas išbandė ir Telšių dramos teatre.
Klaipėdoje Ratkevičiams gimė idėja įkurti lėlių teatrą vaikams. Idėją pradėjo įkūnyti namuose - sutuoktiniai patys pasiuvo lėles, vaidinimus įvertinti sukvietė savo kolegas. Šie ne tik padrąsino sutuoktinius, bet ir prisidėjo įgyvendinant šią idėją (1958 m.) Kapsuko dramos teatre, pristatydami pirmąjį spektaklį „Užburta klumpė“.
Galiausiai savarankiško lėlių teatro idėja įgyvendinama Kaune, kurį šeima persikėlė 1960 m. Kauno lėlių teatre Valerija spektakliuose ir vaidino, ir juos režisavo, taip pat dirbo pedagoge, didelį dėmesį skirdama saviveiklos kolektyvams. Trejus metus lygiagrečiai aktorė dirbo ir Kauno dramos teatre.
Pripažinti ir mėgstami
Kodėl būtent Kaune Ratkevičiai nusprendė steigti lėlių teatrą? „Pirmiausia buvo pasiūlymų teatrą steigti Vilniuje, tačiau tėveliai paskaičiavo, kad Kaunas įsikūręs labai gerame geografiniame taške, Vilniuje - ir taip visko daug, o Kaune - tuštuma. Svarbu buvo ir tai, kad Vilnius buvo stipriai lenkinamas, o Kaunas - itin lietuviškas miestas. Tuometis kultūros ministras Juozas Banaitis šią idėją labai pagyrė ir buvo nutarta teatrą steigti Kaune“, - prisiminimais dalijosi Ratkevičių dukra Joana Ratkevičiūtė-Misevičienė.
Tuometė Kauno valdžia teatrui atidavė buvusio kino teatro „Pionierius“ patalpas, kurias ne vienerius metus remontavo ir pritaikė lėlių teatrui. Kol vyko rekonstrukcijos darbai, teatras pirmiausia įsikūrė Kauno filharmonijos patalpose. Scena čia nelabai tiko lėlių teatro pastatymams, tačiau teatro steigėjai džiaugėsi turėdami nors ir tokias patalpas.
Vaidinti teatro įkūrėjai pasikvietė J.Gruodžio mokyklos teatrinio skyriaus auklėtinius, pasitobulinusius Maskvos S.Obrazcovo lėlių teatre. Teatras su šiuo aktorių branduoliu daug gastroliavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, laimėjo ne vieną tarptautinį apdovanojimą.
1995-aisiais V.Ratkevičienė teatre įsteigė Lėlių muziejų, kurį, anot dabartinės ilgametės muziejaus prižiūrėtojos, aktorės ir režisierės Elenos Žekienės, gal ir ne visai teisinga vadinti muziejumi. „Neturime tokių didelių patalpų, kad galėtume veikti kaip tikras muziejus, dabar dirbame, galima sakyti, kambaryje-muziejuje. Valerija surinko labai daug visokios medžiagos - už tai jai reikia padėkoti. Didžiausias turtas - lėlės. Mes didžiuojamės, kad turime lėles, su kuriomis buvo vaidinta pirmuose spektakliuose. Daug lėlių ir atidavė, bet labai jas sergėjo, palėpėje krovė į dėžes. Nuo teatro atsiradimo yra užvedusi tokias storas knygas-metraščius. Rinko kiekvieno spektaklio programą. Aš toliau tęsiu šį darbą“, - pasakojo teatro veteranė.
Gėrio šaltinis
Svajoti būtent apie lėlių teatrą Ratkevičių šeimyną paskatino gastrolių metu pamatytas didelis vaikų smalsumas ir noras pakliūti į spektaklį. Jų abiejų jautrumas vaikams ir didelis dėmesys jų vidiniam pasauliui subrandino idėją, kad Lietuvoje vaikams reikia atskiro ir savito teatro, skatinančio jų dvasinį vystymąsi.
„Tėvai į teatrą žvelgė kaip į edukacinę priemonę. XX ir XXI a. mamos išėjo iš namų kurti savo karjerų, tapo lygiavertės ir lygiateisės. Tačiau kas atsitiko su vaikais? Dauguma augo su raktu ant kaklo. Turiu omenyje, gatvėje, kol kažkas pareidavo namo. Bet visa mamų karjera kuriama labai mažai laiko skiriant vaiko jausmams puoselėti, nes jo tiesiog nelieka. Ir čia Lėlių teatras natūraliai tapo vienu šio klausimo sprendimo būdų, padedančių vaiką orientuoti teigiama linkme. Mokykla, Bažnyčia ir teatras - komponentai, kurie turi orientuoti jauną žmogų“, - sakė J.Ratkevičiūtė-Misevičienė.
Teatro įkūrėjai stengėsi per lėles leisti vaikui suvokti, kas yra bloga ir kas gera, skiepyti gėrio idėją. Teatralė labai mylėjo vaikus, jų su lėlėmis visada kantriai laukdavo muziejuje per pertraukas, nuolat su jais bendraudavo po spektaklių. Pati V.Ratkevičienė savo straipsniuose apie teatro tikslus rašė: „Po spektaklio džiugu išgirsti vaiko lūpomis tariamą vertinimą to, ką jis matė, dar maloniau padiskutuoti su juo ir įsitikinti, kad pro mažojo žiūrovo dėmesį nepraslydo teatro pastangos, kad tarp jų įvyktų prasmingas dialogas. Pavyzdžiui, berniukas, matęs spektaklį „Juodoji višta“ ir po spektaklio užkalbintas, pareiškė, kad jis mokysis be stebuklingojo grūdelio pagalbos...“
Dar vienas didžiųjų artistės nuopelnų - darbas su saviveiklininkais. „Pedagoginė veikla jai buvo labai prie širdies. Tuo metu buvo labai daug visokių teatrų būrelių, ypač darželiuose. Valerija globodavo visą Kauno rajoną, būreliai atvažiuodavo pas ją, jiems atiduodavo kai kurias lėles, aiškindavo, kaip pasigaminti lėlę, kaip ją naudoti“, - pasakojo E.Žekienė.
Kolegos ir artimieji V.Ratkevičienę prisimena kaip itin elegantišką, moterišką ir nepaprastai geros širdies moterį. „Aš net neturėjau tokių artimų draugių, nes visas mano gyvenimas buvo lydimas nepaprastai didelės draugystės ir atvirumo su mama. Tai buvo mano draugė, globėja, guodėja. Galiu pasakyti, kad štai jau dvylikti metai, kai nebėra mamytės fiziškai, bet dvasiškai ji iš manęs neišėjo. Nieko tokio artimo gyvenime neturėjau. Ji visiems buvo labai gera, nekūrė jokių intrigų, nejautė jokio pykčio. Ji buvo pavyzdys“, - sako dukra Joana.
