Pokalbis su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedros vedėja doc. dr. Ramune Balevičiūte. Belaukiant Teatro dienos, mąstoma apie Lietuvos teatro dabartį, žiūrima ateitin - kas, kaip?
Kokie, Jūsų akimis, šie teatro metai? Kas išskirtinio, kas tendencingo, žiūrint kelerių metų laikotarpiu?
Teatriniai procesai nepaiso sezono pradžios ir pabaigos rėmų, nebent tai būtų sąmoningai suplanuota ir apgalvota teatro meninė programa. Lietuvos teatro gyvenimas gana įvairus, sunku viską aprėpti, beveik kas vakarą kur nors kas nors ką nors vaidina, bet ką nors išskirtinio pamatyti pasitaiko nedažnai.
Iš inercijos (t. y. iš tradicijos) esame įpratę laukti ir ko nors tikėtis iš „didžiųjų“ režisierių darbų (kartais šie lūkesčiai pasiteisina, kartais ne), bet man atrodo, kad mūsų teatre autorinės režisūros tradicija silpsta, jai nėra kaip ir iš kur atsinaujinti. Labai tikiuosi, kad iš šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau - LMTA) režisūrą studijuojančių jaunų žmonių atsiras keletas iškilių autorinio teatro kūrėjų, bet vis dėlto nujaučiu, kad šiuo metu kolektyviškumas, kaip kūrybos metodas, turi daugiau potencijos ir perspektyvų. Žinoma, idėjas vis tiek kas nors turi generuoti, bet tai, ko gero, nebėra vieno, viršesnio už kitus, kūrėjo prerogatyva.
Rašydama apie Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Bado meistras“, teigėte: „Jau buvau pamiršusi, ką reiškia žiūrėti spektaklį be privalomai įbrukto informacinio bagažo.“[I] Ši mintis suponuoja ir, sakytina, verčia mąstyti apie spektaklio paveikumo galią, teatrinės kalbos tinkamumą, suprantamumą šiandienos žiūrovui. Kyla mintis, jog šiuolaikinis teatras ieško ne paveikios formos, perteiksiančios norimą turinį, prasminę žinutę, o pasitelkia viešuosius ryšius ir iš anksto pasako, ką žiūrovas turi (turėtų pamatyti) spektaklyje; nurodo, kaip jį suprasti. Šiame kontekste ir, laikantis pozicijos, jog režisieriaus idėjos be aktoriaus nebūtų regimos, neprisikeltų iš užrašų konspektų, nepersikeltų iš minties į materialią plotmę, klaustina, kas yra aktorius šiandienos teatre - tik atlikėjas, nors ir efektingas, išoriškas, ar prasmių transliatorius? Jūsų akimis, teatras išnaudoja aktorių?
Būtent, „išnaudoja“. Lietuvių teatro tradicijoje aktorius buvo ir daugiausia vis dar yra suprantamas kaip atlikėjas, režisieriaus užduočių vykdytojas ir meninių vizijų įkūnytojas. Aktorius, kaip savarankiškas kūrėjas, mąstytojas, lietuvių režisieriams daugeliu atvejų nereikalingas. Bet ir retas aktorius turi tokių gebėjimų ar bent ambicijų. Iki šiol jie ir mokomi būti virtuoziškais atlikėjais, kaip sakoma, moliu režisieriaus rankose. Žinoma, yra tokių režisierių, kurių rankose atsidurti svajotų kiekvienas aktorius, bet iš esmės, mano manymu, tai blogai, nes aktorius mažai gali lemti savo profesinį likimą. Apie tai, beje, kalba ir Eimunto Nekrošiaus „Bado meistras“. Ten aktorius parodytas kaip įkaitas - prodiuserio (režisieriaus), publikos ir savo paties iliuzijų. Nesakau, kad jis negali perteikti arba, kaip sakote, transliuoti reikšmių, bet dažniau tai būna režisieriaus į aktorių „įdėta“ reikšmė. O „Bado meistras“ yra vienas iš nedaugelio atvejų, kai vaidmens turinį, be režisūrinių įžvalgų, formuoja ir aktorės Viktorijos Kuodytės kūrybinė biografija, ir jos meninė individualybė. Jeigu šį vaidmenį atliktų kitas aktorius, tai būtų ir kitas spektaklis. Aktoriaus pozicija, jo asmeniškas santykis su medžiaga, manau, yra didžiausia vertybė. O teatrų viešieji ryšiai - jau kita tema. Teatrų rinkodaros ir komunikacijos skyrių ir tuose teatruose kuriančių režisierių požiūris į publiką dažnai labai skiriasi.
Apskritai, kaip nusakytumėte šiuolaikiniame Lietuvos teatre dominuojančią aktorinę kalbą? Kaip ji regisi, palyginti su kitų Baltijos šalių, Skandinavijos, Vakarų Europos teatriniais kontekstais?
Nėra vienos aktorinės kalbos. Ji priklauso nuo individualaus aktoriaus, nuo spektaklio estetikos, nuo režisieriaus formuluojamų užduočių. Žinoma, egzistuoja tradicija, pagal kurią aktoriai mokėsi ir kuri tarsi turėtų būti jų savastis. Tai yra psichologinio teatro tradicija, bet dalykas tas, kad nėra bendros jos sampratos. Pas mus aktorius daugiausia ugdo režisieriai pagal savąją teatro viziją, pagal tai, kokio aktoriaus jiems reikia, todėl taip skiriasi tą pačią mokyklą baigę aktoriai. Kita vertus, tam tikrų bendrų bruožų gal ir galima įžvelgti. Jie ypač išryškėja pasižiūrėjus daugiau, tarkime, latvių spektaklių. Lietuvių aktoriai yra ekspresyvesni, galbūt net „fiziškesni“ (nors šis skirstymas į psichologinę ir fizinę vaidybą yra daugiau sąlyginis), labiau linkę į improvizaciją. O štai iš lenkų tikrai turėtume ko pasimokyti.
Pripažįstant, kad teatras - kolektyvo darbas, klaustina, kaip, kiek kūrybos laisvė suderinama su disciplina?
Be disciplinos nieko nesukursi, ypač teatre, kuris yra sudėtingas mechanizmas su daugybe sraigtelių. Jei nebūtų disciplinos, kūrėjai niekada nepadėtų taško.
Vienu svarbiausių pastarojo laiko teatro reiškinių įvardytinas Krystiano Lupos darbas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, spektaklio „Didvyrių aikštė“ kūryba. Tuo metu stebėtas išskirtinis reiškinys, kai po repeticijų aktoriai savaimingai, nedeklaratyviai plojo režisieriui, vieni kitiems, patys sau. Spektaklyje vaidmenis kūrę aktoriai teigė iš naujo pamilę, atradę teatrą[II]. Neįprastumas leidžia manyti, jog Lietuvos teatruose kūrybinė aplinka nepagrįsta vieno kitam pagarba. Be to, K. Lupa baimę, daugiausiai galvojant apie asmeninį nepasitikėjimą, jaučiant autoriteto viršenybę, tiesiogiai sieja su kūrybiškumo stoka[III]. Jūsų manymu, kas šiandienos aktoriams - skirtingų kartų - labiausiai kelia baimę? Kiek jos apskritai yra (turėtų ar neturėtų būti) teatre?
Man įstrigo per Jono Vaitkaus kūrybos vakarą Nacionaliniame dramos teatre Arūno Sakalausko išsakyta mintis: „Kuo toliau, tuo labiau bijau išeiti į sceną.“ Atrodytų - neįtikėtina: publikos numylėtinis, turintis tiek daug sceninės patirties, taip lengvai „persikūnijantis“ į skirtingiausius vaidmenis... Galbūt tai ne tik su teatru susiję, visi mes gyvename labai nerimastingai, turime vienokių ar kitokių baimių. Nežinau, ko aktoriai labiausiai bijo, reikia klausti jų pačių. Štai šiandien vienas jaunas aktorius pasakojo, kad baiminasi, jog režisierius jo vaidmeniui skirs labiau patyrusį dublerį...
Kūryba veikiausiai neišvengiamai susijusi su nuolatine nežinia, nerimu, K. Lupos žodžiais, tai „jausmas, kad esame pernelyg komplikuoti mechanizmai, kurių negalima nei gerai valdyti, nei pataisyti, kai jie suges”[IV]. Tokia būsena, kaip prisipažino lenkų teatro kūrėjas, veda išprotėjimo link. „Jei kas ir gali žinoti, ką įmanoma padaryti, tai tik aš pats. Joks kitas protas man nepadės. Jei atsiduosiu psichiatrui, turėsiu pripažinti, kad esu bejėgis...“[V] - tokia K. Lupos pozicija. Koks Jūsų kaip dėstytojos patarimas? Ką, Jūsų nuomone, tokios patirtys duoda aktoriui kaip žmogui?
Nesu gydytoja, nesu ta, kuri galėtų dalyti patarimus. Bet, manau, suprantu, apie ką kalba K. Lupa. Nors daugelis bent kartą gyvenime jaučiamės atsidūrę ant bedugnės krašto. Kuriantys žmonės yra labiau pažeidžiami, o aktoriai ypač. Tai sudėtingas klausimas. Viena vertus, aktorystę renkasi iš prigimties jautresni, labilesni žmonės - tai jų dovana, bet ir jų kryžius. Kita vertus, tai suponavo, mano manymu, klaidingą įsitikinimą, kad tikras menas turi gimti iš kančios. Nebūtinai, o kartais net priešingai. Moksliniai tyrimai įrodė, kad mokantis stresą valdyti žmogus yra ne tik sveikesnis, bet ir kūrybiškesnis. Šiuo klausimu vis pasikalbame su Sveikatos mokslų universiteto profesoriumi Alfonsu Vainoru. Jis dalyvavo ir LMTA vykdytame mokslo ir meno tyrime „Mąstantis kūnas“. Deja, vis dar randame mažai bendraminčių. Manau, svarbiausia, ką dabar reikėtų padaryti, tai pabandyti diegti supratimą, kad vertingų meninių rezultatų galima pasiekti ir nežalojant savęs. Man labai patinka Rytų kultūroje vyraujantis požiūris: ten teatras ir sveikata yra tolygūs dalykai, kartais rašomas net tas pats hieroglifas. Pas mus gi dažnai šie dalykai supriešinami. Didžiausia blogybė, kad besimokančiam aktoriui nepaaiškinama, kaip svarbu tausoti savo psichoemocinę ir psichofizinę sveikatą, nesuteikiama įrankių, kurie padėtų „išeiti“ iš stresinės būsenos (o vaidyba yra milžiniškas stresas - tą įrodė mūsų tyrimas), stabilizuoti organizmo funkcijas. Taigi kartais tas „kitas protas“ gali padėti - tiesiog parodydamas dar nežinomą kelią.
„<...> profesinio ir asmeninio saugumo jausmas ima viršų“[VI], - pastaba suponuoja, jog aktoriai dažniau renkasi patogų (tai suprantama kaip materialiai geriau aprūpintą) gyvenimą, o ne kūrybą, nežadančią reikiamo uždarbio - pelnyto, būtino, bet, deja, vargiai pelnomo. Kaip Jūs matote šiandienę aktoriaus būtį?
Nesmerkiu nė vieno, dėl didesnio uždarbio besirenkančio darbą reklamoje, televizijoje, įvairiuose komerciniuose projektuose. Nesutinku su kategoriška nuomone, kad, jei aktorius dalyvavo kokiame nors projekte, jis nebeturi teisės vaidinti Hamletą. Tai tiesiog laiko ir prioritetų paskirstymo klausimas. Jei visą energiją atiduodi, tarkime, šokiams ir kassavaitiniams filmavimams, tiesiog nebelieka laiko kitkam. Labai gerbiu tokius aktorius, kaip Valentinas Masalskis, Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis ir nemažai kitų, kurie turi geležinius principus ir, kaip sakė Pėtia Trofimovas, yra „aukščiau“ viso to, bet gal, pavyzdžiui, kas nors sutiks nusifilmuoti seriale, kad paskui galėtų išsipirkti brangias pamokas pas kokį nors teatro meistrą? Vytautas Šapranauskas, pamenu, sugebėdavo atskirti šiuos dalykus, nors tikiu, kad toji pramogų industrija turi nuodingą magnetą, nuo kurio, kartą pabandžius, vis sunkiau atsiplėšti...
Kaip, Jūsų akimis, (su)gyvena Lietuvos teatre skirtingos aktorių kartos? Kokie kartų įsitvirtinimo, buvimo - (iš)gyvenimo būdai, galimybės, pasirinkimai? Pastebite reikšminių skirtumų, palyginti su praeities ir kitų šalių patirtimis?
Įtampų yra, kaip ir kiekvienoje bendruomenėje, nors iš to, ką girdime viešojoje erdvėje, galėtų susidaryti įspūdis, kad visi sugyvena draugiškai: vyresnieji globoja jaunesniuosius, o jaunesnieji gerbia vyresniuosius ir iš jų mokosi. Kūrybinė konkurencija vis dėlto skelia kibirkštis. Prieš keletą metų viena vaidybos magistrantė parašė labai įdomų tiriamąjį darbą apie skirtingų kartų santykius valstybiniame teatre. Nors kartais sakoma, kad vaidyba - jaunų žmonių darbas, jaunam aktoriui įsitvirtinti nėra lengva, ypač valstybiniuose teatruose. Kai kas baiminasi, kad panaikinus dabartinę neterminuotų aktorių sutarčių sistemą (o tai, manau, ateityje neišvengiama), vyresni aktoriai bus eliminuoti iš profesinio gyvenimo. Bet reikia pripažinti, kad aktorystė yra labai sunki ir nepalanki profesija, todėl jauni žmonės, prieš ją rinkdamiesi, turėtų labai gerai pagalvoti. Kita vertus, būti aktoriumi nereiškia tik vaidinti vieno ar kito teatro scenoje. Įvairiausių veiklų, kurioms reikalingi vaidybos įgūdžiai, yra gana daug - tereikia papildomų žinių, įgūdžių ir motyvacijos.
O, Jūsų nuomone, konkurencija - normalus, netgi sveikas dalykas ar, priešingai, ji nereikalinga, žalinga?
Čia kaip ir su stresu - truputėlį ir trumpai sveika, per daug ir ilgai žalinga. Dabar, manau, konkurencijos yra per daug, ji įvaro baimės ir slopina kūrybiškumą. Daug ką lemia jau minėta nusistovėjusi hierarchija, režisieriaus diktatas, bet daug priklauso ir nuo pačių aktorių, kiek jie bus geranoriški vieni kitiems, kiek puoselės bendruomenę.
Galvojant apie jaunąją kartą, Lietuvos teatro ateitį, būtina kalbėti apie mokyklą. Visai neseniai šalį sukrėtė LMTA studento savižudybė, kurią lydėjo atviri pasisakymai viešojoje erdvėje apie sudėtingus studentų ir dėstytojų santykius[VII]. Jūs esate dėstytoja, teatrologė. Kaip regite akademijos studentus, kurie kurs Lietuvos teatrą rytoj? Kokios esminės savybės skiria ateities teatralus? Kokie norai, siekiai, galimybės? Ką jiems siūlo LMTA?
Kartu su LMTA bendruomene ir artimaisiais gedžiu Karolio ir nenorėčiau eskaluoti šios nelaimės. Su ja tiesiogiai nesiečiau pokyčių LMTA, bet, manau, jie neišvengiami. Svarbu ne tik psichologinis klimatas ir darbo aplinka, sąlygos, svarbu ir studijų tikslai bei turinys. Tradicija, kaip ir įpročiai, yra labai galingas dalykas, ką nors pradėti keisti yra nepaprastai sunku. Dabar daug diskutuojame apie vaidybos programos modelį: ar turėtų išlikti vienas kurso vadovas, ar ne? Praėjusių metų pabaigoje parengėme naują vaidybos magistrantūros programą, kurioje šio modelio išdrįsome atsisakyti. Ten svarbiausia - savarankiškai pasirinkta studento tyrimo kryptis. Į vaidybą naujojoje programoje žvelgiama plačiau, sudaromos galimybės studentui pačiam susikurti kūrybinės veiklos nišą. Tuo metu vaidybos bakalauro programa - vis dar diskusijų objektas. Suprantame, kad vienas Meistras, jei jis dirba su studentais sąžiningai, jiems gali duoti labai daug. Daug kas ir renkasi aktorystę pirmiausia dėl galimybės dirbti su Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu ir kitais meistrais. Iš kitos pusės, tai studentą šiek tiek apriboja, nes, kad ir kas būtų sakoma, režisieriai dirba tik pagal savo individualų metodą ir, ne paslaptis, skeptiškai žiūri į kitokius požiūrius, technikas, metodus ir pan. Platesnis akiratis, mano manymu, tikrai nepakenktų. Be to, nuo pat pradžių vaidybos studentams reikėtų ugdyti savarankiškumą ir kritinį mąstymą, skatinti jų kūrybines iniciatyvas, o ne siekį įtikti kurso vadovui. Nežinau, ar pavyktų tai įgyvendinti, nes Lietuvoje beveik neturime teatro mokytojų, kurie būtų suinteresuoti visapusiškai ugdyti aktorių ne savo teatrui.
Kokią asmeniškai Jūs brėžtumėte perspektyvą Lietuvos teatro paveiksle? Kokia detalė yra šis paveikslas pasaulio teatro mozaikoje?
Jei klausiate apie Lietuvos teatro vietą pasaulio kontekste, tai mes, teatro bendruomenė, vis dar gedime nusilpusio užsienio teatralų dėmesio. Taip, kelių režisierių darbai vis dar kviečiami į festivalius, tačiau jaučiame, kad vidiniai atsinaujinimo resursai išseko. Natūralu, kad atsinaujinimą siejame su jaunąja karta, tačiau, manau, kad reikėtų keisti dabartinį jos ugdymo modelį į tokį, kuris skatintų generuoti idėjas, skatintų jautrumą ir kartu kritiškumą aplinkai, kurioje gyvename.
„Tai gal aktoriaus ir apskritai teatro menas vis dėlto yra šio to vertas?..“[VIII] - Jūsų retorinė mintis sufleruoja paskutinį pokalbio klausimą: ko vertas teatro stebuklas šiandienos žmogui, Jums asmeniškai?
Pati iš teatro stebuklų nesitikiu, bet tikiu, kad žmogų praturtina kiekvienas susitikimas su iškiliu meno kūriniu. Manau, žmogui teatras vertingas tiek, kiek leidžia susitikti su savimi pačiu.
Dėkoju už pokalbį, linkėdama žadinančių patirčių teatre, belaukiant ir sutikus Teatro dieną, kuri būna tada, kai teatras kalba Tau.
________________
[I] Balevičiūtė R. Nekrošiaus dedikacija aktoriams. Kultūros barai. Nr. 12. 2015. Vilnius: VŠĮ „Kultūros barų“ leidykla, p. 59
[II] Jurgaitytė J. Po „Didvyrių aikštės“ repeticijų - plojimai režisieriui. Menų faktūra, 2015; Vasinauskaitė R. „Didvyrių aikštės“ patyrimai. 7 meno dienos, 2015
[III] Liuga A. Tuštumos kriterijus. Kultūros barai. Nr. 12. 2015. Vilnius: VŠĮ „Kultūros barų“ leidykla, p. 52
[IV] Ten pat.
[V] Ten pat.
[VI] Ten pat.
[VII] Patirtys akademijoje: nelinkėtumėme niekam. Menų faktūra, 2015
[VIII] Balevičiūtė R. Nekrošiaus dedikacija aktoriams..., p. 61
