Teatro metai prasideda su spektakliais vaikams – festivaliu KITOKS. Šiemet jis jau šeštas, jo vaidinimai sausio 19-24 d. tradiciškai vyko Menų spaustuvėje, ir šįkart tai buvo turtingiausios programos festivalis: atvežtos penkios trupės iš keturių valstybių, vaidino ir dvi lietuvių trupės, per savaitę įvyko 13 vaidinimų. Bilietai į festivalio daugumą spektaklių buvo išpirkti likus savaitei iki jo pradžios, vadinasi, festivalis jau žinomas ir mėgstamas. Jau įprasta ir tai, kad po spektaklių vaikai kuria drauge su artistais. Neįprastas dalykas – pirmąkart edukacinės dirbtuvės surengtos ne tik vaikams, bet ir scenos menų profesionalams, o mokytojams – seminaras apie tai, kaip paruošti vaikus susitikimui su teatro menu. Ar viskas pavyko kaip norėta? Kol įspūdžiai neišblėsę, su festivalio ir Menų spaustuvės vadove Jolita Balandyte kalbėjomės, kaip KITOKS daromas ir kiek tai kainuoja.
Jolita, ar į daug festivalių tenka nuvažiuoti, kol sudarote programą?
Galiu sau leisti dvi keliones per metus. Vadybininkai Lietuvoje neturi galimybės prašyti stipendijos važiavimui į festivalius. Keista, ar ne? Todėl kai aplankai vieną, kitą festivalį – ypač tuos, kurių programos gausios, skirtos ne tiek žiūrovams, kiek festivalių direktoriams – imi sekti, ką naujo sukuria tave sudominusi trupė. Pradedi tartis, derini atvykimo laiką: dabar negalės, po metų negalės, o po trejų metų – galbūt. Ir galbūt tada jie jau vaidins naują darbą, ne tą, kurį mačiau, bet pasitikiu, kad bus gerai, ir kviečiu. Aišku, prieš įtraukdama nematytą žinomos trupės spektaklį į festivalio KITOKS programą, būtinai pažiūriu vaizdo įrašą. Ir tai pagrindinė taisyklė, kurios visada laikausi.
Būtent taip atsitiko su prancūzų trupe Clan des Songes, kuri šiemet vaidino spalvotų šešėlių spektaklį „Miestas“. Esu mačiusi nepaprastai subtilų jų spektaklį „Fragile“ su viena maža lėlyte, todėl supratau, kad ir naujasis bus vertas dėmesio. „Miestas“ – jų vienas naujausių darbų, o festivalis KITOKS – jiems pirmosios „Miesto“ gastrolės.
Geriausias festivalio spektaklis! Ekrane veikia paprasčiausi miniatiūriniai stačiakampiai, kvadračiukai, rutuliukai, o kiek poezijos, išminties, sąmojaus, liūdesio, gėrio. Pakanka vieno tokio spektaklio, ir visas festivalis nušvinta.
Mano darbiniame sąraše – apie 40 teatro vaikams ir jaunimui festivalių, vykstančių Europoje. Visi labai skirtingi. Tuose didžiuosiuose, kurie iš tiesų yra turgūs, visko gali prisižiūrėti, nuo subtiliausių iki ypatingai blogų spektaklių. Nuolat stebiu jų programas. Kai pati nuvažiuoju į festivalį, daug spektaklių peržiūrėjusi, dažniausiai randu gal tik vieną, kuris tiktų KITOKIO programai. Bet juk negali važinėti į keliolika festivalių dėl vieno spektaklio. Taip ir atsiranda kiti atrankos būdai: domėjimasis, ką matytos trupės kuria toliau, ką pataria užsienio partneriai, kolegos.
Pavyzdžiui, Kanadoje dirbantį duetą Théâtre Puzzle pastebėjau Bolonijoje, tarptautinio festivalio „Visioni di futuro, visioni di teatro” metu. Mačiau tada jų spektaklį su servetėlėmis. Pamaniau, kad būtų visai įdomu parodyti, kaip jie dirba su kasdieniškais buities daiktais, pakviečiau. Jie parodė „Maišelio istoriją“ – spektaklį, kuriame pešėsi du plastikiniai šiukšlių maišai.
Šitas spektaklis, prisipažinsiu – iš šiemečių nusivylimų srities. Idėja gal būtų įdomi, bet turinio ten tik etiudui, o artistės aiškinimai, pamokslai tikrai nepataisė „Maišelio istorijos“.
Taip, spektaklyje yra ne viena dramaturginė duobė, kartais aktoriai nesuvaldo jaunųjų žiūrovų dėmesio, per daug teksto, per daug pasakojimo apie kūrybinį procesą. Bet… Tai tikrai kitoks vaidinimas, kuris ne tik lavina vaiko vaizduotę, bet ir kalba apie svarbius mums visiems dalykus, tokius kaip planetos šiukšlinimas, ilgas plastikinių maišelių irimo procesas.
Norėčiau pasitikslinti: kokių spektaklių festivalyje KITOKS būna daugiau – tų, kuriuos matėte, ar tų, kuriais pasitikite?
Sakyčiau, kad po lygiai. Kai nėra galimybės nuolat savo akimis stebėti, kas vaidinama festivaliuose vaikams, tenka pasinaudoti šiuolaikinių technologijų galimybėmis, pasitikėti asmeniniu įžvalgumu bei intuicija. Jeigu nevažiuoju, bet žinau, kokia tai trupė, ir mane sudomina jos naujausias darbas (nuotraukos, spektaklio treileris), bendrauju su trupe ir prašau, kad atsiųstų spektaklio įrašą.
Paskutinius trejus metus daugelis trupių į festivalį siūlosi pačios, nuolat siunčia informaciją, vaizdo įrašus. Juk nuvažiavusi į festivalius, palieku informaciją apie KITOKS, esu įtraukiama į sąrašus tų, kurie stebi festivalį, vadinasi, tampu tinklo adresatu. Ir tai tikrai džiugina. Bet yra ir kita agresyvios savireklamos pusė – kaip atsisakyti, kai spektaklis neįdomus? Iš pradžių buvo nepatogu, tačiau dabar jau apsipratau ir pasakyti NE nėra keblu.
Vengiu kviesti į KITOKĮ ir šnekius spektaklius, nes vertimas vargina. O spektaklių be teksto sukuriama tikrai daug ir tikrai įdomių.
Trečias ir ketvirtas festivalis KITOKS savo programėlės viršuje skelbė NORDEN (Nordic Culture Fund) kaip pagrindinį rėmėją. Koks tai buvo bendradarbiavimas?
Man, tada turėjusiai mažai patirties, viskas buvo ganėtinai sudėtinga: ir programą formuoti, ir lėšų ieškoti. Juk festivalis jaunas, mažai kam žinomas – kas važiuos, kas lėšų skirs?
Pirmas festivalis buvo, galima sakyti, vien iš vilniečių trupių. Į antrą jau kvietėmės ir klaipėdiečius, be to, turėjome vieną spektaklį iš Italijos – trupės „Scarlattine teatro“ komiksų vaidinimą „ManoLibera“. Rengdama trečiąjį, apsisprendžiau, kad KITOKIO, kaip tarptautinio festivalio pradžia galėtų būti siejama su Skandinavijos trupėmis, nes jos turi ypatingą spektaklių vaikams kūrybos patirtį. Dvejus metus iš eilės teikiau paraiškas NORDEN fondui ir gavau finansavimą. Šito fondo kreipimosi dėl paramos galimybė aiški ir skaidri. Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad jei nebūtų NORDEN paramos, festivalis nebūtų taip nuolat augęs.
O kalbant apie Šiaurės šalių produkciją vaikams, tai kaip tik šiemet pagalvojau, kad visi skandinavai, kurie pasirodė festivalyje KITOKS, ypač tie, kurių spektakliai skirti mažiausiems žiūrovams (Aaben Dans iš Danijos spektaklis kūdikiams „Vėl ir vėl“, Claire Parsons trupės iš Švedijos spektaklis „Marmeladas“), yra tokie jaukūs, šilti ir gražūs. Kaip ir šiemet festivalio paskutinę dieną vaidinęs Švedijos „gyvo meno kolektyvas“, pasivadinęs MELO ir rodęs spektaklį „Pėdsakai“. Atrodo, nieko ypatingo jie nedaro – tik įsiveda 35 vaikus, suburia juos aplink save, šoka greta jų, žaidžia su jais, piešia šokdami, pakviečia piešti ir vaikus, padėkoja, kad jie atėjo… Bet ta energetika, kurią keturi MELO artistai sukuria, yra nepakartojama.
Pirmą kartą surengėte edukacinę programą suaugusiems: tėvai po spektaklio kūdikiams „Spalvoti žaidimai“ galėjo su choreografe Birute Banevičiūte svarstyti „Kaip suprasti, kad vaikai supranta?“, scenos profesionalai iš kanadiečių artistų mokėsi improvizacijų su daiktais, mokytojai sužinojo, kaip ruošti vaikus ėjimui į teatrą. Pavyko? Patiko? Verta?
Festivalio metu kalbėjomės su prancūzų trupės „Skappa!” prodiusere Isabelle-Mercedes Sage, kuri pasakojo, kad Prancūzijoje jie jau seniai rengia seminarus mokytojams, dirba su šeimomis, o pas mus tai vos ne naujiena. Teatro pedagogė Nadja Blicke iš Vokietijos surengė mūsų mokytojams kūrybines dirbtuves „Kaip perteikti teatro meną”. Viena mokytoja po to sakė: „Net nemaniau, kad taip gali būti. Aš vadovauju dramos būreliui po pamokų, vaikštau su vaikais į teatrą, tačiau niekada nepagalvojau, kad juos galima ir reikia paruošti žiūrėti spektaklį, su jais kalbėtis, užsiimti kažkuo panašiu į tai, kas bus spektaklyje, kitaip tariant, paruošti juos tam, ką jie pamatys teatre”.
Dirbtuvės pedagogams tikrai turėjo prasmę. Mokytojos aktyvios, joms viskas buvo įdomu. O scenos profesionalams… Nežinau. Galėjo dalyvauti 20 žmonių, užsiregistravo 13, dalyvavo dar mažiau. Šokio profesionalams tik spėk paskelbti, kad bus dirbtuvės, seminarai, kursai – jie tuoj pat susiranda, susimoka ir dirba. Šiuolaikinio cirko dirbtuvėse jau irgi netrūksta dalyvių. Dirbtuvės KITOKIO dalyviams kainavo vos po 5 eurus: dvi dienos po kelias valandas mokymų ir dar vakarinis spektaklis. Sunku pasakyti, kodėl susidomėjo tiek mažai profesionalų. Ar kitiems neįdomu, ar jie laiko neturi? O gal tiesiog neįprasta, kad festivalio KITOKS metu vyksta tokie seminarai? Juk tai pirmas kartas. Esu linkusi manyti, kad tas abejingumas atsitiktinis, todėl kitais metais tikrai tęsime edukacinę festivalio programą, tuo pačiu ir scenos menų profesionalams.
O festivalio KITOKS biudžetas – nuo ko jis priklauso? Festivalis vyksta metų pradžioje, kai Kultūros taryba dar nebūna paskelbusi savo konkurso verdikto ir niekas nežino: gaus, negaus…
Buvo laikas, kai „nusipiešdavau” biudžetą: suskaičiuodavau, kiek KITOKS gaudavo praeitais metais, pridėdavau galimas pajamas ir taip susidarydavo suma, už kokią galėdavau pradėti planuoti festivalį. Rizikuodavau. Šiemet buvo kitaip: Kultūros tarybos finansavimą gavau pernai liepą, parašiusi paraišką antram etapui, padalinusi projektą į dvi dalis – parengiamoji ir pats festivalis. Parengiamoji dalis – išlaidos visų trupių skrydžiams, dalis reklamos. Pats festivalis – viešbučiai, trupių honorarai, seminarų vedėjų paslaugos, reklama. Dalį vienos trupės iš Prancūzijos išlaidų apmokėjo Prancūzų institutas Lietuvoje. Antri metai iš eilės džiaugiamės komercinio rėmėjo, UAB „Baltisches Haus” parama. Taigi šių metų festivalį KITOKS planavau pakankamai drąsiai.
O kalbant apie valstybės paramą šiam festivaliui, tai ji kiekvienais metais didėja. Šių metų festivalis iš Kultūros tarybos gavo 31.500 eurų paramą. Palyginus su pernykščiais 18.000 eurų ir 8.689 eurų prieš kelis metus – tai džiugina.
Ar yra taip buvę: randate gerų trupių, o ribotas biudžetas neleidžia jų pakviesti?
Pamačiusi įdomų spektaklį, pasidomiu, kokio honoraro trupė norėtų, įvertinu, ar tai realu ir tada ištariu tradicinę frazę: kol kas tarkimės preliminariai, o kai bus aiškus visas festivalio finansavimas, tarsimės konkrečiau. Kartais taip derantis pasikviesti trupę pavyksta, kaip tai buvo su suomių The Amazing Magic Theatre ir artisto Janne Raudaskoski spektakliu „Pašalietis“, kartais – ne.
Pastebėjau, kad festivalio metu Menų spaustuvės link eina pulkeliai vaikų, kuriuos lydi greičiausiai auklėtojos, mokytojos. Ar pažįstate savo publiką? Kaip ją surenkate?
Per šešerius metus sukaupėm nemažą aktyvių Lietuvos mokyklų ir lopšelių-darželių duomenų bazę. Taip pat pastebėjome, kad uoliausiai mus lanko privačių darželių grupės ir mokyklų klasės. Pakanka tik nusiųsti jiems informaciją, kad artėja festivalis KITOKS.
Šiemet, likus savaitei iki festivalio pradžios, buvo išpirkti praktiškai visi bilietai. Džiugu, nes tai tik dar kartą parodo, kad festivalis jau gerai žinomas ir laukiamas. Iš kitos pusės kiek liūdna, nes tikrai daug vaikų, norinčių pažiūrėti spektaklius, šiemet tokios galimybės neturėjo.
O juk kai pradėjome prieš šešerius metus, reikėjo žiūrovus įtikinėti, kad bus įdomu, aiškinti, kur ta Menų spaustuvė ir kad čia yra rūbinė… Tėvai ir mokytojai labiausiai tuo metu vengė užsieniečių – galvojo, kad vaikai nieko nesupras ir pirmiausia išpirkdavo bilietus į lietuviškus spektaklius.
Keletą paskutinių metų festivalis KITOKS galėtų tęstis kad ir dvi savaites. Matome ir džiaugiamės, kad jis populiarėja, bet juk daug vaikiškų spektaklių skirti nedidelėms auditorijoms. Triskart rodytus švedų „Pėdsakus“ pamatyti galėjo tik 105 vaikai! Trys keturios mokinių klasės…
Ar yra būdų išplėsti auditoriją? Parodyti daugiau spektaklių?
Man labai patrauklus Barselonoje ir jos apylinkėse vykstančio festivalio „El Més Petit de Tots“ modelis: programa trunka beveik mėnesį ir vyksta devyniose miesto vietose. Atvažiuoja trupės, vaidina vienoje aikštelėje, kitomis dienomis tie patys spektakliai išjuda į kitą festivalio tinklui priklausiantį teatrą, vėliau dar kitą, taip spektaklius tikrai pamato daug vaikų. Kitas pavyzdys – Vokietijos festivalis „Starke Stücke” Frankfurte prie Maino: ta pati programa keliauja per kelis regionui priklausančius miestus.
Visi puikiai suvokiame, kad tarptautinių festivalių vaikams Lietuvoje tikrai labai trūksta. O pamačiusi įvairius festivalių jaunajai auditorijai modelius, nuolat pasvarstau, kad gal ir KITOKS gali panašiai išplisti – tada atvažiuojančios trupės galėtų vaidinti ne tik po du spektaklius ir ne tik Menų spaustuvėje, bet ir aplankyti kitus Lietuvos miestus?
Po paskutinio spektaklio priėjo berniukas su mama ir padėkojo už šių metų festivalį. Sakė: mačiau visus spektaklius, išskyrus vieną, ir man labai patiko. Ir pernai buvęs, ir užpernai, ir jau laukia kito sausio. Vaikas auga su festivaliu.
