Audrius Musteikis
„Dėstytoja, žinokit, Latvijoje mes - žvaigždės“, - pasidalijo džiaugsmu Signė ir Agnesė. Tarsi dėstytoja Velta Anužienė nežinotų! Ji nuolat stebi, kaip sekasi jos ir Vytauto Anužio ugdytiniams - peržiūri Liepojos teatro interneto puslapį, taip pat portalus, publikuojančius spektaklių recenzijas, aktorių interviu ar portretus. 16 žmonių kursas, dabar dirbantis Liepojoje, yra ir dėstytojų sėkmės istorija.
Universalūs aktoriai kasmet nominuojami kaip sezono geriausieji - pagrindinių ir antraplanių vaidmenų kūrėjai. Simpatingi, muzikalūs, imlūs, jautrūs, paslankūs - jie vis nustebina ne tik dramos, bet ir judesio spektakliuose ar miuzikluose, kurių Liepojoje statoma nemažai.
Giria liepojiškius režisieriai. Rygietis Dž. Dž. Džilindžeris, Dailės teatro meno vadovas, prasitarė, kad čia jam pavyksta netgi geriau nei savo teatre (pavyzdžiui, miuziklas „Pūsk, vėjeli!“ pagal Rainio dramą; pasak kritikų, šis vėjelis prilygo uraganui). Maskvietis Konstantinas Bogomolovas prisipažino nesitikėjęs rasti „tokio lygio teatro“ ir „taip pasirengusios trupės“. Nuostabiais Liepojos aktorius pavadino Galina Poliščiuk, šiuo metu statanti „Mūsų miestelį“. Teatro vadovas Herbertas Laukšteinas, susitikęs Anužius, dėkoja, kad 16 jaunuolių gavo gerą teatrinę mokyklą. Latvė Velta Žygurė-Anužienė ir lietuvis Vytautas Anužis, per ketverius metus (2006-2010) Klaipėdos universitete išugdę aktorių kursą, praturtino Latvijos teatrą.
Naujos kokybės mėsmalė
Pedagogų porai siūlyta pasvarstyti apie dar vieną latvišką kursą, šįkart Vilniuje, Muzikos ir teatro akademijoje. Jaunų aktorių problema šiuo metu itin opi Daugpilio teatrui. Jo vadovas Olegas Šapošnikovas įkalbinėjo Anužius atvykti vesti bent jau meistriškumo kursų.
„Nesutikome, netikime meistriškumo kursais, - sako Velta Anužienė. - Na, nebent pažintine prasme jie naudingi. Aktoriaus formavimas, aktorinių įgūdžių perteikimas - ilgas, nuoseklus procesas, vykstantis etapais. Antraip - nerimta, ne iš esmės.“ Įsiterpęs Vytautas Anužis kalbą pakreipia prie teatro pedagogikos sampratos: „Teatro pedagogas - nei aktorius, nei režisierius. Tai visiškai atskira profesija. Puikus aktorius ar pripažintas režisierius gali būti niekam tikęs pedagogas, nors pas mus manoma, kad toks jau tikrai turėtų dėstyti - mokyti aktoriaus profesijos.“
Velta: - Mūsų nuostabūs dėstytojai Maskvos B. Ščiukino teatro mokykloje buvo gana vidutiniški aktoriai.
Vytautas: - Arba atvirkščiai. Pradėjo dėstyti žinoma aktorė Ala Demidova. Visiškai nepedagogė! Būdama intelektuali, iškart suprato įsėdusi ne į savo vežimą. Kojos paskui ten nebekėlė.
Velta: - Režisierius, statydamas spektaklį, dėlioja aktorius kaip šachmatų figūrėles, kaip jam reikia jo spektakliui. Tokią nuostatą paprastai perkelia ir į pedagogiką. Dėsto, kaip reikia jo teatrui, jo estetikai, jo sprendimams.
Vytautas: - O teatras - visoks. Aktorių keliai teatre - įvairūs.
Velta: - Todėl pedagogo tikslas kitoks: jis turi perteikti aktorinę mokyklą. Suformuoti aktorių - tai perkeisti žmogų, išugdyti kitą asmenybę, nuimti, kaip skulptoriui, nereikalingus dalykus. Viena iš latvių kurso merginų, Madara Melnė, prisipažino patekusi į mėsmalę, buvusi permalta ir sukurta iš naujo. Nors buvo velniškai sunku, išėjo nauja kokybė. Madara už tai labai dėkinga. Prieš studijas ji dirbo modeliu, teatrą ir vaidybą vaizdavosi labai paviršutiniškai.
- Jūs matėt, kas vyksta? Mėsmalė galėjo ir visiškai sumalti.
Vytautas: - Mes privalom matyti. Čia ir yra tie dalykai, kuriuos turi stropiai stebėti. Prižiūrėti studentą, puoselėti, kad nepažeistum. Viską matai: kaip jis skausmingai keičiasi, kaip nesiseka. Tuoj puoli kaip auklė glostyti ir šaukti, kaip viskas puiku, kaip nepaprastai gerai! Tada jis įgauna pasitikėjimo ir iš tikrųjų pradeda daryti gerai, ima džiaugtis tais mažulyčiais pasikeitimais. Pastebėjęs, kad jau lipa ant laurų vainiko, pradedi „skalbti“. Toks žmogiškasis ugdymas.
Velta: - Ir jokiu būdu negalima žeminti. Čia kaip šeimoje - tavo vaikas: privalai pasakyti, kas ne taip. Bet darai tai mylėdamas - kad jis keistųsi, taptų geresnis.
Vytautas: - Dirbant gal pasitaikydavo ir aštresnių momentų, bet mes nemanome, kad prarandame savo autoritetą, jei po to atsiprašome. Be to, jie patys ilgainiui įsitikina, kad jokių piktų kėslų neturime.
Velta: - Kai jau yra kursas, grupė, kurią apsiėmėm auklėti, ugdyti, kalbame atvirai. Tai nereiškia šiurkščiai, užgauliai. Bet pratinam prie atvirumo. Vienas kitam jie irgi sako pastabas, ir tai nėra įžeidinėjimas ar patyčios. Tiesiog viskas vieša.
- Kaip atsirado ši tarptautinė sutartis, kada Klaipėdos universitetas įsipareigojo parengti aktorių kursą Liepojos teatrui?
Vytautas: - Tai buvo tuomečio Liepojos teatro meno vadovo Rolando Atkočiūno sumanymas. Vieną vakarą jis paskambino: „Rinkite kursą“.
Velta: - Beje, jis baigęs tą pačią B. Ščiukino mokyklą, kaip ir mes. R. Atkočiūnas pradėjo visus žygius.
Vytautas: - Ir nepasidavė, kai sukilo jėgos, nenorėjusios kad dėstytume mes. „Jeigu ne Anužiai, tada kurso nereikia“, - tokia buvo sąlyga. Tada paskelbtas konkursas.
Grožis irgi yra talentas
- Kuo vadovavotės rinkdamiesi, apsispręsdami?
Velta: - Į vieną vietą pretendavo maždaug penki, iš visos Latvijos. Nelabai norėjom rygiečių. Patirtis parodė, kad anksčiau ar vėliau jie pabėga į Rygą. Juk jau buvo renkami kursai Liepojos teatrui Rygoje, tik į Liepoją taip ir nenuvažiuodavo. Mūsų pedagoginis stažas nemažas: Vytautas dėsto nuo 1978, aš - nuo 1982 metų, Klaipėdoje išleidome septynias lituanistų-režisierių laidas. Dažniausiai iškart matome, kas yra kas.
Vytautas: - Apsirikimas galimas - kai sveri ir matuoji gabumus ir žmogiškąją medžiagą. Vienas turi Dievo dovaną - matai, kad nebus sunku „įdėti“ jam profesiją, suformuoti aktorių. Bet - nelabai įdomi žmogiškoji medžiaga. Kitas - patrauklus jau vien kitoniškumu, dvasia ir išore, tačiau gabumai abejotini.
- Rinkote ansamblį, tipažus?
Velta: - Žiūrėjom, kad būtų įdomūs žmonės. Kiekvienas. O kaip juos paskui naudos teatras, čia jau jo reikalas.
Vytautas: - Taip, teatrams aktualu: o kas vaidins Čackį? Kas - Zarečnają? Džuljetą? Bet ne visada nuspėji.
Velta: - Tarkim, labai savita mergaitė buvo Laura Jeruma. R. Atkočiūnas nustebo: ką ji vaidins Liepojos teatre? Dabar Laura vaidina pagrindinį vaidmenį K. Bogomolovo pastatytame „Stavangeryje (Pulp people)“. Judesio spektaklyje pagal Rainio tragediją „Indulis ir Arija“ irgi pagrindinį.
Vytautas: - Martinis Kalita, kuris Nikitos Michalkovo filme „Saulės smūgis“ sukūrė pagrindinį vaidmenį, per pirmą susitikimą sukėlė įtarimų dėl kimaus, švokščiančio balso. Sužinojęs, jog dirba bare, pamaniau, girtauja. Bet jis turi tokių savybių, pranašumų, kurie persveria balso kimumą. Beje, po sudėtingos operacijos balsas pasitvarkė. Martinis be galo gražus savo idealistiniu degimu. Žinoma, kad tą pajuto ir N. Michalkovas.
- Visas kursas - labai simpatiški žmonės.
Velta: - „Grožis irgi yra talentas“, - sakė Jevgenijus Vachtangovas.
Vytautas: - O mūsų teatro rinkoje buvo įsivyravusi nuostata: būtinai rinktis negražų. Ypač merginą. Atseit, įdomi - užtat, kad negraži.
- Čia senas stereotipas: jeigu graži, tai kvaila.
Vytautas: - Žiūrėkit, kokia mūsų Agnesė Jėkabsonė, ji iš tiesų labai protinga - ir ji labai graži. Savito grožio, ispaniško.
Velta: - Signė Ruicėna...
Vytautas: - Signė! Taigi ji puiki! Ir labai protinga, ir labai graži. Anetė Berkė, Everita Pjata- jos gražuolės! Ir jų grožis nė kiek netrukdo nei dvasios grožiui, nei intelektui. Bernai kokie! Edgaras Uozuolinis! Gražuolis: su šitokiais gaurais, šitokio veido, stebiuosi, kaip kinas jo dar nesuvalgė. Jis nepaprastai kinematografiškas. Ir gabus, ir temperamentas yra, ir vidinė švara, tyrumas.
Velta: - Gatis Malikas, Martinis...
Vytautas: - Gatis! Rytietiško kraujo - nežmoniškai gražus. Martinis koks! Matėt N. Michalkovo filmą? Pažiūrėkit. Tiesa, filmas šiaip sau, o seni štampai net supurto.
Velta: - Martinis iš pradžių turėjo labai sulieknėti, paskui staiga sustorėti.
Vytautas: - Po atrankinio pokalbio su N. Michalkovu, trukusio gal 6 valandas, sužinojęs, kad patvirtintas vaidmeniui, jis pirmiausia paskambino mums, padėkojo. N. Michalkovas klausė, kur jis mokėsi, paskui paprašė perduoti linkėjimų pedagogams. „Išėjai gerą mokyklą“, - pasakė. Aišku, kad paglostė mūsų savimeilę.
Velta: - N. Michalkovas irgi mokėsi B. Ščiukino mokykloje, tik buvo išmestas iš ketvirto kurso. Vėliau įstojo į kino režisūrą.
- Visi keliai veda į B. Ščiukino mokyklą.
Vytautas: - Į tą labai konservatyvią mokyklą. Bet viskas pateisinama: profesija, kol mokaisi, - ne kūryba. Tai žinios. Ir įgūdžiai. Labai konservatyvus įgūdžių formavimas remiantis žiniomis. Toks ir yra mokyklos uždavinys, todėl ji turi būti konservatyvi iki beprotybės. Negalima užsimanius keisti programos, kad visko nesugadintum. Ir kam keisti, jeigu tai duoda gerą rezultatą? Geras rezultatas - geras aktorius, gerai vaidinantis teatre ir kine. Toksai reprezentuoja ir mokyklą ir tuo pačiu patvirtina metodikos teisingumą, programos tinkamumą.
Maištaujančiomis akimis
Klaipėdoje studentai gyveno bendrabutyje. Bendrabutis-universitetas: tik toks buvo jų maršrutas. Savaitgaliais - bėgdavo namo. Suprantama, tėvų namai, gimtoji šalis. Tačiau pirmadieniais dėstytojams būdavo nelengva: jaunuoliai spėdavo persiimti latviškojo teatro fluidais. Grįždavo ir sėdėdavo maištaujančiomis akimis, maištaujančiomis pozomis, tarsi su „ragiukais“: kodėl terliojamės su kažkokiais iki begalybės ištęstais etiudais kaip vaikų darželyje, jeigu teatre reikės vaidinti spektaklius? Kodėl turėtume daryti taip, jeigu teatruose matome visai kitokią estetiką?
„Pirmadieniais mūsų užduotis būdavo atversti juos į mūsų realybę, mūsų religiją“, - prisimena V. Anužienė. „Baisiai nervindavo, - priduria V. Anužis. - Tiesiog išsunkdavo jėgas.“ Buvo net periodas, kai dėstytojai uždraudė važinėti į Latviją, nors slapta kai kurie vis tiek važinėjo. Savaitgaliams kursas gaudavo savarankiškų darbų - tai dar labiau juos susiejo. Visi laikėsi krūvoje ir vienas kitam padėjo. Iki šiol jie kartu ir iki šiol rūpinasi vienas kitu. Ir teatre jie - kursas. Sandis Pėcis, gavęs „Spēlmaņu nakts“ apdovanojimą, dėkojo „kurseliui“ - už palaikymą ir buvimą kartu, už bendrus pasiekimus.
„Teatre Liepojoje ar Rygoje jie matydavo rezultatą, - apie pirmadienines kovas pasakoja V. Anužis. - Galbūt ir gerą spektaklį. Bet mes su jais - dar procese. Įgūdžio įvaldymas nereiškia, kad būtinai jį demonstruosi scenoje kurdamas personažą. Tarkim, kai jaunas vaidina senį. Tai tik etapas, charakterio kūrimo etapas. Bet jo išmesti, ignoruoti jokiu būdu negalima. Nesvarbu, kokie madų vėjai tuo metu pučia teatre. Pedagogika yra ir turi būti konservatyvi. Dabartinė teatro kalba, estetika, kryptis iš tiesų nereikauja kurti charakterio, užtenka „aš duotose aplinkybėse“, bet jei tu rimtas aktorius, privalai ir šitą išmanyti ir sugebėti. O jie stebėdavosi: tai nejaugi mes dabar tas bobutes taip ir vaidinsim, teatruose taip nevaidina. Ir jiems aiškini, kali, kad tai tik etapas, privalu jį pereiti. Dailininkas dabar irgi nesublizgės nupiešęs galvą, bet jis privalo mokėti ją nupiešti. Etiudų fortepijonui koncerte negrosi, bet nepradėjęs nuo etiudų nepereisi prie S. Rachmaninovo. Bet čia ne vien su latvių kursu taip. Nesolidi mokykla iškart „daro“ rezultatą. Rimta - ilgai kapstosi procese. Žinodama, kad paskutiniame kurse rezultatas bus pasiektas. Neišmanėliai - forsuoja, jau pirmame kurse griebia Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievelę“. Argi ne kvailystė? Teatre, jau turėdamas profesiją, galėsi eksperimentuoti į valias: leistis į naujas erdves, kartu su režisieriumi viską paneigti ir išmesti velniop. Bet mokykla - konservatyvi, kad teatre būtum laisvas ir stiprus.“
Pagrindinės studijos vyko latvių kalba. Latvius iš pradžių juokino kai kurie V. Anužio terminai - pažodiniai vertimai iš lietuvių kalbos, bet ilgainiui jie prigijo ir aktorių yra iki šiol vartojami. Kai kurie studentai išmoko ir lietuviškai, bent jau suprasdavo visi viską. Šokio pedagogas Povilas Fokinas bendravo rusiškai ir judesio kalba, vokalą dėstęs Šarūnas Juškevičius, - rusiškai ir lietuviškai. „Tokie jie - atviri visam pasauliui, imlūs ir gabūs, - sako V. Anužienė. - Suprato ir angliškai, ir rusiškai. Visas kursas dainuoja. Kai rinkom, mums tai nebuvo svarbu, o dabar jie - ir miuziklų aktoriai.“
Reikalingi teatrui ir miestui
- Ar galėtumėt palyginti latvių ir lietuvių studentus?
Velta: - Vos tik surinkę kursą Liepojai, išgirdome baisią frazę, esą latviai, palyginti su lietuviais, be temperamento. Vadinasi, ir ne tokie talentingi. Tada patylėjom... Temperamentas irgi ugdomas. Pateiki vis sunkesnę užduotį, kad palaipsniui ištrauktum užslėptą temperamentą. Tai ilgas ėjimas iki aukštų profesijos natų. Dabar mūsų buvusius studentus vadina Liepojos ispanais.
- Jų pergales lemia sumaniai formuojamas teatro repertuaras ar jų pačių universalumas? Nes gal iš bet ko jie išspaustų gerą dalyką?
- Iš tiesų padarytų iš bet ko, nes moka dirbti savarankiškai. Bet apie juos nuolat galvojama, jiems yra statomi spektakliai. H. Laukšteinas labai gerai tvarkosi.
- Liepojoje jie dirba tikrai įtemptai, turbūt galima sakyti, kad šiuo metu yra teatro stuburas.
Vytautas: - Viena vertus, gerai, jie ir trokšta darbo. Bet čia slypi pavojus: reikia tam tikros atgaivos, kad ne vien eikvotų vidines jėgas, bet galėtų ir įsikrauti, papildyti savo dvasinę, žmogiškąją, egzistencinę patirtį. Jos pritrūkęs aktorius remiasi vien technika, amatu, o ilgainiui tai nualina arba nuvilia. Kartais tikrai sunku išbalansuoti.
- Liepojos teatras priklauso Liepojos savivaldybei. Ar jautėte pastarosios dėmesį?
Velta: - Studentai visą laiką jautė, kad yra Liepojos teatrui ir miestui reikalingi. Jais buvo pasirūpinta. Savivaldybė finansavo pusę jų mokesčių už studijas. Kad baigę mokslus ne liepojiečiai turėtų kur gyventi, miestas iš savo rezervų skyrė keturių kambarių namą. Vėl jie buvo kartu ir vienas kitu rūpinosi. Dabar jau visi turi kur gyventi. Daugelis sukūrė šeimas.
Kai atėjo laikas pradėti grąžinti paskolas, keli kurso vyrai dėl mažų algų svarstė galimybę išvykti padirbėti statybose užsienyje. Būtų buvęs absurdas! Teatras netrukus rado būdų išspręsti šią problemą.
- Kaip šiuo požiūriu klostosi jūsų Panevėžio kursui, šiemet balakauro studijas baigusiam jaunimui, pradedančiam dirbti Juozo Miltinio dramos teatre?
Vytautas: - Kursas stiprus. Ne vienas aktorius jau pastebėtas, įvertintas. Mes jiems linkime, kad išlaikytų tikėjimą tais idealais, kurių vedami atėjo į šią profesiją. Kad neprarastų įkvėpimo, su kuriuo pradėjo vaidinti Panevėžio scenoje, nepasiduotų rutinai. Jie - to teatro ateitis, todėl ir teatrui, ir miestui reikėtų jais pasirūpinti. Liepojos patirtis rodo, kad toks rūpestis prisideda prie darbo kokybės ir netrukus duoda grąžą: mūsų auklėtinių darbai pelnė teatrui ir miestui gerą vardą.
***
„Spēlmaņu nakts“ („Artistų nakties“) laurai Liepojos teatro aktoriams, V. ir V. Anužių auklėtiniams:
2011 m. Kasparas Karklinis - geriausias jaunasis menininkas.
2012 m. Sandis Pėcis - geriausias jaunasis menininkas.
2014 m. Agnesė Jėkabsonė - Metų aktorė, išrinkta ir žiuri komisijos, ir žiūrovų.
2014 m. Anetė Berkė - Metų antraplanių vaidmenų aktorė.
***
Teatrologė Edytė Tišheizerė:
„Sumanymas išmokslinti aktorius Liepojos teatrui pas kaimynus, Klaipėdos universitete, iš pradžių atrodė avantiūra. O dabar aišku, kad iš tos mišrios santuokos gimė sveikas, narsus, lankstaus mąstymo „vaikas“. Veltos ir Vytauto Anužių ugdomi jaunuoliai išmoko derinti priešybes, prisitaikyti prie „kito“, „kitokio“ - pasiimant tai, kas naudinga. Jie moka vertinti ir analizuoti. Jie kuria vaidmenis drąsiau nei įprasta Latvijos teatre: kadangi pas Veltą ir Vytautą įsisavino vadinamąją Vachtangovo mokyklą, iškart randa ryškią formą, kurią paskui užpildo savo emocijomis ir mintimis. Jie nebijo išsiskirti, nes yra prie to pripratę. 16 jaunų žmonių tapo Liepojos teatro branduoliu, priversdami vidurinės kartos aktorius derintis prie jų, taigi pajaunėti. Jiems atėjus Liepojos teatras ėmė rungtyniauti aukštesnėje lygoje, nes sulaukė ryškių individualybių bendrijos, galinčios įgyvendinti visas, net ir labiausiai pašėlusias režisierių fantazijas.“
Aktorė Signė Ruicėna:
„Vertingiausia studijų metais buvo tai, kad dėstytojai mus ugdė pagal savo „paveikslą“. Mes buvom jų vaikai, o vaikai išauga lygiuodamiesi į tėvus. Mes išaugom veikiami jų sampratos apie šią profesiją ir apskritai darbą. Žinoma, nebuvo, bet ir neturėjo būti lengva, nepaprastai smagu, „kaifas“, tačiau perėjęs visus tuos ratus tu išmoksti gyventi, teatre irgi. Juk ten viskas kaip ir gyvenime, tik gal dar tirštesniais pavidalais.
Vienas iš nuostabiausių dalykų, ko mus išmokė dėstytojai, tai kliautis savimi ką nors darant ir ieškant atsakymo, kodėl tai darai. Visi tik žmonės, režisierius irgi ne Dievas. Jeigu jauti, kad kolegoms ar režisieriui kas nors neaišku, turi būti pasirengęs mąstyti ir daryti pats. Iki šiol stengiamės neprarasti bendrumo ir komandos pojūčio, kurį mums įdiegė dėstytojai. Reikiamą akimirką turime būti vienas už kitą ir visi už vieną, kadangi tokia bendrybė yra didžiulė jėga. Laikas eina, patirtis kaupiasi, bet kartais kaip vaikas, kaip amžinas studentas ilgiesi dėstytojų patarimo.“
