Sausio 23 ir 24 d. Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre pradėtas rodyti spektaklis, kurį svetainė „Interview“ buvo paskelbusi viena penkių laukiamiausių sausio premjerų: teatro meno vadovas Mindaugas Karbauskis pastatė Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Rusiškas romanas“. Šiame spektaklyje, kaip rašo Majakovskio teatro internetinė svetainė, „metafiziškai jungiama Levo Tolstojaus biografija ir kūryba. Pjesės autorius su režisieriumi supina keletą laikų ir realybių: Tolstojaus kūrinius ir jo asmeninio gyvenimo įvykius, kurių centre atsiduria jo žmona Sofja Andrejevna. Jų meilė, iškankinta rašytojo genijaus, tampa jo herojų jausmų atspindžiu. Kartu su sūnumis ir dukromis Sofja Andrejevna mėgina atkovoti iš Oblonskių ir Kareninų savo vietą vyro gyvenime ir išsiaiškinti, kieno istorija vyko pirmiau: rašytojo sukurtų literatūrinių mylimųjų ar jos pačios“.
Šiame spektaklyje apie Levą Tolstojų jo paties nėra. Jo paveikslą kuria artimieji. Sofją Andrejevną vaidina teatro ir kino aktorė Jevgenija Simonova. „Rusiško romano“ sceninę erdvę sukonstravo scenografas Sergejus Barchinas, nuolatinis Mindaugo Karbauskio bendrakūrėjas. Spektaklio muziką parašė Giedrius Puskunigis. „Rusiškas romanas“ trunka 3 valandas 30 minučių.
Tai antras bendras Karbauskio ir Ivaškevičiaus darbas po spektaklio „Kantas“, kurį „Interview“ pavadino „inteligentišku ir švelniu“.
***
Prieš „Rusiško romano“ premjerą dramaturgas davė interviu teatro kritikui Romanui Dolžanskiui (kommersant.ru). Siūlome paskaityti pokalbio ištrauką.
Jūsų pjesė skirta Levo Tosltojaus likimui ir šeimai. Pavadinimo žodis„romanas“ reiškia literatūros žanrą ar meilės istoriją?
Ir tai, ir tai. Pjesėje panaudojau scenas iš „Anos Kareninos“, taigi turimas omeny romanas kaip Tolstojaus kūrinys. Bet tai dar ir jo gyvenimo romanas, romanas su Sofja Andrejevna, ir tai man atrodo unikali istorija, kažkas panašaus į „Romeo ir Džuljetą“ senatvėje - jie abu gyveno aistromis, ir jų aistros į gyvenimo pabaigą neatbuko, o paaštrėjo. Sunku rasti kažką panašaus kitų likimuose.
Šiuolaikinės pjesės pagal klasikinius romanus šiandien nėra retenybė. Biografinių pjesių irgi nemažai, ir apie Tolstojų taip pat. Tačiau autorius su savo herojais ne taip dažnai sujungiamas.
Tai atsitiko, galima sakyti, netyčia. Norėjau parašyti pjesę apie Tolstojų ir Sofją. O Mindaugas Karbauskis ruošėsi statyti „Aną Kareniną“, ir kartą paklausė, ar negalima būtų šitų dviejų idėjų sujungti. Pradėjau galvoti ir staiga supratau, kad šitas romanas turėjo ypatingą vaidmenį paties Tolstojaus biografijoje - „Ana Karenina“, kurioje Tosltojus aprašė ir savo patirtį, ėmė veikti jo gyvenimą, užvaldė jo šeimos likimą. Iš pradžių rašytojas sugalvojo istoriją, po to istorija sugalvojo jo paties gyvenimą. Man „Ana Karenina“ - romanas apie meną kurti šeimą, apie šeimą kaip kūrybos aktą. Jaunas Tolstojus kūrė savo šeimą kaip idealą, o gyvenimo pabaigoje jo laukė visiškas žlugimas.
Paties Tolstojaus scenoje nėra, kaip kažkada Bulgakovo pjesėje apie Puškiną nebuvo paties Puškino...
Iš pradžių Tolstojus turėjo būti, po to dingo. Tokį didį žmogų, man atrodo, įdomiau parodyti kaip tam tikrą juodąją skylę, kaip energiją, kurios nematyti, bet poveikį jaučia visi. Man jaunas Tolstojus - tai Levinas, o senas, nueinantis - galbūt tai pati Ana, tai žmogus, kuris pabėga. Juk jie abu, tarp kitko, žuvo nuo traukinio: Ana puolė po ratais stotyje, o Tolstojus traukinyje peršalo ir mirė mažoje Astapovo stotelėje.
Spektaklis Maskvoje - pirmas šitos pjesė pastatymas? Jūs rašėte, turėdamas omenyje šito teatro aktorius?
Taip, tai premjera. Bet aš ne taip gerai pažįstu trupę, kad rašyčiau vaidmenis konkretiems aktoriams. Pjesės centre - Sofja Andrejevna, ir mes nuo pat pradžių žinojome, kad tai bus Jevgenija Simonova.
Tolstojus visada buvo jūsų gyvenime?
Anksčiau labiau mėgau Dostojevskį.
Žinia, visi žmonės dalijasi į tuos, kurie labiau mėgsta Dostojevskį, ir į tuos, kurie labiau mėgsta Tolstojų...
Manau, tiesiog reikia gyvenimo patirties, kad suprastum Tolstojų.
***
Viename pirmųjų atsiliepimų „Šeimyninė nelaimė“ apie „Rusiško romano“ premjerą ng.ru teatro apžvalgininkė Olga Galachova rašo, kad „režisierius ir dramaturgas neleidžia sau nei melodramatiškos interpretacijos, nei banalaus žurnalizmo, kuriam provokuoja vėlyvojo Tolstojaus biografija. (...) Suderinti tiesą su delikatumu labai nelengva. Tai pasiseka pirmiausia Jevgenijos Simonovos, vaidinančios Sofją Tolstają dėka. (...) Kokia stipri ir režisūros ir aktorystės prasme scena, kurioje Sofja stengiasi prasibrauti prie mirštančio vyro kūno, aplink kurį kaip nepramušama geležinė siena susitelkė idėjiniai perėjūnai, vadovaujami Čertkovo - jį vaidina aktorė Tatjana Orlova, ir vaidina tiksliai, sąmojingai, negailestingai. Tolstojus jiems - būsimų prisiminimų objektas. Jie neįgalūs gedėti, gailėti ir apverkti - jie sugeba tik naudotis genijumi“.
Parengė R.N.
